Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Pirmas poskyris. Tikiu Dievą Tėvą / 1 skirsnis. „Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“

4 skirsnelis. Kūrėjas

279  „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Tais iškilmingais žodžiais prasideda Šventasis Raštas. Tikėjimo Simbolis juos kartoja išpažindamas, kad Dievas, visagalis Tėvas, yra „dangaus ir žemės“¹⁰¹, „regimosios ir neregimosios visatos“¹⁰² Kūrėjas. Tad iš pradžių kalbėsime apie Kūrėją, paskui apie Jo kūrinius, pagaliau apie žmogaus nuopuolį per nuodėmę, iš kurios mūsų prikelti atėjo Dievo Sūnus Jėzus Kristus.

280  Sukūrimas yra „visų išganomųjų Dievo planų“ pamatas, „išganymo istorijos pradžia“,¹⁰³ o jos kulminacija yra Kristus. Kita vertus, Kristaus paslaptis galutinai atskleidžia sukūrimo paslaptį; ji apreiškia tikslą, dėl kurio „pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Jau pačioje pradžioje Dievas numatė naujosios kūrinijos Kristuje garbę.¹⁰⁴

281  Todėl Velyknakčio skaitiniai naujos kūrinijos Kristuje šventimą pradeda pasakojimu apie sukūrimą; Bizantijos liturgijoje toks būna pirmasis skaitinys visų didžiųjų Viešpaties švenčių vigilijose. Anot ankstyvosios krikščionybės liudijimų, Krikštui rengiamų katechumenų kursas taip pat būdavo pradedamas sukūrimu ir siekdavo naują kūriniją.¹⁰⁵

282  Katechezė apie sukūrimą ypač svarbi. Ji susijusi su pačiais žmogiškojo ir krikščioniškojo gyvenimo pagrindais, nes aiškina krikščionių tikėjimo atsakymą į pagrindinius visų laikų žmonių klausimus: „Iš kur mes ateiname?“, „Kur einame?“, „Iš kur esame kilę?“, „Koks yra mūsų tikslas?“, „Iš kur ir kur link eina visa tai, kas yra?“. Neatskiriami yra du – kilmės ir tikslo klausimai. Jie yra lemiami mūsų gyvenimo ir veikimo prasmei ir orientacijai.

283  Pasaulio ir žmogaus kilmės klausimai yra daugelio mokslinių tyrinėjimų objektas. Iš šių tyrinėjimų mes nepaprastai daug sužinojome apie kosmoso amžių ir jo matmenis, apie gyvybės formų tapsmą, žmogaus atsiradimą. Šie atradimai mus skatina dar labiau gėrėtis Kūrėjo didybe, dėkoti Jam už visus Jo darbus, už protą ir išmintį, Jo duotą mokslininkams ir tyrinėtojams. Pastarieji drauge su Saliamonu gali tarti: „Juk jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, […], nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.“ (Išm 7, 17. 22).

284  Didelį susidomėjimą tais tyrinėjimais labai skatina kitos, gamtos mokslus pranokstančios srities klausimas. Tai noras ne tiek sužinoti, kada ir kaip atsirado materialioji visata, kada pasirodė žmogus, kiek atskleisti tokio atsiradimo prasmę: ar tai įvyko atsitiktinai, veikiant aklam likimui, anoniminiam būtinumui, ar dėl transcendentinės, protingos ir geros Būtybės, vadinamos Dievu. O jei pasaulis yra kilęs iš Dievo išminties ir gerumo, tai kodėl yra blogis? Iš kur jis atsirado? Kas už jį yra atsakingas? Ar galima iš jo išsivaduoti?

285  Krikščionių tikėjimas nuo pat pradžių susidurdavo su kitokiais negu jo atsakymais į klausimą apie pasaulio pradžią. Senosios religijos ir kultūros apie pasaulio pradžią turėjo daug įvairių mitų. Kai kurie filosofai sakė, kad visa yra Dievas, kad pasaulis yra Dievas arba kad pasaulio tapsmas yra Dievo tapsmas (panteizmas); kiti teigė, kad pasaulis yra būtina Dievo emanacija, kad išteka iš Jo kaip šaltinio ir vėl į Jį sugrįžta; dar kiti tvirtino, kad egzistuoja du amžini principai, Gėris ir Blogis, Šviesa ir Tamsa, kurie nuolat tarp savęs kovoja (dualizmas, manicheizmas); anot kai kurių minėtų koncepcijų, pasaulis (bent materialusis) esąs blogas, nuopuolio vaisius, tad reikią jį atmesti arba pakilti virš jo (gnozė); dar kiti mano, kad pasaulį sukūrė Dievas, bet kaip laikrodininkas, kuris, padaręs laikrodį, daugiau juo nesidomi (deizmas); pagaliau dar kiti nepripažįsta jokios transcendentinės pasaulio priežasties, tik gryną amžinai egzistavusios materijos žaismą (materializmas). Visi tie bandymai rodo, kad pradžios klausimas yra nuolatinis ir visuotinis. Žmogui būdinga taip ieškoti.

286  Iš tiesų žmogaus protas sugeba rasti atsakymą į pradžios klausimą. Dievo Kūrėjo egzistavimą galima tikrai pažinti iš Jo kūrinių žmogaus proto šviesa,¹⁰⁶ net jei tą pažinimą dažnai užtemdo ar iškreipia klaida. Todėl tikėjimas sutvirtina ir apšviečia protą, kad jis teisingai suvoktų šią tiesą: „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sukurti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Žyd 11, 3).

287  Tiesa apie sukūrimą yra visam žmonių gyvenimui tokia svarbi, kad Dievas savo gerumu panorėjo savo Tautai apreikšti visa, kas yra svarbu žinoti mūsų išganymui. Šalia kiekvieno žmogaus protui prieinamo Kūrėjo pažinimo,¹⁰⁷ Izraeliui Dievas tolydžio apreiškė sukūrimo slėpinį. Pasirinkęs patriarchus, iš Egipto išvedęs išrinktąjį Izraelį, jį kūręs ir formavęs,¹⁰⁸ Jis apsireiškė kaip tas, kuriam priklauso visos žemės tautos ir visa žemė, kaip tas, kuris pats vienas „sukūrė dangų ir žemę“ (Ps 115, 15; 124, 8; 134, 3).

288  Tad apreiškimas apie sukūrimą yra neatskiriamas nuo Dievo, Vienintelio, Sandoros su savąja tauta apreiškimo ir įvykdymo. Sukūrimas buvo apreikštas kaip pirmas žingsnis į tą Sandorą, kaip pirmas ir visuotinis visagalės Dievo meilės liudijimas.¹⁰⁹Tiesa apie sukūrimą buvo vis labiau pabrėžiama pranašų kalbose,¹¹⁰ psalmių¹¹¹ ir liturginėse maldose, išrinktosios tautos išmintinguose samprotavimuose¹¹².

289  Iš visų Šventojo Rašto pasakojimų apie sukūrimą išskirtini trys pirmieji Pradžios knygos skyriai. Literatūriniu požiūriu tie tekstai gali turėti skirtingus šaltinius. Įkvėptieji autoriai tuos tekstus sudėjo Šventojo Rašto pradžioje, ir savo iškilminga kalba jie skelbia tiesas apie kūriniją, jos pradžią ir pabaigą Dieve, jos tvarką ir gerumą, žmogaus pašaukimą, pagaliau apie nuodėmės dramą ir išganymo viltį. Skaitomi Kristaus šviesoje, viso Šventojo Rašto kontekste ir gyvojoje Bažnyčios tradicijoje, tie pasakojimai katechezei yra pagrindinis „pradinių“ paslapčių – sukūrimo, nuopuolio, išganymo pažado – šaltinis.

290  „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“: tais pirmaisiais Šventojo Rašto žodžiais patvirtinami trys dalykai: amžinasis Dievas davė pradžią viskam, kas egzistuoja šalia Jo; Jis vienas yra Kūrėjas (hebrajiško veiksmažodžio bara – „kurti“– veiksnys visada yra Dievas); visa, kas egzistuoja (pasakoma žodžiais: „dangus ir žemė“), priklauso nuo To, kuris viskam duoda buvimą.

291  „Pradžioje buvo Žodis [...], ir Žodis buvo Dievas. [...] Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1–3). Naujasis Testamentas apreiškia, kad Dievas viską sukūrė per amžinąjį Žodį, savo mylimąjį Sūnų. „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, [...] visa sukurta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 16–17). Bažnyčios tikėjimas taip pat patvirtina Šventosios Dvasios kuriančiąją veiklą: Ji yra „Gaivintoja“¹¹³, „Dvasia Kūrėja“ („Veni, Creator Spiritus“),* „visokio gėrio Šaltinis“¹¹⁴.

292  Senajame Testamente numanoma,¹¹⁵ Naujojoje Sandoroje apreikšta Sūnaus ir Dvasios kuriamoji (neatskiriama nuo Tėvo) veikla yra Bažnyčios tikėjimo aiškiai patvirtinta nuostata: „Tėra vienas Dievas [...]: Jis yra Tėvas, Jis Dievas, Jis Kūrėjas, Autorius, Tvarkytojas. Jis pats, tai yra savo Žodžiu ir Išmintimi viską sukūrė“¹¹⁶, „per Sūnų ir Dvasią“, kurie yra tartum „Jo rankos“¹¹⁷. Sukūrimas yra bendras visos Švenčiausiosios Trejybės darbas.

293  Tai pagrindinė tiesa, kurios Šventasis Raštas ir Tradicija nuolat moko ir skelbia: „Pasaulis yra sukurtas Dievo garbei.“¹¹⁸ Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalinti“¹¹⁹. Nes Dievui nėra kitos dingsties kurti, kaip vien Jo meilė ir gerumas: „Tiktai meilės raktas atvėrė Jam rankas kūriniams sukurti.“¹²⁰ Ir Vatikano I Susirinkimas aiškina:

Dievas savo gerumu ir visagalybe, visiškai laisvai nutaręs, laikų pradžioje, nieko dar nesant, sukūrė ir dvasinius, ir medžiaginius kūrinius ne savo laimei padidinti ar jai pasiekti, bet kūrinijai teikiamais gėriais apreikšti savo tobulumą.¹²¹

294  Dievo garbę ir sudaro tas Jo gerumo apreiškimas ir juo dalijimasis; tam ir buvo sukurtas pasaulis. O mes „iš grynos meilės, laisvu [Jo] valios nutarimu“ iš anksto esame paskirti „per Jėzų Kristų tapti Jam įsūniais [Jo] malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 5–6): „Nes Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra regėti Dievą. Jeigu jau Dievo apreiškimas per kūriniją suteikia gyvenimą visiems žemėje esantiems, tai juo labiau Tėvo apreiškimas per Žodį suteikia gyvenimą tiems, kurie regi Dievą.“¹²² Galutinis kūrinijos tikslas tas, kad Dievas, „visa sukūręs, pagaliau taptų 'viskas visame kame' (1 Kor 15, 28) savo garbei ir mūsų laimei“¹²³.

295  Mes tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai.¹²⁴ Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalyviais. „Tu visa sukūrei – Tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11). „Viešpatie, kokie įvairūs Tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei!“ (Ps 104, 24). „Geras kiekvienam yra Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams“ (Ps 145, 9).

296  Mes tikime, kad Dievui kuriant nereikia nei nieko prieš tai buvusio, nei jokios pagalbos.¹²⁵Juo labiau kūrimas nėra būtina dieviškosios substancijos emanacija.¹²⁶ Dievas kuria laisvai „iš nieko“¹²⁷:

Kas gi būtų nepaprasto, jei Dievas būtų padaręs pasaulį iš amžinai egzistavusios materijos? Net nagingas žmogus, jei jam duodi medžiagos, padaro iš jos, ką nori. Tuo tarpu Dievo galybė pasirodo būtent tada, kai Jis, visiškai nieko nesant, padaro visa, ką nori.¹²⁸

297  Tikėjimą sukūrimu „iš nieko“ Šventasis Raštas pateikia kaip tiesą, kupiną pažado ir vilties. Antrojoje Makabiejų knygoje septynių sūnų motina taip juos drąsina kankinystei:

Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, Jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl Jo Įstatymo [...]. Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą (2 Mak 7, 22–23. 28).

298  Kadangi Dievas gali kurti iš nieko, Jis gali per Šventąją Dvasią taip pat duoti sielos gyvybę nusidėjėliams, sukurdamas juose tyrą širdį,¹²⁹ ir gyvybę mirusiųjų kūnams, juos prikeldamas; Jis „atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17). Kadangi savo žodžiu Jis galėjo apšviesti tamsybes,¹³⁰ tai gali taip pat duoti tikėjimo šviesos tiems, kurie Jo nepažįsta.¹³¹

299  Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui,¹³² ir lygiuojasi į jį – pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. Mūsų protas, būdamas dieviškojo Proto šviesos dalininkas, gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją;¹³³ žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir jo darbui.¹³⁴ Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera[...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31). Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Bažnyčia daug kartų turėjo ginti kūrinijos, kartu ir medžiaginio pasaulio, gerumą.¹³⁵

300  Dievas yra neapsakomai didesnis už visus savo kūrinius:¹³⁶ „savo didingumu apkloja dangaus aukštybes“ (Ps 8, 2), „Jo didybė yra nesuvokiama“ (Ps 145, 3). Tačiau, kadangi Jis yra vienvaldis ir laisvas Kūrėjas ir visko, kas egzistuoja, pirmoji Priežastis, Jis yra neapsakomai artimas savo kūriniams: „Mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Anot šv. Augustino, „Jis yra aukštesnis už visa, kas aukščiausia manyje, gilesnis už visa, kas giliausia.“¹³⁷

301  Sukūręs Dievas kūrinijos neapleidžia. Jis ne tik leidžia jai būti ir egzistuoti, bet ją ir palaiko kiekvieną jos buvimo akimirką, leidžia jai veikti ir veda į jos tikslą. Pripažinti tą visišką priklausomybę nuo Kūrėjo yra išminties ir laisvės, džiaugsmo ir pasitikėjimo šaltinis:

Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei? Ar būti išlaikytas, jeigu nebūtų buvęs tavo pašauktas? Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, Viešpatie, – tavo, kuris myli visa, kas gyva (Išm 11, 24–26).

302  Kūrinija yra savaip gera ir tobula, bet iš Kūrėjo rankų išėjo ne visiškai užbaigta. Ji yra sukurta keliaujanti („in statu viae“) į galutinį tobulumą, kurį dar reikia pasiekti ir kuriam Dievas ją skyrė. Dieviškaja apvaizda mes vadiname patvarkymus, kuriais Dievas veda savo kūriniją į šį tobulumą:

Dievas savo apvaizda globoja ir valdo visa, ką yra sukūręs, „galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito, ir veiksmingai visa valdo“ (Išm 8, 1). Nes „visa yra gryna ir atidengta [Jo] akims“ (Žyd 4, 13), net tai, kas įvyks laisvai kūriniams veikiant.¹³⁸

303  Šventasis Raštas vienu balsu teigia: dieviškosios apvaizdos globa yra konkreti ir betarpiška, jinai rūpinasi viskuo, nuo mažiausių dalykų ligi didžiausių pasaulio ir istorijos įvykių. Šventosios knygos įsakmiai tvirtina absoliutų Dievo suverenumą įvykių eigoje: „Mūsų Dievas yra danguje; visa, kas Jam patinka, Jis daro“ (Ps 115, 3); ir apie Kristų yra pasakyta: „tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti“ (Apr 3, 7). „Žmogaus širdis pilna visokių norų, bet išsipildys tik Viešpaties užmojis.“ (Pat 19, 21).

304  Taigi matyti, kad Šventoji Dvasia, pagrindinis Šventojo Rašto autorius, dažnai veikimą priskiria Dievui, nepaminėdama antrinių priežasčių. Tai ne primityvus „kalbos būdas“, bet gerai motyvuota kalbėsena, kad primintų apie Dievo primatą ir absoliutų Jo viešpatavimą istorijoje bei pasaulyje¹³⁹ ir taip mokytų pasitikėjimo Juo. Psalmių maldos yra didžioji tokio pasitikėjimo mokykla.¹⁴⁰

305  Jėzus reikalauja kūdikiškai pasitikėti apvaizda dangiškojo Tėvo, kuri rūpinasi net pačiais menkiausiais savo vaikų reikalais: „Nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?' [...]. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31–33).¹⁴¹

306  Dievas yra absoliutus savo planų Šeimininkas. Tačiau jiems įgyvendinti Jis pasitelkia ir kūrinius. Tai ne silpnumo, bet Visagalio Dievo didybės ir gerumo ženklas. Nes Dievas savo kūriniams suteikia ne tik buvimą, bet ir garbę veikti patiems, būti vienas kito priežastimi ir pradžia ir taip bendradarbiauti vykdant Jo planus.

307  Dievas žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, pavesdamas jiems atsakingą uždavinį pripildyti žemę ir veikloje valdyti ją.¹⁴²Taigi Dievas leidžia žmonėms būti protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės. Dažnai net nesąmoningai bendradarbiaudami su Dievo valia, žmonės gali ir sąmoningai dalyvauti Dievo planuose savo darbais, maldomis, taip pat ir savo kentėjimais.¹⁴³ Tuo jie iš tikrųjų tampa „Dievo bendradarbiais“ (1 Kor 3, 9)¹⁴⁴ ir Jo karalystės darbininkais.¹⁴⁵

308  Nuo tikėjimo į Dievą Kūrėją yra neatskiriama ši tiesa: visoje kūrinių veikloje veikia ir Dievas. Jis yra pirmoji Priežastis, veikianti antrinėse priežastyse ir per jas: „Nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ (Fil 2, 13).¹⁴⁶ Anaiptol nemenkindama kūrinijos orumo, toji tiesa ją išaukština. Dievo galybės, išminties ir gerumo iškelti iš nebūties, kūriniai nieko negali, būdami atskirti nuo savo pradžios, nes „be Kūrėjo [jie] išnyktų“¹⁴⁷; juo labiau jie negalėtų pasiekti savo galutinio tikslo be malonės pagalbos.¹⁴⁸

309  Jei visagalis Dievas Tėvas, darnaus ir gero pasaulio Kūrėjas, rūpinasi visais savo kūriniais, kodėl egzistuoja blogis? Į tą įkyrų ir neišvengiamą, skaudų ir paslaptingą klausimą skubaus atsakymo nepakanka. Atsakyti gali tik krikščionių tikėjimo visuma: kūrinijos gerumas, nuodėmės drama, kantri Dievo meilė, pasitinkanti žmones savo sandoromis, atperkančiu Jo Sūnaus Įsikūnijimu, Šventosios Dvasios atsiuntimu, Bažnyčios subūrimu, sakramentų jėga, pagaliau kviečianti laisvus kūrinius iš anksto įsijungti į laimingą gyvenimą, kurio jie taip pat gali – tai baisi paslaptis – iš anksto atsisakyti. Krikščioniškojoje Naujienoje nėra nė vienos reikšmingesnės minties, kuri bent iš dalies neatsakytų į blogio klausimą.

310  Kodėl Dievas nesukūrė pasaulio tokio tobulo, kad jame joks blogis negalėtų egzistuoti? Būdamas be galo galingas, Dievas visuomet galėtų sukurti ką nors geresnio.¹⁴⁹ Vis dėlto be galo geras ir išmintingas Dievas laisvai panorėjo sukurti pasaulį, kuris „keliautų“ į galutinį tobulumą. Pagal Dievo planą vykstančiame procese vienos būtys atsiranda, kitos išnyksta, tobulesnės egzistuoja šalia ne tokių tobulų, vieni gamtos pavidalai iškyla, kiti suyra. Kol kūrinija nepasieks savo tobulumo, tol drauge su fiziniu gėriu egzistuos ir fizinis blogis.¹⁵⁰

311  Angelai ir žmonės, protingi ir laisvi kūriniai, turi keliauti į savo galutinį tikslą, laisvai jį pasirinkę ir su meile jam atsidavę. Bet jie gali ir nuklysti. Taip ir įvyko, jie nusidėjo. Ir atėjo į pasaulį moralinis blogis, nepalyginti didesnis už fizinį. Dievas jokiu būdu – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nėra moralinio blogio priežastis.¹⁵¹ Tačiau, pagerbdamas savo kūrinių laisvę, Jis leidžia jam egzistuoti ir paslaptingai moka iš jo išgauti gėrį:

Nes Visagalis Dievas [...], būdamas absoliučiai geras, niekada nepakęstų jokio blogio savo darbuose, jei nebūtų pakankamai galingas ir geras iš to blogio išgauti gėrį.¹⁵²

312  Tad laikui bėgant galima pamatyti, kad Dievas savo visagale apvaizda gali savo kūrinių sąlygoto, netgi moralinio blogio pasekmes paversti gėriu. „Ne jūs mane čia atsiuntėte“, tarė Juozapas savo broliams, „bet Dievas [...]. Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera – leido išlaikyti daugelį žmonių“ (Pr 45, 8; 50, 20).¹⁵³Iš paties didžiausio kada nors padaryto moralinio blogio – Dievo Sūnaus atmetimo ir nužudymo, kurio priežastis buvo visų žmonių nuodėmės, Dievas savo malonės apstumu¹⁵⁴ išgavo visų didžiausią gėrį: Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą. Tačiau blogis dėl to netampa gėriu.

313  „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Šventųjų liudijimai nuolat patvirtina tą tiesą:

Šv. Kotryna Sienietė sako „tiems, kurie piktinasi ir maištauja dėl to, kas juos ištinka“: „Viskas kyla iš meilės, viskas nukreipta į žmogaus išganymą, Dievas nieko nedaro be šio tikslo.“¹⁵⁵

Ir šv. Tomas Moras prieš pat savo kankinystę guodžia dukterį: „Negali atsitikti nieko, ko nebūtų norėjęs Dievas. Tad nors ir kaip blogai mums atrodytų, ko Jis nori, vis dėlto tai yra mums geriausia.“¹⁵⁶

Ir Lady Julian of Norwich: „Pagaliau per Dievo malonę suvokiau, kad man reikėjo tvirtai laikytis tikėjimo ir ne mažiau tvirtai tikėti, jog visa, kas beatsitiktų, baigsis gerai... Ir tu pamatysi, kad viskas išeis į gera.“ („Thou shalt see thyself that all manner of thing shall be well“).¹⁵⁷

314  Mes tvirtai tikime, kad Dievas yra pasaulio ir istorijos Viešpats. Tačiau Jo apvaizdos keliai mums dažnai yra nežinomi. Tik atėjus laikui, kai mūsų dalinis pažinimas pasibaigs, kai regėsime Dievą „veidas į veidą“ (1 Kor 13, 12), tik tada visiškai pažinsime kelius, kuriais net per blogio ir nuodėmių dramas Dievas vedė savo kūriniją iki galutinio Šabo¹⁵⁸ poilsio, dėl kurio Jis sukūrė dangų ir žemę.

315  Kurdamas pasaulį ir žmogų, Dievas pirmą kartą ir visa apimdamas parodė savo visagalę meilę ir išmintį, pirmą kartą paskelbė savo „laisvą, grynos meilės nutarimą“, kurį galutinai įvykdo naujoji kūrinija Kristuje.

316  Nors kūrimo veiksmas labiausiai priskiriamas Tėvui, bet taip pat tikėjimo tiesa yra tai, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienintelis ir nedalomas kūrimo pradmuo.

317  Dievas vienas pats pasaulį sukūrė laisvai, tiesiogiai, be niekieno pagalbos.

318  Joks kūrinys neturi begalinės galios „kurti“ tikra to žodžio prasme, tai yra gaminti ir duoti buvimą tam, ko iš viso nebuvo (“iš nieko“ [ex nihilo] pašaukti į buvimą).¹⁵⁹

319  Dievas sukūrė pasaulį, kad apreikštų ir perteiktų savo garbę; kad Jo kūriniai dalyvautų Jo tiesoje, gerume ir grožyje, – štai ta garbė, kuriai Dievas juos sukūrė.

320  Sukūręs pasaulį, Dievas išlaiko jo buvimą per savo Žodį – Sūnų, „palaikantį savo galingu žodžiu visatą“ (Žyd 1, 3), ir per savo Dvasią Kūrėją, kuri duoda gyvybę.

321  Dievo apvaizda yra Dievo patvarkymai, kuriais Jis visus kūrinius išmintingai ir su meile veda į jų galutinį tikslą.

322  Kristus mus ragina sūniškai atsiduoti mūsų dangiškojo Tėvo apvaizdai,¹⁶⁰ o apaštalas Petras pritaria: „Paveskite Jam visus savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 7).¹⁶¹

323  Dievo apvaizda veikia ir per veikiančius kūrinius. Žmonėms Dievas leidžia laisvai bendradarbiauti vykdant Jo planus.

324  Kodėl Dievas leidžia fizinį ir moralinį blogį, yra paslaptis, kurią Jis aiškina per savo Sūnų, Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį, kad nugalėtų blogį. Tikėjimas mums užtikrina, kad Dievas neleistų blogiui egzistuoti, jeigu iš jo paties neišgautų gėrio tokiais būdais, kuriuos mes tobulai pažinsime tik amžinajame gyvenime.