Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Antras poskyris. Tikiu Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų

2 skirsnis. „Ir Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį“

430  Jėzus hebrajiškai reiškia: „Dievas išgelbsti“. Apreikšdamas Angelas Gabrielius Jam duoda vardą Jėzus, kuris nusako ir Jo savitumą, ir Jo pasiuntinybę.¹⁰ Kadangi „gali atleisti nuodėmes [...] vienas Dievas“ (Mk 2, 7), Jis Jėzuje, savo amžinajame, žmogumi tapusiame Sūnuje „išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). Tad Jėzuje Dievas glaustai pakartos visą žmonių išganymo istoriją.

431  Išganymo istorijoje Dievas nepasitenkina vien tik išlaisvindamas Izraelį „iš vergijos namų“ (Įst 5, 6) ir išvesdamas jį iš Egipto. Jis gelbsti jį iš jo nuodėmės. Nes nuodėmė visada yra Dievo įžeidimas,¹¹ ir tik Jis vienas gali tai atleisti.¹² Dėl to Izraelis, kaskart geriau suvokdamas nuodėmės visuotinumą, galės siekti išganymo vien tik šaukdamasis Dievo Atpirkėjo vardo.¹³

432  Jėzaus Vardas [Dievas išgelbsti] reiškia, kad Dievo Vardas glūdi Jo Sūnaus Asmenyje,¹⁴ kuris tapo žmogumi, kad visus galutinai išgelbėtų iš nuodėmių. Jėzus yra dieviškas Vardas, kuris vienintelis atneša išganymą,¹⁵ ir dabar Jo gali šauktis visi, nes įsikūnydamas Sūnus susivienijo su visais žmonėmis¹⁶ taip, kad „neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12)¹⁷.

433  Vyriausiasis kunigas vieną kartą per metus šaukdavosi Dievo Gelbėtojo Vardo Izraelio nuodėmėms atpirkti, apšlakstydamas Šventųjų Šventosios permaldavimo aukurą aukos krauju.¹⁸ Permaldavimo aukuras buvo Dievo buvimo vieta.¹⁹ Kai šventasis Paulius sako, kad „Dievas Jį [Jėzų] paskyrė permaldavimo auka, Jo kraujo galia“ (Rom 3, 25), tai reiškia, kad Jo žmogystėje „Dievas [...] sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19).

434  Jėzaus prisikėlimas pašlovino Dievo Gelbėtojo Vardą,²⁰ nes nuo tada Jėzaus Vardas tobulai rodo aukščiausią galią to „Vardo, kilniausio iš visų vardų“ (Fil 2, 9). Piktosios dvasios bijo Jo vardo,²¹ ir Jo vardu Jėzaus mokiniai daro stebuklus,²² nes visa, ko jie prašo Tėvą Jėzaus vardu, Jis jiems duoda.²³

435  Jėzaus Vardas yra krikščioniškos maldos centras. Visos liturginės maldos baigiasi formule „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“. „Sveika, Marija“ maldos viršūnė yra „pagirtas tavo Sūnus Jėzus“. Rytų tikinčiųjų širdies maldoje, vadinamoje „Jėzaus malda“, sakoma: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“ Daugelis krikščionių, kaip šv. Joana Arkietė, miršta, tardami vienintelį žodį – „Jėzau“.²⁴

436  Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas. Jis tampa tikriniu Jėzaus vardu todėl, kad išreiškia dievišką pasiuntinybę, kurią Jėzus tobulai įvykdo. Izraelyje Dievo vardu būdavo patepami Jam pašventinti asmenys, kad atliktų Jo patikėtą misiją. Tai būdavo karaliai²⁵, kunigai²⁶ ir retais atvejais pranašai²⁷. Ypatingas atvejis turėtų būti patepimas Mesijo, kurį Dievas siųs galutinai įtvirtinti Jo karalystės.²⁸ Mesijas turėtų būti pateptas Viešpaties Dvasia²⁹ kaip karalius ir kunigas,³⁰ o drauge pranašas³¹. Jėzus įvykdė mesijinius Izraelio lūkesčius trilype – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnystė.

437  Angelas pranešė piemenims apie gimusį Jėzų, kaip Izraeliui žadėtą Mesiją: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Nuo pat pradžių Jis yra tas, „kurį Tėvas pašventino ir siuntė pasaulin“ (Jn 10, 36), pradėtas kaip „šventas“ nekaltose Marijos įsčiose.³² Juozapui Dievas liepė nebijoti „parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios“ (Mt 1, 20), kad Jėzus, „vadinamas Kristumi“, gimtų iš Juozapo, mesijinio Dovydo palikuonio, žmonos (Mt 1, 16)³³.

438  Mesijinis Jėzaus pašventinimas liudija Jo dieviškąją misiją: „Juk Kristaus vardu suprantamas ir tas, kuris patepė, ir tas, kuris buvo pateptas, ir pats patepimas. O patepė Tėvas, pateptas buvo Sūnus; pateptas Dvasioje, kuri pati yra Patepimas.“³⁴ Kristaus amžinasis mesijinis pašventinimas buvo apreikštas Jo žemiškojo gyvenimo metu, Jonui Jį krikštijant, kai „Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38), „kad Jis būtų apreikštas Izraeliui“ (Jn 1, 31) kaip jo Mesijas. Jo darbai ir žodžiai leis Jį pažinti kaip „Dievo Šventąjį“.³⁵

439  Daugelis žydų, net kai kurie pagonys, besidalijantys su jais ta pačia viltimi, atpažino Jėzuje pagrindinius „Dovydo Sūnaus“, Dievo pažadėto Izraeliui Mesijo,³⁶ bruožus. Jėzus sutiko su Mesijo titulu, į kurį turėjo teisę,³⁷ tačiau sutiko ne visiškai, nes dalis to meto žmonių Mesiją suprato perdaug žmogiškai,³⁸ iš esmės politiškai³⁹.

440  Jėzus priėmė jį Mesiju pripažįstančio Petro tikėjimo išpažinimą, pranešdamas apie netolimą žmogaus Sūnaus kančią.⁴⁰ Jis atskleidė tikrą savo mesijinio karališkumo turinį; tai transcendentinis žmogaus Sūnaus, „kuris nužengė iš dangaus“ (Jn 3, 13), tapatumas⁴¹ ir atperkamoji kenčiančio tarno misija: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28).⁴²Štai dėl ko tikroji Jo karališkumo prasmė pasirodė tik nuo kryžiaus aukštumos.⁴³ Ir Petras tik po Prisikėlimo apreiškė Dievo tautai Jo mesijinį karališkumą: „Tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36).

441  Dievo Sūnus Senajame Testamente buvo titulas, duodamas angelams⁴⁴, išrinktajai tautai⁴⁵, Izraelio vaikams⁴⁶ ir jų karaliams⁴⁷. Tad jis reiškė įsūnijimą, sukuriantį itin draugiškus santykius tarp Dievo ir Jo kūrinių. Kai žadėtasis Karalius–Mesijas yra vadinamas „Dievo sūnumi“⁴⁸, tai nereiškia, kad, raidiškai suprantant šį tekstą, Jis būtinai turi būti daugiau negu žmogus. Tie, kurie Jėzų vadino Izraelio Mesiju,⁴⁹ turbūt ir nenorėjo pasakyti nieko daugiau.⁵⁰

442  Kitaip buvo Petrui išpažįstant, kad Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“⁵¹, nes Jėzus iškilmingai atsakė: „Ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Tą patį pasakys ir Paulius, kalbėdamas apie savo atsivertimą Damasko kelyje: „Kai tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims...“ (Gal 1, 15–16). „Saulius beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus“ (Apd 9, 20). Nuo pat pradžių⁵² ši tiesa buvo centre apaštalų tikėjimo,⁵³ kurį, kaip Bažnyčios pamatą, pirmas išpažino Petras.⁵⁴

443  Petras galėjo pripažinti transcendentinį Jėzaus–Mesijo dieviškosios sūnystės pobūdį dėl to, kad aiškiai tai girdėjo iš paties Jėzaus. Prieš tribunolą į kaltintojų klausimą: „Tai Tu esi Dievo Sūnus?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ (Lk 22, 70).⁵⁵ Dar prieš tai Jis buvo prisipažinęs esąs „Sūnus“, kuris pažįsta Tėvą,⁵⁶ kuris yra ne toks, kaip „tarnai“, kuriuos seniau Dievas siųsdavo savo tautai,⁵⁷ viršesnis net už pačius angelus.⁵⁸ Jis skyrė savo sūnystę nuo mokinių sūnystės, niekada nesakydamas „mūsų Tėvas“⁵⁹, neskaitant to vieno atvejo, kai liepė jiems melstis: Jūs „melskitės taip: Tėve mūsų“ (Mt 6, 9); ir pabrėždavo tą skirtumą: „Savo Tėvo ir jūsų Tėvo“ (Jn 20, 17).

444  Dviem iškilmingais – Kristaus Krikšto ir Atsimainymo – momentais Evangelijos perduoda Tėvo žodžius, kuriais Kristus vadinamas Jo „mylimuoju Sūnumi“⁶⁰. Jėzus pats save vadina Viengimiu Dievo Sūnumi (Jn 3, 16) ir tuo titulu patvirtina savo amžinąjį buvimą.⁶¹ Jis reikalauja tikėjimo vardan „Viengimio Dievo Sūnaus“ (Jn 3, 18). Šis krikščionių išpažinimas nuaidėjo jau priešais Nukryžiuotąjį Jėzų stovinčio šimtininko šūksnyje: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (Mk 15, 39). Tik Velykų slėpinyje tikintysis gali tikrai suvokti, ką reiškia „Dievo Sūnus“.

445  Po Prisikėlimo dieviškoji sūnystė pasirodė Jo šlovingo žmogiškojo asmens galybe, nes „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių“ Jis buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 4).⁶² Apaštalai galės liudyti: „Mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo Viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14).

446  Graikiškame Senojo Testamento vertime nesuvokiamas vardas, kuriuo Dievas apsireiškė Mozei,⁶³ YHWH, yra žymimas žodžiu Kyrios („Viešpats“). Tad nuo to laiko Izraelio Dievo dieviškumui išreikšti tinkamiausias buvo šis žodis „Viešpats“. Šia griežta prasme „Viešpačiu“ Naujajame Testamente vadinamas Tėvas, ir drauge – o tai naujovė – Jėzus šitaip pripažįstamas jog jis pats yra Dievas.⁶⁴

447  Pats Jėzus, kalbėdamas apie save, šį vardą vartojo tai užuominomis, diskutuodamas su fariziejais apie 109 (110) psalmės prasmę,⁶⁵ tai labai atvirai, kreipdamasis į savo apaštalus.⁶⁶Viso Jėzaus viešojo gyvenimo metu Jo viešpatavimas gamtai, ligoms, demonams, mirčiai ir nuodėmei rodė Jo dievišką valdžią.

448  Evangelijose kai kurie žmonės, kreipdamiesi į Jį, labai dažnai vadina Jį „Viešpačiu“. Tas kreipinys rodo pas Jėzų ateinančių, laukiančių Jo pagalbos ir išgydymo žmonių pagarbą bei pasitikėjimą.⁶⁷Šventosios Dvasios įkvėpimu „Viešpaties“ vardu pripažįstama dieviškoji Jėzaus paslaptis.⁶⁸ Susitikus su prisikėlusiuoju Jėzumi, tas vardas virsta pašlovinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Pagaliau juo išreiškiama krikščionių tradicijai sava meilė ir prisirišimas: „Tai Viešpats!“ (Jn 21, 7).

449  Priskirdami Jėzui dievišką Viešpaties vardą, pirmieji Bažnyčios tikėjimo išpažinimai nuo pat pradžių⁶⁹ tvirtino, kad Dievui Tėvui pripažįstama valdžia, galybė ir garbė yra taikoma ir Jėzui,⁷⁰ nes Jis turi „Dievo prigimtį“ (Fil 2, 6), ir šią Jėzaus didybę Tėvas parodė, prikeldamas Jėzų iš numirusių ir Jį išaukštindamas savo garbėje.⁷¹

450  Nuo krikščionybės pradžios tvirtinti, kad Jėzus yra pasaulio ir istorijos Viešpats,⁷² reiškia taip pat pripažinti, kad savo asmeninės laisvės žmogus negali absoliučiai palenkti jokiai žemiškai valdžiai, o tik Dievui Tėvui ir Viešpačiui Jėzui Kristui: imperatorius nėra „Viešpats“⁷³. „Bažnyčia tiki [...], kad jos Viešpats ir Mokytojas yra visos žmonijos istorijos raktas, centras ir tikslas.“⁷⁴

451  Krikščionių maldose dažnai kartojamas „Viešpaties“ vardas, tiek kviečiant melstis: „Viešpats su jumis“, tiek baigiant maldą: „per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ ar su didžiu pasitikėjimu ir viltimi šaukiant:„Maran atha“ („Viešpats ateina!“) arba „Marana tha“ („Viešpatie, ateik!“) (1 Kor 16, 22). „Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).

452  Jėzaus Vardas reiškia: „Dievas išgelbsti“. Kūdikis, gimęs iš Mergelės Marijos, buvo pavadintas „Jėzumi“, „nes Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 21). „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).

453  Kristaus Vardas reiškia: „pateptasis“, „Mesijas“. Jėzus yra Kristus, nes „Dievas Jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe“ (Apd 10, 38). Jis buvo „tas, kuris turi ateiti“ (Lk 7, 19), Izraelio viltis.⁷⁵

454  Dievo Sūnaus vardas reiškia vienintelį tokį ir amžiną Jėzaus Kristaus santykį su Dievu, savo Tėvu: Jis yra viengimis Tėvo Sūnus⁷⁶ ir pats yra Dievas.⁷⁷ Kad būtum krikščionis, privalai tikėti, jog Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.⁷⁸

455  Viešpaties Vardas reiškia dieviškąją valdžią. Išpažinti Jėzų ar Jo šauktis kaip Viešpaties reiškia tikėti Jo dievyste. „Nė vienas negali ištarti: 'JĖZUS YRA VIEŠPATS', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3).