Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu Šventąją Dvasią / 9 skirsnis. „Tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią“

4 skirsnelis. Krikščionys: bažnytinė hierarchija, pasauliečiai, Dievui pašvęsti žmonės

871  „Krikščionys yra žmonės, Krikštu tapę Kristaus kūno nariais; suburti į Dievo tautą ir dėl to būdami tam tikra prasme Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, jie yra pašaukti – kiekvienas pagal savo padėtį – į pasiuntinybę, kurią atlikti pasaulyje Dievas pavedė Bažnyčiai.“³⁹³

872  „Kadangi visi krikščionys yra atgimę Kristuje, tai savo kilnumu ir veikimu yra tikrai lygūs, ir dėl to visi – kiekvienas pagal savo padėtį ir pareigas – bendradarbiauja, ugdydami Kristaus kūną.“³⁹⁴

873  Net Viešpaties valia atsiradę skirtumai tarp Jo kūno narių tarnauja to kūno vienybei ir pasiuntinybei. Nes „yra Bažnyčioje skirtingų tarnybų, bet pasiuntinybė viena. Apaštalus ir jų įpėdinius Kristus įpareigojo Jo vardu ir galia mokyti, pašventinti ir valdyti. O pasauliečiai, tapę Kristaus kunigiškosios, pranašiškosios ir karališkosios tarnybos dalyviais, Bažnyčioje ir pasaulyje savaip prisideda prie visos Dievo tautos pasiuntinybės.“³⁹⁵ Pagaliau esti „ir vienos, ir kitos grupės krikščionių [dvasininkų ir pasauliečių], kurie, įsipareigodami gyventi pagal Evangelijos patarimus, [...] specialiai pasiaukoja Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios paskirčiai.“³⁹⁶

874  Pats Kristus yra Bažnyčioje esančių tarnybų autorius. Jis jas įsteigė, suteikė joms galią ir pasiuntinybę, nurodė kryptį ir tikslą:

Dievo tautai ganyti ir nuolatos plėsti Viešpats Kristus savo Bažnyčioje įsteigė įvairių tarnybų, skirtų viso [mistinio] kūno gerovei. Patarnautojai, gavę šventas galias, tarnauja savo broliams, kad visi priklausantieji Dievo tautai [...] pasiektų išganymą.³⁹⁷

875  „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?“ (Rom 10, 14–15). Niekas, nei atskiras asmuo, nei bendruomenė, negali pats sau skelbti Evangelijos. „Taigi tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Niekas negali pats savęs įgalioti ir pasiųsti Evangelijos skelbti. Viešpaties siųstasis kalba ir veikia, remdamasis ne savo paties, bet Kristaus autoritetu; kalba bendruomenei ne kaip jos narys, bet Kristaus vardu. Niekas negali pats sau suteikti malonės, ji turi būti duota ir dovanota. Tam reikia malonės tarnų, paties Kristaus įgaliotų ir įteisintų. Iš Jo vyskupai ir kunigai gauna siuntimą ir įgaliojimus („šventają galią“) veikti in persona Christi Capitis [„atstovaudami Galvai – Kristui“], o diakonai, būdami vienybėje su vyskupu ir jo kunigais, – stiprybės tarnauti Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės „diakonija“. Tą tarnybą, kurią Kristaus siųstieji atlieka iš Dievo malonės, – daro ir teikia tai, ko patys savo galia negalėtų daryti ir teikti, – Bažnyčios tradicija vadina „sakramentu“. Bažnytinė tarnyba griežta prasme suteikiama specialiu sakramentu.

876  Su sakramentine bažnytinės tarnybos prigimtimi neatskiriamai susijęs tarnavimas. Visiškai priklausydami nuo Kristaus, kuris siunčia juos ir teikia galią, įšventintieji yra tikri „Kristaus tarnai“,³⁹⁸ sekdami Kristumi, kuris pats dėl mūsų noriai priėmė „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Kadangi žodis ir malonė, kuriems jie tarnauja, yra ne jų, bet Kristaus, kitų labui jiems tai patikėjusio, jie savo valia tampa visų vergais.³⁹⁹

877  Taip pat iš sakramentinės bažnytinių tarnybų prigimties kyla jų kolegialumas. Jau nuo pat savo tarnystės pradžios Viešpats Jėzus padarė Dvylika „Naujojo Izraelio daigais, o kartu šventosios hierarchijos pradininkais“.⁴⁰⁰ Drauge išrinkti, jie buvo ir drauge pasiųsti, o jų broliška vienybė pasitarnauja visų tikinčiųjų broliškai bendrystei; ji yra nelyginant dieviškųjų Asmenų vienybės atspindys ir liudijimas.⁴⁰¹ Dėl to kiekvienas vyskupas savo tarnystę atlieka vyskupų kolegijoje, vienybėje su Romos vyskupu, šv. Petro įpėdiniu ir vyriausiuoju kolegijos vadovu; kunigai savo tarnystę atlieka kaip savosios vyskupijos kunigų luomo nariai, vyskupo vadovaujami.

878  Pagaliau iš sakramentinės bažnytinės tarnybos prigimties kyla ir jos asmeniškumas. Nors Kristaus tarnai darbuojasi bendrai, jie visada veikia ir asmeniškai. Kiekvienas yra pašauktas asmeniškai: „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22),⁴⁰² kad bendroje pasiuntinybėje būtų ir asmeninis liudytojas, asmeniškai atsakingas Tam, kuris duoda užduotį, ir veiktų „Jo asmens vardu“ ir asmenų labui: „Aš tave krikštiju vardan Dievo Tėvo...“; „Aš tau atleidžiu...“

879  Tad sakramentinė tarnystė Bažnyčioje yra drauge ir kolegialus, ir asmeniškas tarnavimas, atliekamas Kristaus vardu. Tai patvirtina santykiai tarp vyskupų kolegijos ir jos vadovo, šv. Petro įpėdinio, ir ryšys tarp ganytojiš–kos vyskupo atsakomybės už savo dalinę Bažnyčią ir bendro vyskupų kolegijos rūpinimosi visuotine Bažnyčia.

880  Kristus, paskyręs Dvylika, juos „įteisino kaip kolegiją, tai yra pastovią tarnybą, kuriai vadovauti paskyrė iš jų pačių būrio išrinktą Petrą“.⁴⁰³ „Viešpaties valia šventasis Petras ir kiti apaštalai sudarė vieną apaštalų kolegiją; panašiai yra suvienyti Romos vyskupas – Petro įpėdinis ir vyskupai – apaštalų įpėdiniai.“⁴⁰⁴

881  Viešpats padarė savo Bažnyčios uola tik vieną Simoną, kurį pavadino Petru, ir jam įteikė jos raktus;⁴⁰⁵ jį paskyrė visos kaimenės ganytoju.⁴⁰⁶ „Savaime aišku, kad Petrui duotoji galia surišti ir atrišti buvo suteikta ir to vyriausiojo vadovo vienijamai apaštalų kolegijai.“⁴⁰⁷Ši ganytojiška Petro ir kitų apaštalų tarnyba yra vienas iš Bažnyčios pamatų. Tą darbą tęsia vyskupai, pirmumo teise vadovaujami popiežiaus.

882  Popiežius, Romos vyskupas ir šv. Petro įpėdinis, „yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradmuo ir pagrindas“.⁴⁰⁸ „Tad Romos vyskupas, kaip teisėtas Kristaus Vietininkas ir visos Bažnyčios Ganytojas, turi Bažnyčioje pilnutinę, aukščiausią ir visuotinę galią, kurią visada gali laisvai vartoti.“⁴⁰⁹

883  „Vyskupų kolegija, arba episkopatas, tokią galią turi tik imamas išvien su Romos vyskupu, [...] kaip savo vyriausiuoju vadovu.“ Taigi šiai kolegijai „taip pat priklauso aukščiausia ir pilnutinė galia visoje Bažnyčioje, tačiau ją vartoti ji gali tik su Romos vyskupo pritarimu.“⁴¹⁰

884  „Vyskupų kolegija savo galią visos Bažnyčios mastu pavartoja iškilmingai Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime.“⁴¹¹ „Susirinkimas yra visuotinis tik tada, kai Petro įpėdinis jį tokį patvirtina arba bent jam pritaria.“⁴¹²

885  „Būdama sudaryta iš daugelio, ši kolegija išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą; būdama suburta vieno vyriausiojo vadovo, ji išreiškia Kristaus kaimenės vienybę.“⁴¹³

886  „Paskiri vyskupai yra regimasis vienybės pradmuo bei pagrindas savo dalinėse Bažnyčiose.“⁴¹⁴ „Būdami ganytojai, jie vadovauja jiems pavestajai Dievo tautos daliai“,⁴¹⁵ padedami kunigų ir diakonų. Bet, būdami vyskupų kolegijos nariai, visi jie rūpinasi visomis Bažnyčiomis;⁴¹⁶pirmiausia tai daro, „gerai valdydami jiems pavestas Bažnyčias kaip visuotinės Bažnyčios dalis“, ir tuo prisidėdami prie „gerovės viso mistinio kūno, kuris yra ir visų Bažnyčių kūnas“.⁴¹⁷ Ganytojai ypač turi rūpintis vargšais,⁴¹⁸ persekiojamaisiais už tikėjimą, taip pat visame pasaulyje besidarbuojančiais misionieriais.

887  Gretimos ir vienodą kultūrą turinčios dalinės Bažnyčios sudaro bažnytines provincijas arba dar didesnius junginius, vadinamus patriarchatais arba regionais.⁴¹⁹ Tų junginių vyskupai gali rinktis į sinodus arba provincijų susirinkimus. „Savo ruožtu vyskupų konferencijos šiandien gali suteikti įvairią ir vaisingą paramą, kad kolegiali mintis būtų konkrečiai pritaikyta.“⁴²⁰

888  Vyskupų ir jų bendradarbių kunigų „pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“,⁴²¹ kaip yra įsakęs Viešpats.⁴²²Jie yra „tikėjimo šaukliai, atvedantys Kristui naujus mokinius, ir tikri, Kristaus įgalioti“ apaštalų tikėjimo „mokytojai“.⁴²³

889  Kad išlaikytų Bažnyčioje gryną, apaštalų perduotą tikėjimą, Kristus, kuris pats yra Tiesa, panorėjo suteikti savo Bažnyčiai galią būti neklaidingai kaip ir Jis. „Antgamtiškai suvokianti tikėjimą“ Dievo tauta „nenukrypstamai [jo] laikosi“, gyvojo Bažnyčios Mokymo vadovaujama.⁴²⁴

890  To Mokymo pasiuntinybė yra susijusi su galutine Dievo ir Jo tautos Sandora, Dievo atnaujinta Kristuje; Mokymas turi saugoti tautą nuo paklydimų ir svyravimų ir užtikrinti objektyvią galimybę neklaidingai išpažinti tikrąjį tikėjimą. Sielovadinė Bažnyčios Mokymo pareiga yra budėti, kad Dievo tauta gyventų tiesoje, kuri išlaisvina. Idant ganytojai galėtų tokią tarnystę atlikti, Kristus juos apdovanojo neklaidingumo charizma tikėjimo ir doros dalykuose. Ta charizma gali pasireikšti įvairiai:

891  „Romos vyskupas, vyskupų kolegijos vyriausiasis vadovas, esti neklaidingas, kai, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias visų krikščionių ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, skelbia galutine kurią nors tikėjimo arba doros tiesą [...]. Bažnyčiai pažadėtas neklaidingumas yra taip pat vyskupų kolegijos neklaidingumas, kai aukščiausiu lygiu moko išvien su Petro įpėdiniu“, ypač Visuotiniame Susirinkime.⁴²⁵ Kai aukščiausios Bažnyčios Mokymo institucijos pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreikštą tiesą“⁴²⁶ ir kaip Kristaus mokslą, „reikia tikinčia širdimi priimti tai, ką jos apibrėžia“.⁴²⁷ To neklaidingumo apimtis sutampa su paties mums palikto dieviškojo Apreiškimo paveldu.⁴²⁸

892  Apaštalų įpėdinius, mokančius vienybėje su Petro įpėdiniu, ir ypač Romos vyskupą, visos Bažnyčios Ganytoją, Dievo pagalba lydi dar ir tada, kai jie, nepateikdami neklaidingų apibrėžimų ir neskelbdami „galutinės tiesos“, vykdo savo nuolatinę Mokymo pareigą ir moko to, kas padėtų geriau suprasti Apreiškimo tiesas tikėjimo ir doros srityse. Tokiam autoritetingam Mokymui „religingai nusiteikę“ tikintieji privalo „pritarti religiniu dvasios nusiteikimu“,⁴²⁹ ir nors tas pritarimas skiriasi nuo tikėjimo akto, tačiau jį papildo.

893  Vyskupui taip pat tenka atsakomybė teikti „aukščiausiosios kunigystės malonę, ypač švenčiant Eucharistiją, kurią aukoja jis pats arba ją aukoti įpareigoja“⁴³⁰ savo bendradarbius kunigus. Mat Eucharistija yra dalinės Bažnyčios gyvenimo centras. Vyskupas ir kunigai pašventina Bažnyčią savo malda ir darbu, žodžio ir sakramentų tarnyste. Jie pašventina ją savo pavyzdžiu „ne kaip [jiems] pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Pt 5, 3), „kad drauge su jiems patikėtąja kaimene pasiektų amžinąjį gyvenimą“.⁴³¹

894  „Vyskupai, kaip Kristaus atstovai ir pasiuntiniai, vadovauja jiems pavestosioms dalinėms Bažnyčioms patardami, drąsindami, rodydami pavyzdį, pagaliau ir savuoju autoritetu bei šventąja galia“,⁴³² tačiau taip, kad stiprintų tas Bažnyčias, būdami kupini tarnavimo dvasios kaip ir jų Mokytojas.⁴³³

895  „Toji galia, kurią jie vartoja Kristaus vardu, yra asmeninė, ordinarinė ir tiesioginė, nors apie tai, kaip ją vartoti, galutinai nustato aukščiausioji Bažnyčios valdžia.“⁴³⁴ Tačiau vyskupų negalima laikyti popiežiaus pagalbininkais; jam priklausanti ordinarinė ir tiesioginė valdžia visai Bažnyčiai anaiptol nenaikina vyskupų valdžios, atvirkščiai, ją stiprina ir gina, tik pastaroji turi pasireikšti sutartinai su visa Bažnyčia ir popiežiaus vadovaujama.

896  Vyskupo-ganytojo pavyzdys ir „pirmavaizdis“ tebūna Gerasis Ganytojas. Suvokdamas savo silpnybes, vyskupas „gali užjausti nežinančius ir klystančius. Teneatsisako jis išklausyti savo valdinių, padėdamas jiems kaip tikriems savo vaikams [...]. O tikintieji tegu laikosi vyskupo kaip Bažnyčia – Jėzaus Kristaus, o Jėzus Kristus – Tėvo“:⁴³⁵

Visi sekite vyskupu – kaip Jėzus Kristus sekė Tėvu, – o kunigais – kaip apaštalais. Diakonus gerbkite kaip Dievo priesaką. Niekas tenetvarko Bažnyčios reikalų be vyskupo.⁴³⁶

897  „Pasauliečiais laikomi visi krikščionys, kurie nėra gavę šventimų ir nepriklauso Bažnyčios pripažintoms vienuolijoms; tai tikintieji, kurie, Krikštu suvienyti su Kristumi, tapę Dievo tauta, pagal savo padėtį ir Kristaus – kunigo, pranašo ir karaliaus – tarnystės dalyviais, turi savo dalį visų krikščionių pasiuntinybėje, kuri vykdoma Bažnyčioje ir pasaulyje.“⁴³⁷

898  „Pasauliečių pašaukimas yra ieškoti Dievo karalystės, rūpinantis laikinaisiais dalykais ir juos tvarkant pagal Dievo valią [...]. Tad jiems ypatingai privalu visus laikinuosius reikalus, su kuriais jie esti artimai susiję, taip nušviesti ir tvarkyti, kad jie nuolat būtų atliekami ir tobulinami, laikantis Kristaus, ir teiktų garbę Kūrėjui ir Atpirkėjui.“⁴³⁸

899  Krikščionių pasauliečių iniciatyva yra ypač būtina, kai reikia surasti ar sugalvoti būdus, kaip socialinį, politinį, ekonominį gyvenimą persmelkti krikš–čioniškojo tikėjimo dvasia. Toji iniciatyva yra normalus Bažnyčios gyvenimo elementas:

Tikintieji pasauliečiai yra pirmose Bažnyčios gyvenimo gretose; per juos Bažnyčia tampa gyvybiniu visuomenės pradmeniu. Dėl to būtent jie turi vis aiškiau suvokti, kad ne tik priklauso Bažnyčiai, bet kad ir patys yra Bažnyčia, tai yra tikinčiųjų bendrija žemėje, vadovaujama vienos galvos – popiežiaus ir vyskupų drauge su juo. Visi jie yra Bažnyčia.⁴³⁹

900  Kadangi pasauliečiai, kaip ir visi tikintieji, Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais yra Viešpaties siunčiami apaštalauti, tai jie yra įpareigoti ir turi teisę individualiai ar organizuotai darbuotis, kad dieviškąją išganymo naujieną pažintų ir priimtų visi žmonės ir visa žemė; ta pareiga yra dar svarbesnė tada, kai tik per juos žmonės gali išgirsti Evangeliją ir pažinti Kristų. Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla yra taip labai reikalinga, kad be jos Ganytojų apaštalavimas dažniausiai nesti pakankamai efektyvus.⁴⁴⁰

901  „Būdami Kristui pašvęsti ir Šventosios Dvasios patepti, pasauliečiai gauna nuostabų pašaukimą ir yra parengiami tam, kad juose vis labiau gausėtų Šventosios Dvasios vaisių. Visais savo darbais, maldomis ir apaštalavimu, santuokiniu ir šeimos gyvenimu, kasdieniu triūsu, dvasiniu ir fiziniu poilsiu, jei tik tai daroma Dievo Dvasioje, – net gyvenimo vargais, jei juos kantriai pakelia, – jie atnašauja 'dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų' (1 Pt 2, 5); eucharistinės aukos metu drauge su Viešpaties Kūnu ir šios aukos nuoširdžiausiai aukojamos Tėvui. Visame kame šventai elgdamiesi, pasauliečiai taip garbina Dievą ir pašvenčia Jam patį pasaulį.“⁴⁴¹

902  Pašventinimo tarnystėje „ypatingu būdu [...] dalyvauja tėvai, krikščioniškai gyvendami santuokoje ir krikščioniškai auklėdami vaikus“.⁴⁴²

903  Reikiamų savybių turintys pasauliečiai gali būti skiriami nuolatinei lektorių ir akolitų tarnystei.⁴⁴³ „Ten, kur Bažnyčiai trūksta tinkamų tarnų, o jie reikalingi, net lektoriais ar akolitais nesantys pasauliečiai, laikydamiesi atitinkamų teisinių nuostatų, gali atlikti kai kurias jų pareigas, būtent, žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, krikštyti ir dalyti šventąją Komuniją.“⁴⁴⁴

904  „Kristus [...] savąją pranašavimo pareigą atlieka padedamas ne tik hierarchijos [...], bet ir pasauliečių, kuriuos dėl to ir liudytojais paskiria, ir tikėjimo nuovoka bei žodžio malone apdovanoja“:⁴⁴⁵

Mokyti žmogų, kad jį atvestų į tikėjimą, priklauso kiekvienam pamokslininkui ir net kiekvienam tikinčiajam.⁴⁴⁶

905  Pasauliečiai taip pat atlieka savo pranašiškąją pasiuntinybę, „evangelizuodami, tai yra skelbdami Kristų gyvenimo pavyzdžiu ir žodžiu“. „Šis pasauliečių apaštalavimas yra savitas ir nepaprastai veiksmingas dėl to, kad vyksta įprastoje pasaulio aplinkoje“:⁴⁴⁷

Šis apaštalavimas neapsiriboja vien gyvenimo pavyzdžiu; tikras apaštalas ieško progų ir žodžiu skelbti Kristų tiek netikintiems [...], tiek tikintiesiems.⁴⁴⁸

906  Tikintys pasauliečiai, kurie yra tam tinkami ir pasirengę, gali imtis katechetinės veiklos,⁴⁴⁹ dėstyti teologiją,⁴⁵⁰ darbuotis visuomenės žiniasklaidoje.⁴⁵¹

907  „Pagal savo išprusimą, kompetenciją ir pripažintą autoritetą pasauliečiai turi teisę, o kartais ir pareigą, pareikšti dvasiniams ganytojams savo nuomonę klausimais, liečiančiais Bažnyčios gėrį, ir apie tai informuoti kitus krikščionis, išsaugodami tikėjimo ir doros grynumą bei pagarbą ganytojams, žiūrėdami bendrosios naudos ir nepažeisdami asmenų orumo.“⁴⁵²

908  Būdamas klusnus iki mirties,⁴⁵³ Kristus perdavė savo mokiniams karališkosios laisvės dovaną, „kad jie savęs atsižadėjimu ir šventu gyvenimu visiškai nugalėtų savyje nuodėmės viešpatavimą“:⁴⁵⁴

Kas suvaldo savo paties kūną ir, vadovaudamas savo sielai, derama ištverme neleidžia jos varginti kūno aistroms, tas, tikrai karališką galią parodęs, vadinamas karaliumi; mokėdamas susivaldyti ir save apginti, jis nesiduoda paimamas nuodėmės vergijon.⁴⁵⁵

909  Be to, „jei pasaulietiškos institucijos ir gyvenimo sąlygos veda į nuodėmę, tikintieji pasauliečiai bendromis jėgomis tegul jas taip gerina, kad jos atitiktų teisingumo nuostatus ir padėtų, o ne trukdytų praktikuoti dorybes. Taip veikdami, pasauliečiai doroviškai įprasmins kultūrą ir žmonių darbus“.⁴⁵⁶

910  „Pasauliečiai taip pat gali jaustis esą pašaukti ar šaukiami bendradarbiauti su ganytojais, tarnaudami bažnytinei bendrijai, kad ji plėstųsi ir klestėtų; jiems dera užimti labai įvairias tarnybas, atsižvelgiant į Dievo jiems teikiamą malonę ir charizmas.“⁴⁵⁷

911  „Krikščionys pasauliečiai pagal atitinkamus teisės nuostatus gali prisidėti prie vadovavimo“⁴⁵⁸ Bažnyčioje: dalyvauti dalinių Bažnyčių susirinkimuose,⁴⁵⁹ vyskupijų sinoduose,⁴⁶⁰ sielovados tarybose;⁴⁶¹ solidariai (in solidum) su kitais asmenimis rūpintis parapijoje sielovada;⁴⁶² bendradarbiauti ekonominių reikalų tarybose;⁴⁶³ būti bažnytinių teismų nariai⁴⁶⁴ ir t. t.

912  Tikintieji „teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės ir pareigos jiems tenka, kaip priklausantiems Bažnyčiai, ir kurios – kaip žmonių visuomenės nariams.Tegu jie stengiasi ir vienu, ir kitu atveju jas harmoningai derinti, atsimindami, kad visuose laikinuose dalykuose privalo vadovautis krikščioniška sąžine, nes jokia žmogaus veikla – net laikinuosiuose dalykuose – negali būti atsieta nuo Dievo įsakymų.“⁴⁶⁵

913  „Tokiu būdu kiekvienas atitinkamai apdovanotas pasaulietis tampa ir pačios Bažnyčios pasiuntinybės liudytoju, ir gyvuoju įrankiu 'pagal Kristaus dovanos mastą' (Ef 4, 7).“⁴⁶⁶

914  „Nors evangelinių patarimų įžadais pagrįstas luomas nėra susijęs su hierarchine Bažnyčios sandara, tačiau neginčijamai priklauso Bažnyčios gyvenimui ir šventumui.“⁴⁶⁷

915  Daugeriopi Evangelijos patarimai siūlomi visiems Kristaus mokiniams. Tobula meilė, į kurią pašaukti visi tikintieji, laisvai paklususius kvietimui pasiaukoti Dievui įpareigoja nesantuokiniame gyvenime laikytis skaistybės dėl Dievo karalystės, neturto ir klusnumo. „Pašvęstojo gyvenimo“ skiriamasis ženklas ir yra tų [Evangelijos] patarimų įžadai, laikantis Bažnyčios pripažinto pastovaus gyvenimo būdo.⁴⁶⁸

916  Tad vienuolinis gyvenimas yra būdas giliau patirti pašventinimą, kuris turi šaknis Krikšte ir žmogų visiškai atiduoda Dievui.⁴⁶⁹ Pašvęstajame gyvenime Kristaus tikintieji, Šventosios Dvasios raginami, ryžtasi artimiau sekti Kristumi, atsiduoti už viską labiau mylimam Dievui, siekti tobulos meilės Dievo karalystės tarnyboje ir taip ženklinti bei skelbti Bažnyčioje būsimojo gyvenimo garbę.⁴⁷⁰

917  „Tarsi medis, iš Dievo pasodinto daigo nuostabiai ir gausiai išsišakojęs Viešpaties lauke, išsiskleidė įvairios atsiskyrėlių ar bendruomenių gyvenimo formos, įvairios dvasinės šeimos; jos teikia stiprią paramą tiek savo narių pažangai, tiek viso Kristaus kūno labui.“⁴⁷¹

918  „Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, kurie, vykdydami Evangelijos patarimus, siekė laisviau sekti Kristumi, labiau į Jį panėšėti ir – kiekvienas savaip – aukojo gyvenimą Dievui; daugelis jų, Šventosios Dvasios įkvėpti, gyveno kaip atsiskyrėliai arba steigė vienuolijas, kurias Bažnyčia savo autoritetu noriai paremdavo ir pripažindavo.“⁴⁷²

919  Vyskupai visada stengsis įvertinti naujas Bažnyčiai Šventosios Dvasios suteiktas pašvęstojo gyvenimo dovanas; pripažinti naujas to gyvenimo formas yra palikta Apaštalų Sostui.⁴⁷³

920  Kad ir nepadarę viešai visų trijų evangelinių patarimų įžadų, atsiskyrėliai „savo gyvenimą aukoja Dievo garbei ir pasaulio išganymui, griežčiau atsiskyrę nuo pasaulio, vienatvės tyloje, uoliai melsdamiesi ir atgailodami“.⁴⁷⁴

921  Jie kiekvienam rodo slėpiningą Bažnyčios gelmę – artimą bičiulystę su Kristumi. Paslėptas nuo žmonių akių atsiskyrėlio gyvenimas tyliai skelbia Tą, kuriam jis paaukotas, nes Kristus atsiskyrėliui yra viskas.ą Tai ypatingas pašaukimas dykumoje pačia dvasine kova rasti pašlovintą Nukryžiuotąjį.

922  Nuo apaštalų laikų krikščionės mergaitės⁴⁷⁵, Viešpaties pašauktos atsiduoti Jam nepasidalijusios⁴⁷⁶ ir išsaugojusios laisvesnę širdį, kūną ir dvasią, su Bažnyčios pritarimu pasiryždavo gyventi mergystėje „dėl dangaus karalystės“ (Mt 19, 12).

923  „Išreiškusios šventą norą ypač artimai sekti Kristumi, [jos] atitinkamomis liturginėmis apeigomis savo vyskupijos vyskupo esti pašvenčiamos Dievui,xą1537 mistiškai sužieduojamos su Kristumi, Dievo Sūnumi, ir paskiriamos tarnauti Bažnyčiai.“⁴⁷⁷Iškilmingomis apeigomis (Consecratio virginum)* „mergelė tampa Dievui pašvęstuoju asmeniu, akivaizdžiu Bažnyčios meilės Kristui ženklu ir jos, kaip dangaus užadėtinės pasaulio pabaigoje, bei būsimojo gyvenimo atvaizdu“.⁴⁷⁸

924  „Artima kitoms Dievui paaukoto gyvenimo formoms“,⁴⁷⁹ mergystė įpareigoja pasaulyje gyvenančią moterį (arba vienuolę) – pagal kiekvienos padėtį ir gautas charizmas – melstis, atgailoti, tarnauti savo broliams bei seserims ir apaštalauti.⁴⁸⁰ Pašvęstosios mergelės gali burtis draugėn, kad galėtų ištikimiau laikytis savojo pasiryžimo.⁴⁸¹

925  Vienuolijos atsirado pirmaisiais krikščionybės amžiais [Artimuosiuose] Rytuose.⁴⁸² Jos gyvuoja kaip Bažnyčios kanoniškai įsteigti institutai⁴⁸³ ir skiriasi nuo kitų Dievui paaukoto gyvenimo formų savo liturginiu pobūdžiu, viešaisiais Evangelijos patarimų įžadais, brolišku bendruomeniniu gyvenimu, Kristaus ir Bažnyčios vienybės liudijimu.⁴⁸⁴

926  Vienuolinis gyvenimas priklauso Bažnyčios slėpiniui. Jis yra dovana, kurią Bažnyčia gauna iš savo Viešpaties ir kaip pastovų gyvenimo būdą perduoda tikinčiajam, kurį Dievas šaukia įsižadėti vykdyti Evangelijos patarimus. Taip Bažnyčia gali drauge liudyti Kristų ir laikyti save Išganytojo Sužadėtine. Vienuolių gyvenimas savo įvairiomis formomis skirtas išreikšti pačiai Dievo meilei mūsų laikų kalba.

927  Visi vienuoliai, tiek pavaldūs atitinkamos vyskupijos vyskupui, tiek ir tiesiogiai jam nepavaldūs,⁴⁸⁵ yra jo bendradarbiai sielovados tarnyboje.⁴⁸⁶Misionieriškam Bažnyčios įsikūrimui ir plėtimuisi nuo pat evangelizacijos pradžios reikalingos visos vienuolinio gyvenimo formos.⁴⁸⁷ „Istorija pripažįsta didelius vienuolinių bendrijų nuopelnus platinant tikėjimą ir steigiant naujas Bažnyčias, ar tai būtų darę senosios vienuolijos, ar viduramžių ordinai, ar naujųjų laikų kongregacijos.“⁴⁸⁸

928  „Pasauliečių institutas yra tokia Dievui paaukoto gyvenimo forma, kai tikintieji, gyvendami pasaulyje, siekia tobulos meilės ir stengiasi pirmiausia prisidėti prie vidinio pasaulio pašventinimo.“⁴⁸⁹

929  „Tobulai ir visiškai paaukoję gyvenimą [tam] pašventinimui“,⁴⁹⁰ šių institutų nariai „laiko sava Bažnyčios užduotį evangelizuoti pasaulį tarytum iš jo vidaus“;⁴⁹¹jų buvimas jame veikia kaip raugas.⁴⁹² Savo krikščioniško gyvenimo liudijimu jie siekia laikinuosius dalykus tvarkyti pagal Dievo valią, o pasaulį paveikti Evangelijos jėga. Jie šventai įsipareigoja laikytis Evangelijos patarimų ir broliškai tarpusavy bendrauja, gyvendami kaip pasauliečiai.⁴⁹³

930  Šalia įvairių pašvęstojo gyvenimo formų „yra apaštališkojo gyvenimo draugijų, kurių nariai, nedarydami vienuolinių įžadų, siekia jų draugijai būdingų apaštališkų tikslų ir, bendrai ir broliškai gyvendami, laikydamiesi įstatų, savu gyvenimo būdu siekia tobulos meilės. Tarp šių draugijų yra ir tokių, kurių nariai, saistomi atitinkamų įstatų, įsipareigoja laikytis Evangelijos patarimų“.⁴⁹⁴

931  Labiau už viską mylimam Dievui atsidavęs žmogus, kurį jau Krikštas buvo Jam pavedęs, šitaip tampa dar labiau pašvęstas tarnauti Dievui ir atsidėti Bažnyčios labui. Dievui pašvęstuoju luomu Bažnyčia apreiškia Kristų ir parodo, kaip nuostabiai joje veikia Šventoji Dvasia. Padariusių įžadus paskirtis – pirmiausia gyventi savuoju pašventinimu. „Kadangi jie pačiu pašventinimu įsipareigoja tarnauti Bažnyčiai, tai privalo ypatingu, jų institutui savu būdu, imtis misionieriškos veiklos“.⁴⁹⁵

932  Bažnyčioje, kuri yra tarytum sakramentas, tai yra Dievo gyvenimo ženklas ir įrankis, vienuolinis gyvenimas tampa ypatingu Atpirkimo paslapties ženklu. Eiti paskui Kristų ir „ištikimiau“ Juo sekti, „akivaizdžiau“ parodyti Jo savęs išsižadėjimą reiškia glaustis prie Kristaus širdies „tvirčiau“ už kitus savo meto žmones. Tuo „siauresniu“ keliu einantieji savuoju pavyzdžiu skatina savo brolius ir seseris ir „akivaizdžiai liudija, kad pasaulio negalima pakeisti ir paaukoti Dievui be palaiminimų dvasios“.⁴⁹⁶

933  Ar šis liudijimas būtų viešas, kaip vienuolių, ar privataus pobūdžio, ar net slaptas, Kristaus atėjimas visiems Jam pasiaukojusiems yra jų gyvenimo šaltinis ir kelrodė žvaigždė:

Kadangi Dievo tauta neturi čia pasiliekančios buveinės, [...] tai [vienuolių luomas] visiems tikintiesiems parodo, kad jau šiame pasaulyje esama dangiškų gėrybių, ir liudija Kristaus Atpirkimu pelnytą naują ir amžiną gyvenimą, žada būsimąjį prisikėlimą bei dangaus karalystės garbę.⁴⁹⁷

934  „Dievo patvarkymu Bažnyčioje tarp tikinčiųjų esti tarnystei pašventintų žmonių, kurie teisėtai vadinami dvasininkais, kiti – pasauliečiais. [...] Abiejose grupėse yra krikščionių, kurie, įsipareigodami gyventi pagal Evangelijos patarimus, specialiai pasiaukoja Dievui ir tarnauja išganomajai Bažnyčios paskirčiai.“⁴⁹⁸

935  Kristus siunčia savo apaštalus ir jų įpėdinius skelbti tikėjimo ir steigti Jo karalystės. Jis leidžia jiems dalyvauti Jo pasiuntinybėje. Iš Jo jie gauna galią Jam atstovauti.

936  Regimu savosios Bažnyčios pamatu Viešpats padarė šv. Petrą ir jam atidavė jos raktus. Romos Bažnyčios vyskupas, šv. Petro įpėdinis, yra „vyskupų kolegijos galva, Kristaus Vietininkas ir visos Bažnyčios šioje žemėje Ganytojas“.⁴⁹⁹

937  Popiežius „Dievo patvarkymu turi aukščiausią, pilnutinę, tiesioginę ir visuotinę galią rūpintis žmonių sielomis“.⁵⁰⁰

938  Šventosios Dvasios paskirti vyskupai yra apaštalų įpėdiniai. „Kiekvienas iš jų yra vienybės savo dalinėse Bažnyčiose regimas pradmuo ir pagrindas.“⁵⁰¹

939  Vyskupų uždavinys yra savo bendradarbių kunigų bei diakonų padedamiems neklaidingai mokyti tikėjimo, švęsti dieviškąją liturgiją, ypač Eucharistiją, ir, kaip tikriems ganytojams, vadovauti savo Bažnyčiai. Jų pareiga taip pat – drauge su popiežiumi ir jo vadovaujamiems – rūpintis visomis Bažnyčiomis.

940  „Kadangi pasauliečiams tenka gyventi pasaulyje ir rūpintis jo reikalais, tai juos, krikščioniškos dvasios įkvėptus, Dievas šaukia apaštalauti pasaulyje ir būti jame nelyginant raugu.“⁵⁰²

941  Pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigystėje: vis labiau su Juo suvienyti, jie skleidžia Krikšto ir Sutvirtinimo malonę visose asmeninio, šeimos, socialinio ir bažnytinio gyvenimo srityse, taip atsiliepdami į visiems pakrikštytiesiems skirtą šaukimą būti šventiems.

942  Kaip pranašiškosios pasiuntinybės dalyviai, pasauliečiai „taip pat yra pašaukti nuolat bendrauti su žmonėmis, visada būti Kristaus liudytojai“.⁵⁰³

943  Kaip karališkosios pasiuntinybės dalyviai, pasauliečiai savęs atsižadėjimu ir šventu gyvenimu turi galios nugalėti savyje ir pasaulyje nuodėmės viešpatavimą.⁵⁰⁴

944  Dievui paaukoto [pašvęstojo] gyvenimo skiriamasis ženklas ir yra Bažnyčios pripažintas pastovus gyvenimo būdas, įžadais įsipareigojus laikytis Evangelijos patarimų: skaistumo, neturto ir klusnumo.

945  Žmogus, jau Krikštu paskirtas labiau už viską mylėtinam Dievui, pašvęstojo gyvenimo luome dar labiau pasiaukoja tarnauti Dievui ir visos Bažnyčios labui.