KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu Šventąją Dvasią / 9 skirsnis. „Tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią“

3 skirsnelis. Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė

811  „Tai yra vienintelė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime skelbiame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę.“263 Tos keturios savybės, neatskiriamai tarpusavy susijusios,264 nurodo esminius Bažnyčios ir jos pasiuntinybės bruožus. Bažnyčia juos turi ne iš savęs; Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę, Jis ir ragina ją įkūnyti šias ypatybes.

812  Vien tik tikėjimu galima suprasti, kad šių Bažnyčios savybių šaltinis yra dieviškas. Tačiau ir istorinės apraiškos taip pat yra žmogaus protui aiškiai bylojantys ženklai. Kaip primena Vatikano Pirmasis Susirinkimas, „pati Bažnyčia, būdama stebėtinai išplitusi, pasiekusi didelio šventumo, duodanti nesibaigiančių visokio gerumo vaisių, pasižyminti visuotine vienybe ir neįveikiamu pastovumu, jau yra didis ir nuolatinis jos patikimumo garantas bei nesugriaunamas jos dieviškosios pasiuntinybės liudijimas“.265

I. Bažnyčia yra viena
„Šventoji Bažnyčios vienybės paslaptis“

813  Bažnyčia yra viena, nes jos šaltinis vienas: „Svarbiausias tos paslapties pirmavaizdis ir pradmuo yra vieno Dievo – Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasio–je – vienybė, kaip Asmenų Trejybė.“267Bažnyčia yra viena, nes jos Steigėjas vienas: „Nes pats įsikūnijęs Sūnus [...] savo kryžiumi sutaikė su Dievu visus žmones ir atstatė visų vienybę vienoje tautoje ir viename kūne.“268Bažnyčia yra viena, nes viena jos „siela“: „Apsigyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria tą nuostabią tikinčiųjų bendrystę ir taip glaudžiai sujungia visus Kristuje, jog tampa Bažnyčios vienybės Pradmeniu.“269 Tad Bažnyčios esmė yra būti vienai:

O, slėpiningasis stebukle! Vienas tėra visatos Tėvas, vienas joje Žodis ir viena taip pat Šventoji Dvasia, ta pati visur. Viena vienintelė tėra nekaltoji Motina, kurią mielai vadinu Bažnyčia.270

814  Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; tai atsitinka dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, gyvenimo sąlygas ir būdus; „dėl to Bažnyčios bendrijoje teisėtai gyvuoja dalinės Bažnyčios su savomis tradicijomis“.271 Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos pasekmių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

815  Kokie yra tie vienybės ryšiai? „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14). Tačiau keliaujančios Bažnyčios vienybę užtikrina ir regimi bendrumo ryšiai:

— to paties, apaštalų perduoto tikėjimo išpažinimas;

— bendras dieviškosios liturgijos, ypač sakramentų, šventimas;

— brolišką Dievo šeimos sutarimą išlaikanti apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.272

816  „Tai vienintelė Kristaus Bažnyčia. [...] Ją mūsų Išganytojas, prisikėlęs iš numirusių, perdavė Petrui ganyti, jam ir kitiems apaštalams pavedė ją plėsti ir valdyti. [...] Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta bendrija, yra įgyvendinta (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir sutartinai su juo veikiančių vyskupų.“273

Vatikano II Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą aiškina: „Tik katalikiškoje Kristaus Bažnyčioje, kuri yra visuotinė išganymo pagalba, galima rasti visas išganymo priemones. Mes tikime, kad tik vienai Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai Viešpats pavedė visus Naujosios Sandoros turtus, kad sudarytų žemėje vieną Kristaus kūną, į kurį visiškai įsijungti turėtų visi kokiu nors būdu priklausantieji Dievo tautai.“274
Vienybės pažeidimai

817  Deja, „šitoje vienoje ir vienintelėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; Apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. Vėlesniais šimtmečiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana gausios bendruomenės prarado visišką vienybę su Katalikų Bažnyčia, kartais ne be kaltės iš abiejų pusių“.275 Kristaus kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos)276 neįvyksta be žmonių nuodėmių:

Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.277

818  Tie žmonės, kurie dabar gimsta dėl tokių skilimų atsiradusiose bendruomenėse ir „gyvena tikėdami Kristų, negali būti kaltinami atsiskyrimo nuodėme; Katalikų Bažnyčia juos pasitinka su broliška pagarba ir meile [...]. Nuteisinti per Krikštą gautu tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl teisėtai vadinami garbingu krikščionių vardu, o Katalikų Bažnyčios vaikų pagrįstai laikomi broliais Viešpatyje“.278

819  Be to, „daug pašventinimo ir tiesos elementų“279 esama ir už regimųjų Katalikų Bažnyčios ribų; tai „rašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė bei kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos, kiti regimi elementai“.280 Kristaus Dvasia naudojasi tomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis kaip išganymo įrankiais, kurių galia išplaukia iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos Kristaus malonės ir tiesos pilnatvės. Visos tos gėrybės yra iš Kristaus, veda į Jį281 ir savaime kreipia į „katalikiškąją [visuotinę] vienybę“.282

Vienybės link

820  „Vienybę [...] savo Bažnyčiai Kristus suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad Katalikų Bažnyčioje ji yra nesuardoma, ir viliamės, kad ji didės diena iš dienos iki pasaulio pabaigos.“283 Kristus nuolat teikia savo Bažnyčiai vienybės dovaną, bet Bažnyčia privalo nuolat melstis ir darbuotis, kad išlaikytų, stiprintų ir tobulintų tą Kristaus norėtą jos vienybę. Dėl to ir pats Jėzus savo kančios valandą meldė ir nesiliauja meldęs Tėvą vienybės savo mokiniams: „... tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Troškimas susigrąžinti visų krikščionių vienybę yra Kristaus dovana ir Šventosios Dvasios raginimas.284

821  Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia:

— nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės;285

širdies atsivertimo, „stengiantis kuo ištikimiau gyventi Evangelija“,286 nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis;

bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti viso ekumeninio sąjūdžio siela ir galima pagrįstai vadinti dvasiniu ekumenizmu“;287

broliško abipusio pažinimo;288

— tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo;289

dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų;290

— visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.291

822  Vienybės atkūrimas yra „visos Bažnyčios – tikinčiųjų ir ganytojų“292 – rūpestis. Tačiau taip pat reikia neužmiršti, „kad šis šventas siekis sutaikinti visus krikščionis, suvienijant juos vienoje ir vienintelėje Kristaus Bažnyčioje, pranoksta žmonių jėgas ir sugebėjimus“. Todėl visą savo viltį mes sudedame „į Kristaus maldą už Bažnyčią, į Tėvo meilę mums ir į Šventosios Dvasios galią“.293

II. Bažnyčia yra šventa

823  „Tikėjimas moko, kad Bažnyčia [...] nepaliaujamai yra šventa. Juk ir Kristus, Dievo Sūnus, kuris drauge su Tėvu ir Dvasia garbinamas kaip 'vienas Šventas', pamilo Bažnyčią kaip savo Sužadėtinę, atiduodamas už ją save, kad ją pašventintų, ir Dievo garbei sujungė ją su savimi kaip savo kūną bei pripildė Šventosios Dvasios dovanų.“294 Tad Bažnyčia yra „šventoji Dievo tauta“,295 o jos nariai vadinami „šventaisiais“.296

824  Bažnyčia, suvienyta su Kristumi, yra Jo pašventinta; per Jį ir Jame ji taip pat imasi šventinti. „Žmonių pašventinimas Kristuje ir Dievo garbė yra tikslas, į kurį nukreipti visi kiti Bažnyčios darbai.“297Bažnyčiai suteiktos „visos išganymo priemonės“.298 Joje mes „Dievo malone pasiekiame šventumą“.299

825  „Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikru, nors ir netobulu, šventumu.“300 Jos nariai tobulą šventumą dar turi pasiekti: „Aprūpinti tokiomis gausiomis ir galingomis išganymo priemonėmis, visi krikščionys, kad ir kas jie būtų, kad ir ką veiktų, yra Viešpaties kviečiami – kiekvienas savu keliu – į tobulą šventumą, kaip ir pats Tėvas yra tobulai šventas.“301

826  Meilė yra šventumo, į kurį visi esame pašaukti, siela. „Meilė [...] vadovauja visoms šventumo priemonėms, jas įprasmina ir kreipia į tikslą“:302

Aš supratau, kad jeigu Bažnyčia turi kūną, sudarytą iš įvairių narių, jai negali trūkti svarbiausios, kilniausios dalies, supratau, kad Bažnyčia turi Širdį ir kad toji Širdis dega Meile. Supratau, kad vien tik Meilėverčia veikti Bažnyčios narius, kad Meilei užgesus apaštalai nebeskelbs Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti savo kraują [...]. Supratau, kad meilė apima visus pašaukimus, kad Meilė yra viskas, kad ji ta pati visais laikais ir visose vietose, trumpai tariant, kad ji yra amžina.303

827  „Tuo tarpu kai Kristus, 'šventas, nekaltas, tyras', atėjęs vien permaldauti už žmonių nuodėmes, nepažino nuodėmės, Bažnyčia, įglaudžianti į save nusidėjėlius, esanti šventa ir drauge raginama nuolat valytis, nepaliauja žengusi atgailos ir atsinaujinimo keliu.“304 Visi Bažnyčios nariai, įskaitant ir jai vadovaujančius, turi prisipažinti esą nusidėjėliai.305 Iki pasaulio pabaigos nuodėmės raugės visuose dar maišysis su gerąja Evangelijos sėkla.306 Tad Bažnyčia suburia draugėn nuodėmingus žmones, jau Kristaus išganytus, tačiau vis dar tebesančius kelyje į šventumą:

Nors ir turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra šventa, nes ji neturi kito, kaip tik malonės gyvenimą; tikrai juo gyvendami, Bažnyčios nariai pašventinami; nuo jo nutolę, jie įpuola į nuodėmes ir nedorybes, ir tai trukdo spindėti Bažnyčios šventumui. Dėl to ji sielojasi ir atgailauja už tas kaltes, turėdama galios išlaisvinti iš jų savo vaikus Kristaus krauju ir Šventosios Dvasios dovana.307

828  Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie herojiškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, duodama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus.308 „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“309„Jų šventumas yra jos apaštalinio veiklumo ir misijinio užmojo slapta versmė ir neklaidingas matas.“310

829  „Palaimintosios Mergelės asmenyje Bažnyčia jau pasiekė tobulumą, kuris ją daro be dėmės ir raukšlės, o tikintieji dar tebesistengia augti šventumu, įveikdami nuodėmę; todėl jie kelia savo akis į Mariją“:311 joje Bažnyčia yra visiškai šventa.

III. Bažnyčia yra katalikiška – visuotinė
Ką reiškia „katalikiška“?

830  Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ totalumo arba integralumo prasme. Bažnyčia yra visuotinė dvejopa prasme:

Bažnyčia visuotinė dėl to, kad joje gyvena Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir Katalikų Bažnyčia.“312Su savo Galva suvienyto Kristaus kūno pilnatvė313 joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“:314 teisingą ir pilną tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną315 ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.

831  Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones:316

Visi žmonės pašaukti būti naująja Dievo tauta. Todėl šiai tautai, visada vienai ir vienintelei, skirta paplisti visame pasaulyje visais laikais, kad įvyktų tai, kas Dievo valios numatyta: pradžioje Jis sukūrė vieną žmogiškąją prigimtį ir nusprendė galiausiai suburti į vienybę išsklaidytuosius savo vaikus [...]. Šis Dievo tautą puošiantis visuotinumas yra paties Viešpaties dovana; jos padedama, Katalikų Bažnyčia sėkmingai ir be paliovos siekia visą žmoniją – su viskuo, kas joje gera, – suvienyti Kristuje tarytum Galvoje ir sujungti Jo Dvasia.317
Kiekviena dalinė Bažnyčia yra „katalikiška“

832  „Kristaus Bažnyčia tikrai esti ten, kur tik teisėtai gyvuoja vietinės tikinčiųjų bendrijos; susibūrusios apie savo ganytojus, jos ir pačios Naujajame Testamente vadinamos Bažnyčiomis [...]. Jose tikinčiuosius suburia Kristaus Evangelijos skelbimas, jose švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys [...]. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai esti mažos, neturtingos ar net išsklaidytos, gyvena Kristus, ir Jo galia sutelkia vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią.“318

833  Daline Bažnyčia, tai yra vyskupija (ar eparchija) laikoma krikščionių bendruomenė, tikėjimu ir sakramentais suvienyta su konsekruotu apaštalų įpėdiniu – savo vyskupu.319Tos dalinės Bažnyčios „yra suformuotos visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir pradedant jomis gyvuoja viena ir vienintelė Katalikų Bažnyčia“.320

834  Dalinės Bažnyčios yra tikrai katalikiškos dėl savo bendrystės su viena iš jų, būtent su Romos Bažnyčia, kuri „pirmauja savo meile“321. Nes prie šios Bažnyčios „dėl jos didesnio pirmumo būtinai turi derintis kiekviena kita, tai yra visų kraštų tikintieji“.322 „Nuo tada, kai pas mus nužengė įsikūnijęs Žodis, visos krikščionių Bažnyčios, kad ir kur jos būtų, laikė ir tebelaiko čia [Romoje] esančią didžiąją Bažnyčią vieninteliu centru ir pamatu, nes, kaip pažadėjo pats Išganytojas, pragaro vartai niekada jos nenugalėjo.“323

835  „Venkime visuotinę Bažnyčią laikyti paprasta dalinių Bažnyčių suma arba daugiau ar mažiau palaida iš esmės skirtingų Bažnyčių sąjunga. Pagal Viešpaties valią toji Bažnyčia yra visuotinė savo pašaukimu ir pasiuntinybe, įleidžianti šaknis įvairiose kultūrinėse dirvose, visuomeninėse ir žmogiškose struktūrose, pasireiškianti skirtingais bruožais ir išorinėmis formomis bet kurioje pasaulio dalyje.“324 Turtingoje, „vieningo tikslo siekiančioje“ vietinėms Bažnyčioms būdingų bažnytinių nuostatų, liturginių apeigų, teologinių bei dvasinių tradicijų „įvairovėje dar ryškiau suspindi Bažnyčios visuotinumas“.325

Kas priklauso Katalikų Bažnyčiai?

836  „Į tą katalikiškąją Dievo tautos vienybę [...] šaukiami visi žmonės; į ją įvairiai įjungiami ar kreipiami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti įtikėjusieji Kristų, pagaliau apskritai visi žmonės, Dievo malonės šaukiami į išganymą.“326

837  „Į Bažnyčios bendruomenę yra visiškai įjungti tie žmonės, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, ištisai priima jos organizacinę sandarą bei visas joje įdiegtas išganymo priemones ir kurie, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinio valdymo bei bendravimo ryšiais yra susivieniję su Kristumi; Jis vadovauja Bažnyčiai per popiežių ir vyskupus. Tačiau nebus išganytas tas, kas, nors ir įsijungia į Bažnyčią, bet, stokodamas patvarios meilės, lieka jos prieglobstyje 'kūnu', o ne 'širdimi'.“327

838  „Bažnyčia pati pripažįsta, kad daug kas ją jungia su tais, kurie, būdami pakrikštyti, yra vadinami garbingu krikščionio vardu, tačiau neišpažįsta pilnutinio tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vienijamos bendrystės.“328„Tie iš jų, kurie tiki Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“329Su ortodoksų Bažnyčiomis ta bendrystė tokia artima, „kad visai nedaug tetrūksta iki jos pilnatvės, kuri leistų drauge švęsti Viešpaties Eucharistiją“.330

Bažnyčia ir nekrikščionys

839  „Pagaliau į Dievo tautą įvairiais būdais yra kreipiami tie žmonės, kurie dar nėra priėmę Evangelijos“:331

Bažnyčios santykis su žydų tauta. Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios paslaptį, atranda ryšį su žydų tauta,332„kuriai Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“.333 Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakymas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).

840  Be to, Senosios Sandoros Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta, žvelgdamos į ateitį, siekia panašių tikslų: laukia Mesijo atėjimo (arba grįžimo). Tačiau vieni laukia grįžtant mirusio ir prisikėlusio Mesijo, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, o kiti laukia Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti ir kuris turi ateiti laikų pabaigoje. Šį laukimą lydi Jėzaus Kristaus nepažinimo ar nepripažinimo drama.

841  Bažnyčios santykis su musulmonais. „Išganymo planas apima ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie skelbia tikį kaip Abraomas ir drauge su mumis garbina vienatinį, gailestingąjį Dievą, ateisiantį žmonių teisti paskutiniąją dieną.“334

842  Su nekrikščionių religijomis Bažnyčią riša pirmiausia bendra žmonijos kilmė ir bendras tikslas:

Juk visos tautos yra viena bendrija, vienos kilmės, nes Dievas žmoniją apgyvendino visame žemės paviršiuje; ir galutinis jų tikslas vienas – Dievas, kurio apvaizda ir gerumo įrodymai, Jo išganymo planai skirti visiems, kol išrinktieji bus suvienyti Šventajame Mieste.335

843  Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia vertina kaip pasirengimą Evangelijai ir „dovaną To, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, idant jis pagaliau turėtų gyvenimą“.336

844  Vis dėlto, praktikuodami religiją, žmonės neišvengia ribotumo ir klaidų, kurios iškreipia Dievo atvaizdą:

Juk dažnai Piktojo suvedžioti žmonės klydo tuščiai svarstydami ir Dievo tiesą iškeisdavo į melą, daugiau tarnaudami kūriniams, o ne Kūrėjui, arba, gyvendami ir mirdami šiame pasaulyje be Dievo, grimzdavo į visišką neviltį.337

845  Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra „sutaikintas pasaulis“.338 Ji yra laivas, „kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures“.339 Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.340

„Be Bažnyčios nėra išganymo“

846  Kaip reikia suprasti šį dažnai Bažnyčios tėvų kartojamą posakį? Suformuluotas teigiama prasme, jis reiškia, kad visas išganymas ateina iš Kristaus – Galvos per Bažnyčią, kuri yra Jo kūnas:

Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, Susirinkimas moko, kad ši žemėje keliaujanti Bažnyčia yra būtina išganymui. Vienas Kristus yra Tarpininkas ir kelias į išganymą, o Jis yra su mumis savo kūne – Bažnyčioje. Įsakmiai pabrėždamas tikėjimo ir Krikšto būtinumą, Jis drauge tvirtino, kad reikalinga ir Bažnyčia, į kurią žmonės įeina per Krikštą tarsi pro duris. Todėl negalės būti išganyti tie, kurie, gerai žinodami, jog Dievas per Jėzų Kristų įsteigė jiems būtiną Katalikų Bažnyčią, vis dėlto nepanorės ar įeiti į ją, ar joje pasilikti.341

847  Šis teiginys neliečia tų, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus ir Jo Bažnyčios:

Taigi tie, kurie nepakaltinamai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, iš sąžinės balso pažinę Jo valią, stengiasi malonės veikiami ją vykdyti darbais, gali pasiekti amžinąjį išganymą.342

848  „Net jei Dievas Jam vienam žinomais keliais galėtų nepakaltinamai Evangelijos nežinančius žmones atvesti tikėjiman, be kurio 'neįmanoma Jam patikti',343 vis tiek Bažnyčiai išlieka būtina prievolė ir drauge šventa teisė skelbti Evangeliją“344 visiems žmonėms.

Bažnyčios visuotinumas ją įpareigoja vykdyti pasiuntinybę

849  Pasiuntinybės mandatas. „Dievo valia pasiųsta tautoms būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, skatinama vidinio poreikio būti visuotinei ir paklusdama savo Įsteigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“345 „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

850  Pasiuntinybės kilmė ir tikslas. Pirmasis Viešpaties pavestos pasiuntinybės šaltinis yra amžinoji Švenčiausiosios Trejybės meilė: „Keliaujanti Bažnyčia savo prigimtimi yra pasiųstoji, kadangi pagal Dievo planą pati yra kilusi iš Sūnaus siuntimo ir Šventosios Dvasios siuntimo.“346 O galutinis pasiuntinybės tikslas yra ne kas kita, kaip leisti žmonėms dalyvauti Tėvo ir Sūnaus bendrystėje, kurią išreiškia jų meilės Dvasia.347

851  Pasiuntinybės motyvas yra Dievo meilė visiems žmonėms; misionieriškai nusiteikusią Bažnyčią ji visais laikais skatino įsipareigoti ir teikė jėgų, nes „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14).348 Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti pasiuntinė.

852  Pasiuntinybės keliai. „Visos bažnytinės pasiuntinybės svarbiausias veikėjas yra Šventoji Dvasia.“349 Ji veda Bažnyčią jos pasiuntinybės keliais. „Kadangi ši pasiuntinybė tęsia ir istoriškai praplečia pasiuntinybę paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti Gerosios Naujienos vargdieniams, tai ir Bažnyčia, Kristaus Dvasios įkvėpta, privalo žengti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo pats Kristus, – keliu neturto, klusnumo, tarnavimo ir pasiaukojimo iki mirties, iš kurios Jis prisikėlė kaip nugalėtojas.“350 „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“351

853  Deja, keliaujančioji Bažnyčia pati patiria, „kaip labai skiriasi jos skelbiamas mokslas ir žmogiškas silpnumas tų, kuriems patikėta Evangelija“.352Tik „atgailos ir atsinaujinimo“,353 „siauruoju kryžiaus keliu“354 žengdama, Dievo tauta gali plėsti Kristaus karalystę.355 „Tad kaip Kristus atpirko mus, būdamas beturtis ir persekiojamas, taip ir Bažnyčia kviečiama eiti tuo pačiu keliu, kad perteiktų žmonėms išganymo vaisius.“356

854  Būdama pasiųstoji, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir dalijasi su pasauliu ta pačia žemiškąja dalia. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą; Bažnyčia toje bendruomenėje yra tarsi raugas ir jos siela“.357Užtat siunčiamai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus,358 tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „ženklins Dievo buvimą pasaulyje“,359 ar įkuriant vietines Bažnyčias;360 ji skatina inkultūracijos procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą.361 Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. „Bažnyčia tik palengva pasiekia ir paveikia žmones, bendruomenes ir tautas ir taip įjungia jas į katalikybės pilnatvę.“362

855  Bažnyčios pasiuntinybė reikalauja pastangų siekti krikščionių vienybės.363 „Krikščionių susiskaldymas vis dėl to yra kliūtis pasiekti Bažnyčiai būdingą katalikiškumo [visuotinumo] pilnatvę tuose savo vaikuose, kurie, nors ir priklauso jai Krikštu, bet neturi pilnutinės vienybės su ja. Ir pačiai Bažnyčiai dėl to daug sunkiau tą katalikiškumo pilnatvę visais atžvilgiais išreikšti gyvenimo tikrovėje.“364

856  Pasiuntinybės užduotis apima ir pagarbų dialogą su tais žmonėmis, kurie dar nėra priėmę Evangelijos.365 Šis dialogas gali būti naudingas ir patiems tikintiesiems– išmokstant geriau pažinti „pagonių tautose randamą tiesą ir malonę, kurias joms teikia slaptingas Dievo artumas“.366Tikintieji skelbia Gerąją Naujieną jos nepažįstantiems, kad sutvirtintų, papildytų ir paryškintų tiesą ir gėrį, kurių Dievas buvo dosniai suteikęs žmonėms ir tautoms, kad apvalytų jas nuo klaidų ir blogio „Dievo garbei, velnio gėdai ir žmogaus laimei“.367

IV. Bažnyčia yra apaštalinė

857  Bažnyčia yra apaštalinė, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme:

— ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų [...] pamato“ (Ef 2, 20368), ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų;369

— joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą,370 brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus;371

— ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų ganytojiškas pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, „kunigų padedama, veikia vienybėje su Petro įpėdiniu, vyriausiuoju Bažnyčios ganytoju“:372

Amžinasis Tėve, Tu nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.373
Apaštalų pasiuntinybė

858  Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tai reiškia graikų kalbos žodis apostoloi). Juose Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).374 Jų tarnystė yra Jo pasiuntinybės tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).375

859  Jėzus įjungia juos į siuntimą, gautą iš Tėvo: kaip „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (Jn 5, 19. 30), bet viską gauna iš Tėvo, kuris Jį siuntė, taip ir tie, kuriuos siunčia Jėzus, negali nieko daryti be Jo,376 iš kurio yra gavę siuntimą ir galią pasiuntinybei vykdyti. Taigi Kristaus apaštalai žino, kad yra Dievo skirti „Naujosios Sandoros tarnais“ (2 Kor 3, 6), „Dievo tarnais“ (2 Kor 6, 4), einančiais „Kristaus vietoj pasiuntinių pareigas“ (2 Kor 5, 20), „Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4, 1).

860  Apaštalams buvo pavesta niekam neperduodama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš to kyla ir jų užduoties tęstinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos.377 „Ta dieviškoji, apaštalams Kristaus patikėta pasiuntinybė tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, visais laikais esti viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai [...] pasirūpino palikti įpėdinius.“378

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai

861  „Kad jiems patikėtoji pasiuntinybė būtų tęsiama ir po jų mirties, apaštalai tartum testamentu įpareigojo savo tiesioginius bendradarbius tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą; jie liepė jiems rūpintis visa kaimene, kuriai Šventoji Dvasia juos paskyrė, kad ganytų Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai suteikė įgaliojimus tiems vyrams ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnystę perimtų kiti patikimi vyrai.“379

862  „Kaip visais laikais galioja Viešpaties asmeniškai Petrui, pirmajam iš apaštalų, suteiktos ir jo įpėdiniams perduotinos pareigos, taip galioja ir apaštalų pareiga ganyti Bažnyčią; nepaliaujamai turi tai daryti įšventintieji vyskupai.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai, kaip Bažnyčios ganytojai, Dievo patvarkymu yra apaštalų įpėdiniai; kas jų klauso, Kristaus klauso, o kas juos niekina, niekina Kristų ir Tą, kuris Kristų siuntė.“380

Apaštalavimas

863  Visa Bažnyčia yra apaštalinė ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius, tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia.Visa Bažnyčia yra apaštalinė ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja toje pasiuntinybėje. „Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra ir pašaukimas apaštalauti.“ „Apaštalavimu“ vadinama „visokia mistinio kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje skleisti Kristaus karalystę“.381

864  „Tėvo siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo versmė ir pradžia“; tad aišku, kad tiek įšventintųjų, tiek pasauliečių „apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybingos vienybės su Kristumi.“382 Pagal pašaukimus, laiko reikalavimus, įvairias Šventosios Dvasios dovanas yra ir įvairiausių apaštalavimo formų. Tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada „yra viso apaštalavimo siela“.383

865  Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“.384 Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės,385 bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“386, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“387; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).

Glaustai

866  Bažnyčia yra viena: jos Viešpats vienas, jinai išpažįsta vieną tikėjimą, gimsta iš vieno Krikšto, sudaro vieną kūną, yra gaivinama vienos Dvasios, gyvena viena [savo pašaukimo] viltimi,388 kuriai išsipildžius, pranyks visi pasidalijimai.

867  Bažnyčia yra šventa: jos steigėjas yra Šventasis Dievas; Kristus, jos Sužadėtinis, atidavė save už ją, kad ją pašventintų; šventumo Dvasia ją gaivina. Dar turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra sudaryta iš nusidėjėlių, bet pati be nuodėmės [ex peccatoribus, sine peccato]. Šventuosiuose spindi jos šventumas, o Marijoje jinai – jau visiškai šventa.

868  Bažnyčia yra visuotinė: ji skelbia visą tikėjimą, turi visas išganymo priemones ir jas teikia; ji siunčiama į visas tautas; kreipiasi į visus žmones; apima visus laikus ir „iš prigimties yra misionieriška“.389

869  Bažnyčia yra apaštalinė: ji pastatyta ant tvirtų pamatų: dvylikos Avinėlio apaštalų;390 ji yra nenugalima;391 joje yra neklaidinga tiesa; Kristus ją valdo per Petrą ir kitus apaštalus, atstovaujamus jų įpėdinių – popiežiaus ir vyskupų kolegijos.

870  „Vienintelė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime skelbiame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę, [...] yra įgyvendinta Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir sutartinai su juo veikiančių vyskupų, nors daug pašventinimo ir tiesos elementų esti ir už šios bendrijos ribų.“392

Išnašos

263 LG 8.

264 Plg. DS 2888.

265 DS 3013.

266 UR 2.

267 UR 2.

268 GS 78, §3.

269 UR 2.

270 Šv. Klemensas Aleksandrietis, Paed. 1, 6.

271 LG 13.

272 Plg. UR 2; LG 1; CIC, can. 205.

273 LG 8.

274 UR 3.

275 UR 3.

276 Plg. CIC, can. 751.

277 Origenas, Hom. in Ezech. 9, 1.

278 UR 3.

279 LG 8.

280 UR 3, plg. LG 15.

281 Plg. UR 3.

282 LG 8.

283 UR 4.

284 Plg. UR 1.

285 Plg. UR 6.

286 Plg. UR 7.

287 UR 8.

288 Plg. UR 9.

289 Plg. UR 10.

290 Plg. UR 4; 9; 11.

291 Plg. UR 12.

292 UR 5.

293 UR 24.

294 LG 39.

295 LG 12.

296 Plg. Apd 9, 13; 1 Kor 6, 1; 16, 1.

297 SC 10.

298 UR 3.

299 LG 48.

300 Ten pat.

301 LG 11.

302 LG 42.

303 Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Ms. autob. B, 3v.

304 LG 8; plg. UR 3; 6.

305 Plg. 1 Jn 1, 8-10.

306 Plg. Mt 13, 24-30.

307 SPF 19.

308 Plg. LG 40; 48-51.

309 CL 16, 3.

310 CL 17, 3.

311 LG 65.

312 Šv. Ignotas Antiochietis, Smyrn. 8, 2.

313 Plg. Ef 1, 22-23.

314 AG 6.

315 Plg. AG 4.

316 Plg. Mt 28, 19.

317 LG 13.

318 LG 26.

319 Plg. CD 11; CIC, can. 368-369.

320 LG 23.

321 Šv. Ignotas Antiochietis, Rom. 1, 1.

322 Šv. Ireniejus, Haer. 3, 3, 2: pakartotas Vatikano I Susir.: DS 3057.

323 Šv. Maksimas Išpažinėjas, Opusc.

324 EN 62.

325 LG 23.

326 LG 13.

327 LG 14.

328 LG 15.

329 UR 3.

330 Paulius VI, 1975 m. gruodžio 14 d. kalba; plg. UR 13-18.

331 LG 16.

332 Plg. NA 4.

333 Rm I, Didysis penktadienis 13: VI visuotinė malda.

334 LG 16; plg. NA 3.

335 NA 1.

336 LG 16; plg. NA 2; EN 53.

337 LG 16.

338 Šv. Augustinas, Serm. 96, 7, 9.

339 Šv. Ambraziejus, Virg. 18, 118.

340 Plg. jau 1 Pt 3, 20-21.

341 LG 14.

342 LG 16; plg. DS 3866-3872.

343 Plg. Žyd 11, 6.

344 AG 7.

345 AG 1.

346 AG 2.

347 Plg. Jonas Paulius II, RMi 23.

348 Plg. AA 6; RMi 11.

349 RMi 21.

350 AG 5.

351 Tertulianas, Apol. 50.

352 GS 43, § 6.

353 LG 8; plg. 15.

354 AG 1.

355 Plg. RMi 12-20.

356 LG 8.

357 GS 40, §2.

358 Plg. RMi 42-47.

359 AG 15.

360 Plg. RMi 48-49.

361 Plg. RMi 52-54.

362 AG 6.

363 Plg. RMi 50.

364 UR 4.

365 Plg. RMi 55.

366 AG 9.

367 Ten pat.

368 Plg. Apr 21, 14.

369 Plg. Mt 28, 16-20; Apd 1, 8; 1 Kor 9, 1; 15, 7-8; Gal 1, 1; ir kt.

370 Plg. Apd 2, 42.

371 Plg. 2 Tim 1, 13-14.

372 AG 5.

373 Rm I, Apaštalų prefacija.

374 Plg. 13, 20; 17, 18.

375 Plg. Lk 10, 16.

376 Plg. Jn 15, 5.

377 Plg. Mt 28, 20.

378 LG 20.

379 LG 20; plg. šv. Klemensas Romietis, Cor. 42; 44.

380 LG 20.

381 AA 2.

382 AA 4; plg. Jn 15, 5.

383 AA 3.

384 Plg. Apr 19, 6.

385 Plg. Ef 1, 4.

386 Plg. Apr 2, 9.

387 Plg. Apr 21, 10-11.

388 Plg. Ef 4, 3-5.

389 AG 2.

390 Plg. Apr 21, 14.

391 Plg. Mt 16, 18.

392 LG 8.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003