Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu Šventąją Dvasią / 9 skirsnis. „Tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią“

3 skirsnelis. Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė

811  „Tai yra vienintelė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime skelbiame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę.“²⁶³ Tos keturios savybės, neatskiriamai tarpusavy susijusios,²⁶⁴ nurodo esminius Bažnyčios ir jos pasiuntinybės bruožus. Bažnyčia juos turi ne iš savęs; Kristus per Šventąją Dvasią padaro savo Bažnyčią vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę, Jis ir ragina ją įkūnyti šias ypatybes.

812  Vien tik tikėjimu galima suprasti, kad šių Bažnyčios savybių šaltinis yra dieviškas. Tačiau ir istorinės apraiškos taip pat yra žmogaus protui aiškiai bylojantys ženklai. Kaip primena Vatikano Pirmasis Susirinkimas, „pati Bažnyčia, būdama stebėtinai išplitusi, pasiekusi didelio šventumo, duodanti nesibaigiančių visokio gerumo vaisių, pasižyminti visuotine vienybe ir neįveikiamu pastovumu, jau yra didis ir nuolatinis jos patikimumo garantas bei nesugriaunamas jos dieviškosios pasiuntinybės liudijimas“.²⁶⁵

813  Bažnyčia yra viena, nes jos šaltinis vienas: „Svarbiausias tos paslapties pirmavaizdis ir pradmuo yra vieno Dievo – Tėvo ir Sūnaus Šventojoje Dvasio–je – vienybė, kaip Asmenų Trejybė.“²⁶⁷Bažnyčia yra viena, nes jos Steigėjas vienas: „Nes pats įsikūnijęs Sūnus [...] savo kryžiumi sutaikė su Dievu visus žmones ir atstatė visų vienybę vienoje tautoje ir viename kūne.“²⁶⁸Bažnyčia yra viena, nes viena jos „siela“: „Apsigyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria tą nuostabią tikinčiųjų bendrystę ir taip glaudžiai sujungia visus Kristuje, jog tampa Bažnyčios vienybės Pradmeniu.“²⁶⁹ Tad Bažnyčios esmė yra būti vienai:

O, slėpiningasis stebukle! Vienas tėra visatos Tėvas, vienas joje Žodis ir viena taip pat Šventoji Dvasia, ta pati visur. Viena vienintelė tėra nekaltoji Motina, kurią mielai vadinu Bažnyčia.²⁷⁰

814  Nuo pat pradžių ta viena Bažnyčia vis dėlto pasirodė esanti labai įvairi; tai atsitinka dėl to, kad Dievo dovanos įvairios, o jas gaunančių asmenų – daugybė. Dievo tautos vienybėn suburtos įvairiausios tautos ir kultūros. Bažnyčios nariai yra gavę skirtingų dovanų, turi skirtingas pareigas, gyvenimo sąlygas ir būdus; „dėl to Bažnyčios bendrijoje teisėtai gyvuoja dalinės Bažnyčios su savomis tradicijomis“.²⁷¹ Ši labai turtinga įvairovė neprieštarauja Bažnyčios vienybei. Vis dėlto nuodėmė ir jos pasekmių našta nuolat kelia grėsmę šiai vienybės dovanai. Tad ir apaštalas turi raginti: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 3).

815  Kokie yra tie vienybės ryšiai? „Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3, 14). Tačiau keliaujančios Bažnyčios vienybę užtikrina ir regimi bendrumo ryšiai:

— to paties, apaštalų perduoto tikėjimo išpažinimas;

— bendras dieviškosios liturgijos, ypač sakramentų, šventimas;

— brolišką Dievo šeimos sutarimą išlaikanti apaštalų įpėdinystė, perduodama Šventimų (Kunigystės) sakramentu.²⁷²

816  „Tai vienintelė Kristaus Bažnyčia. [...] Ją mūsų Išganytojas, prisikėlęs iš numirusių, perdavė Petrui ganyti, jam ir kitiems apaštalams pavedė ją plėsti ir valdyti. [...] Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta bendrija, yra įgyvendinta (subsistit in) Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir sutartinai su juo veikiančių vyskupų.“²⁷³

Vatikano II Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą aiškina: „Tik katalikiškoje Kristaus Bažnyčioje, kuri yra visuotinė išganymo pagalba, galima rasti visas išganymo priemones. Mes tikime, kad tik vienai Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai Viešpats pavedė visus Naujosios Sandoros turtus, kad sudarytų žemėje vieną Kristaus kūną, į kurį visiškai įsijungti turėtų visi kokiu nors būdu priklausantieji Dievo tautai.“²⁷⁴

817  Deja, „šitoje vienoje ir vienintelėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; Apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. Vėlesniais šimtmečiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana gausios bendruomenės prarado visišką vienybę su Katalikų Bažnyčia, kartais ne be kaltės iš abiejų pusių“.²⁷⁵ Kristaus kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos)²⁷⁶ neįvyksta be žmonių nuodėmių:

Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.²⁷⁷

818  Tie žmonės, kurie dabar gimsta dėl tokių skilimų atsiradusiose bendruomenėse ir „gyvena tikėdami Kristų, negali būti kaltinami atsiskyrimo nuodėme; Katalikų Bažnyčia juos pasitinka su broliška pagarba ir meile [...]. Nuteisinti per Krikštą gautu tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų, todėl teisėtai vadinami garbingu krikščionių vardu, o Katalikų Bažnyčios vaikų pagrįstai laikomi broliais Viešpatyje“.²⁷⁸

819  Be to, „daug pašventinimo ir tiesos elementų“²⁷⁹ esama ir už regimųjų Katalikų Bažnyčios ribų; tai „rašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė bei kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos, kiti regimi elementai“.²⁸⁰ Kristaus Dvasia naudojasi tomis Bažnyčiomis bei bažnytinėmis bendruomenėmis kaip išganymo įrankiais, kurių galia išplaukia iš Katalikų Bažnyčiai patikėtos Kristaus malonės ir tiesos pilnatvės. Visos tos gėrybės yra iš Kristaus, veda į Jį²⁸¹ ir savaime kreipia į „katalikiškąją [visuotinę] vienybę“.²⁸²

820  „Vienybę [...] savo Bažnyčiai Kristus suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad Katalikų Bažnyčioje ji yra nesuardoma, ir viliamės, kad ji didės diena iš dienos iki pasaulio pabaigos.“²⁸³ Kristus nuolat teikia savo Bažnyčiai vienybės dovaną, bet Bažnyčia privalo nuolat melstis ir darbuotis, kad išlaikytų, stiprintų ir tobulintų tą Kristaus norėtą jos vienybę. Dėl to ir pats Jėzus savo kančios valandą meldė ir nesiliauja meldęs Tėvą vienybės savo mokiniams: „... tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21). Troškimas susigrąžinti visų krikščionių vienybę yra Kristaus dovana ir Šventosios Dvasios raginimas.²⁸⁴

821  Norint deramai atsiliepti į tą raginimą, reikia:

— nuolatinio Bažnyčios atsinaujinimo vis didesne ištikimybe savo pašaukimui. Tas atsinaujinimas teikia jėgų siekti vienybės;²⁸⁵

— širdies atsivertimo, „stengiantis kuo ištikimiau gyventi Evangelija“,²⁸⁶ nes narių neištikimybė Kristaus dovanai yra jų susiskaldymo priežastis;

— bendros maldos, nes „širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti viso ekumeninio sąjūdžio siela ir galima pagrįstai vadinti dvasiniu ekumenizmu“;²⁸⁷

— broliško abipusio pažinimo;²⁸⁸

— tikinčiųjų ir ypač kunigų ekumeninio parengimo;²⁸⁹

— dialogo tarp teologų ir įvairioms Bažnyčioms bei bendruomenėms priklausančių krikščionių susitikimų;²⁹⁰

— visų krikščionių bendradarbiavimo įvairiose tarnavimo žmonėms srityse.²⁹¹

822  Vienybės atkūrimas yra „visos Bažnyčios – tikinčiųjų ir ganytojų“²⁹² – rūpestis. Tačiau taip pat reikia neužmiršti, „kad šis šventas siekis sutaikinti visus krikščionis, suvienijant juos vienoje ir vienintelėje Kristaus Bažnyčioje, pranoksta žmonių jėgas ir sugebėjimus“. Todėl visą savo viltį mes sudedame „į Kristaus maldą už Bažnyčią, į Tėvo meilę mums ir į Šventosios Dvasios galią“.²⁹³

823  „Tikėjimas moko, kad Bažnyčia [...] nepaliaujamai yra šventa. Juk ir Kristus, Dievo Sūnus, kuris drauge su Tėvu ir Dvasia garbinamas kaip 'vienas Šventas', pamilo Bažnyčią kaip savo Sužadėtinę, atiduodamas už ją save, kad ją pašventintų, ir Dievo garbei sujungė ją su savimi kaip savo kūną bei pripildė Šventosios Dvasios dovanų.“²⁹⁴ Tad Bažnyčia yra „šventoji Dievo tauta“,²⁹⁵ o jos nariai vadinami „šventaisiais“.²⁹⁶

824  Bažnyčia, suvienyta su Kristumi, yra Jo pašventinta; per Jį ir Jame ji taip pat imasi šventinti. „Žmonių pašventinimas Kristuje ir Dievo garbė yra tikslas, į kurį nukreipti visi kiti Bažnyčios darbai.“²⁹⁷Bažnyčiai suteiktos „visos išganymo priemonės“.²⁹⁸ Joje mes „Dievo malone pasiekiame šventumą“.²⁹⁹

825  „Bažnyčia jau žemėje yra paženklinta tikru, nors ir netobulu, šventumu.“³⁰⁰ Jos nariai tobulą šventumą dar turi pasiekti: „Aprūpinti tokiomis gausiomis ir galingomis išganymo priemonėmis, visi krikščionys, kad ir kas jie būtų, kad ir ką veiktų, yra Viešpaties kviečiami – kiekvienas savu keliu – į tobulą šventumą, kaip ir pats Tėvas yra tobulai šventas.“³⁰¹

826  Meilė yra šventumo, į kurį visi esame pašaukti, siela. „Meilė [...] vadovauja visoms šventumo priemonėms, jas įprasmina ir kreipia į tikslą“:³⁰²

Aš supratau, kad jeigu Bažnyčia turi kūną, sudarytą iš įvairių narių, jai negali trūkti svarbiausios, kilniausios dalies, supratau, kad Bažnyčia turi Širdį ir kad toji Širdis dega Meile. Supratau, kad vien tik Meilėverčia veikti Bažnyčios narius, kad Meilei užgesus apaštalai nebeskelbs Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti savo kraują [...]. Supratau, kad meilė apima visus pašaukimus, kad Meilė yra viskas, kad ji ta pati visais laikais ir visose vietose, trumpai tariant, kad ji yra amžina.³⁰³

827  „Tuo tarpu kai Kristus, 'šventas, nekaltas, tyras', atėjęs vien permaldauti už žmonių nuodėmes, nepažino nuodėmės, Bažnyčia, įglaudžianti į save nusidėjėlius, esanti šventa ir drauge raginama nuolat valytis, nepaliauja žengusi atgailos ir atsinaujinimo keliu.“³⁰⁴ Visi Bažnyčios nariai, įskaitant ir jai vadovaujančius, turi prisipažinti esą nusidėjėliai.³⁰⁵ Iki pasaulio pabaigos nuodėmės raugės visuose dar maišysis su gerąja Evangelijos sėkla.³⁰⁶ Tad Bažnyčia suburia draugėn nuodėmingus žmones, jau Kristaus išganytus, tačiau vis dar tebesančius kelyje į šventumą:

Nors ir turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra šventa, nes ji neturi kito, kaip tik malonės gyvenimą; tikrai juo gyvendami, Bažnyčios nariai pašventinami; nuo jo nutolę, jie įpuola į nuodėmes ir nedorybes, ir tai trukdo spindėti Bažnyčios šventumui. Dėl to ji sielojasi ir atgailauja už tas kaltes, turėdama galios išlaisvinti iš jų savo vaikus Kristaus krauju ir Šventosios Dvasios dovana.³⁰⁷

828  Kanonizuodama kai kuriuos tikinčiuosius, tai yra iškilmingai paskelbdama, kad jie herojiškai praktikavo dorybes ir gyveno ištikimi Dievo malonei, Bažnyčia pripažįsta joje esančią šventumo Dvasios galią; ji stiprina tikinčiųjų viltį, duodama jiems šventuosius kaip pavyzdį ir užtarėjus.³⁰⁸ „Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.“³⁰⁹„Jų šventumas yra jos apaštalinio veiklumo ir misijinio užmojo slapta versmė ir neklaidingas matas.“³¹⁰

829  „Palaimintosios Mergelės asmenyje Bažnyčia jau pasiekė tobulumą, kuris ją daro be dėmės ir raukšlės, o tikintieji dar tebesistengia augti šventumu, įveikdami nuodėmę; todėl jie kelia savo akis į Mariją“:³¹¹ joje Bažnyčia yra visiškai šventa.

830  Žodis „katalikiškas“ reiškia „visuotinis“ totalumo arba integralumo prasme. Bažnyčia yra visuotinė dvejopa prasme:

Bažnyčia visuotinė dėl to, kad joje gyvena Kristus. „Kur Jėzus Kristus, ten ir Katalikų Bažnyčia.“³¹²Su savo Galva suvienyto Kristaus kūno pilnatvė³¹³ joje yra įvykęs faktas, vadinasi, iš Jo ji gauna Jo norėtą „išganymo priemonių pilnatvę“:³¹⁴ teisingą ir pilną tikėjimo išpažinimą, visa apimantį sakramentinį gyvenimą ir šventimais iš apaštalų paveldėtą kunigystę. Šia pagrindine prasme Bažnyčia buvo visuotinė jau Sekminių dieną³¹⁵ ir tokia bus visada iki garbingojo Kristaus atėjimo dienos.

831  Bažnyčia yra visuotinė dėl to, kad yra Kristaus siunčiama pas visų tautų žmones:³¹⁶

Visi žmonės pašaukti būti naująja Dievo tauta. Todėl šiai tautai, visada vienai ir vienintelei, skirta paplisti visame pasaulyje visais laikais, kad įvyktų tai, kas Dievo valios numatyta: pradžioje Jis sukūrė vieną žmogiškąją prigimtį ir nusprendė galiausiai suburti į vienybę išsklaidytuosius savo vaikus [...]. Šis Dievo tautą puošiantis visuotinumas yra paties Viešpaties dovana; jos padedama, Katalikų Bažnyčia sėkmingai ir be paliovos siekia visą žmoniją – su viskuo, kas joje gera, – suvienyti Kristuje tarytum Galvoje ir sujungti Jo Dvasia.³¹⁷

832  „Kristaus Bažnyčia tikrai esti ten, kur tik teisėtai gyvuoja vietinės tikinčiųjų bendrijos; susibūrusios apie savo ganytojus, jos ir pačios Naujajame Testamente vadinamos Bažnyčiomis [...]. Jose tikinčiuosius suburia Kristaus Evangelijos skelbimas, jose švenčiamas Viešpaties vakarienės slėpinys [...]. Tose bendruomenėse, nors jos dažnai esti mažos, neturtingos ar net išsklaidytos, gyvena Kristus, ir Jo galia sutelkia vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią.“³¹⁸

833  Daline Bažnyčia, tai yra vyskupija (ar eparchija) laikoma krikščionių bendruomenė, tikėjimu ir sakramentais suvienyta su konsekruotu apaštalų įpėdiniu – savo vyskupu.³¹⁹Tos dalinės Bažnyčios „yra suformuotos visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir pradedant jomis gyvuoja viena ir vienintelė Katalikų Bažnyčia“.³²⁰

834  Dalinės Bažnyčios yra tikrai katalikiškos dėl savo bendrystės su viena iš jų, būtent su Romos Bažnyčia, kuri „pirmauja savo meile“³²¹. Nes prie šios Bažnyčios „dėl jos didesnio pirmumo būtinai turi derintis kiekviena kita, tai yra visų kraštų tikintieji“.³²² „Nuo tada, kai pas mus nužengė įsikūnijęs Žodis, visos krikščionių Bažnyčios, kad ir kur jos būtų, laikė ir tebelaiko čia [Romoje] esančią didžiąją Bažnyčią vieninteliu centru ir pamatu, nes, kaip pažadėjo pats Išganytojas, pragaro vartai niekada jos nenugalėjo.“³²³

835  „Venkime visuotinę Bažnyčią laikyti paprasta dalinių Bažnyčių suma arba daugiau ar mažiau palaida iš esmės skirtingų Bažnyčių sąjunga. Pagal Viešpaties valią toji Bažnyčia yra visuotinė savo pašaukimu ir pasiuntinybe, įleidžianti šaknis įvairiose kultūrinėse dirvose, visuomeninėse ir žmogiškose struktūrose, pasireiškianti skirtingais bruožais ir išorinėmis formomis bet kurioje pasaulio dalyje.“³²⁴ Turtingoje, „vieningo tikslo siekiančioje“ vietinėms Bažnyčioms būdingų bažnytinių nuostatų, liturginių apeigų, teologinių bei dvasinių tradicijų „įvairovėje dar ryškiau suspindi Bažnyčios visuotinumas“.³²⁵

836  „Į tą katalikiškąją Dievo tautos vienybę [...] šaukiami visi žmonės; į ją įvairiai įjungiami ar kreipiami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti įtikėjusieji Kristų, pagaliau apskritai visi žmonės, Dievo malonės šaukiami į išganymą.“³²⁶

837  „Į Bažnyčios bendruomenę yra visiškai įjungti tie žmonės, kurie, turėdami Kristaus Dvasią, ištisai priima jos organizacinę sandarą bei visas joje įdiegtas išganymo priemones ir kurie, be to, tikėjimo išpažinimo, sakramentų, bažnytinio valdymo bei bendravimo ryšiais yra susivieniję su Kristumi; Jis vadovauja Bažnyčiai per popiežių ir vyskupus. Tačiau nebus išganytas tas, kas, nors ir įsijungia į Bažnyčią, bet, stokodamas patvarios meilės, lieka jos prieglobstyje 'kūnu', o ne 'širdimi'.“³²⁷

838  „Bažnyčia pati pripažįsta, kad daug kas ją jungia su tais, kurie, būdami pakrikštyti, yra vadinami garbingu krikščionio vardu, tačiau neišpažįsta pilnutinio tikėjimo arba nesilaiko Petro įpėdinio vienijamos bendrystės.“³²⁸„Tie iš jų, kurie tiki Kristų ir tikrai buvo pakrikštyti, išlieka tam tikroje, nors ir netobuloje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia.“³²⁹Su ortodoksų Bažnyčiomis ta bendrystė tokia artima, „kad visai nedaug tetrūksta iki jos pilnatvės, kuri leistų drauge švęsti Viešpaties Eucharistiją“.³³⁰

839  „Pagaliau į Dievo tautą įvairiais būdais yra kreipiami tie žmonės, kurie dar nėra priėmę Evangelijos“:³³¹

Bažnyčios santykis su žydų tauta. Bažnyčia, Naujosios Sandoros Dievo tauta, tirdama savo pačios paslaptį, atranda ryšį su žydų tauta,³³²„kuriai Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“.³³³ Skirtingai nuo kitų nekrikščionių religijų, žydų tikėjimas jau yra atsakymas į Dievo apreiškimą Senojoje Sandoroje. Žydų tautos žmonės turi „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“ (Rom 9, 4–5), nes „Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (Rom 11, 29).

840  Be to, Senosios Sandoros Dievo tauta ir naujoji Dievo tauta, žvelgdamos į ateitį, siekia panašių tikslų: laukia Mesijo atėjimo (arba grįžimo). Tačiau vieni laukia grįžtant mirusio ir prisikėlusio Mesijo, pripažinto Viešpačiu ir Dievo Sūnumi, o kiti laukia Mesijo, kurio bruožai lieka paslėpti ir kuris turi ateiti laikų pabaigoje. Šį laukimą lydi Jėzaus Kristaus nepažinimo ar nepripažinimo drama.

841  Bažnyčios santykis su musulmonais. „Išganymo planas apima ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie skelbia tikį kaip Abraomas ir drauge su mumis garbina vienatinį, gailestingąjį Dievą, ateisiantį žmonių teisti paskutiniąją dieną.“³³⁴

842  Su nekrikščionių religijomis Bažnyčią riša pirmiausia bendra žmonijos kilmė ir bendras tikslas:

Juk visos tautos yra viena bendrija, vienos kilmės, nes Dievas žmoniją apgyvendino visame žemės paviršiuje; ir galutinis jų tikslas vienas – Dievas, kurio apvaizda ir gerumo įrodymai, Jo išganymo planai skirti visiems, kol išrinktieji bus suvienyti Šventajame Mieste.³³⁵

843  Bažnyčia pripažįsta, kad kitos religijos dar „šešėliuose ir atvaizduose“ tebeieško nežinomo, bet artimo Dievo, kuris duoda visiems gyvybę, dvasią ir visa kita ir nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti. Tad visa tai, kas kitose religijose yra gera ir tikra, Bažnyčia vertina kaip pasirengimą Evangelijai ir „dovaną To, kuris apšviečia kiekvieną žmogų, idant jis pagaliau turėtų gyvenimą“.³³⁶

844  Vis dėlto, praktikuodami religiją, žmonės neišvengia ribotumo ir klaidų, kurios iškreipia Dievo atvaizdą:

Juk dažnai Piktojo suvedžioti žmonės klydo tuščiai svarstydami ir Dievo tiesą iškeisdavo į melą, daugiau tarnaudami kūriniams, o ne Kūrėjui, arba, gyvendami ir mirdami šiame pasaulyje be Dievo, grimzdavo į visišką neviltį.³³⁷

845  Kad vėl suburtų visus nuodėmės išsklaidytus ir suklydusius savo vaikus, Tėvas panoro žmoniją sukviesti į savo Sūnaus Bažnyčią. Bažnyčia yra vieta, kurioje žmonija turi atrasti savo vienybę ir išganymą. Ji yra „sutaikintas pasaulis“.³³⁸ Ji yra laivas, „kuris patikimai plaukia šiame pasaulyje, Šventosios Dvasios vėjui pučiant į Viešpaties kryžiaus iškeltas bures“.³³⁹ Pagal kitą Bažnyčios tėvų mėgstamą įvaizdį ji yra lyg Nojaus arka, vienintelė gelbinti nuo tvano.³⁴⁰

846  Kaip reikia suprasti šį dažnai Bažnyčios tėvų kartojamą posakį? Suformuluotas teigiama prasme, jis reiškia, kad visas išganymas ateina iš Kristaus – Galvos per Bažnyčią, kuri yra Jo kūnas:

Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, Susirinkimas moko, kad ši žemėje keliaujanti Bažnyčia yra būtina išganymui. Vienas Kristus yra Tarpininkas ir kelias į išganymą, o Jis yra su mumis savo kūne – Bažnyčioje. Įsakmiai pabrėždamas tikėjimo ir Krikšto būtinumą, Jis drauge tvirtino, kad reikalinga ir Bažnyčia, į kurią žmonės įeina per Krikštą tarsi pro duris. Todėl negalės būti išganyti tie, kurie, gerai žinodami, jog Dievas per Jėzų Kristų įsteigė jiems būtiną Katalikų Bažnyčią, vis dėlto nepanorės ar įeiti į ją, ar joje pasilikti.³⁴¹

847  Šis teiginys neliečia tų, kurie ne dėl savo kaltės nepažįsta Kristaus ir Jo Bažnyčios:

Taigi tie, kurie nepakaltinamai nepažįsta Kristaus Evangelijos ir Jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, iš sąžinės balso pažinę Jo valią, stengiasi malonės veikiami ją vykdyti darbais, gali pasiekti amžinąjį išganymą.³⁴²

848  „Net jei Dievas Jam vienam žinomais keliais galėtų nepakaltinamai Evangelijos nežinančius žmones atvesti tikėjiman, be kurio 'neįmanoma Jam patikti',³⁴³ vis tiek Bažnyčiai išlieka būtina prievolė ir drauge šventa teisė skelbti Evangeliją“³⁴⁴ visiems žmonėms.

849  Pasiuntinybės mandatas. „Dievo valia pasiųsta tautoms būti 'visuotiniu išganymo sakramentu', Bažnyčia, skatinama vidinio poreikio būti visuotinei ir paklusdama savo Įsteigėjo priesakui, stengiasi skelbti Evangeliją visiems žmonėms.“³⁴⁵ „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19–20).

850  Pasiuntinybės kilmė ir tikslas. Pirmasis Viešpaties pavestos pasiuntinybės šaltinis yra amžinoji Švenčiausiosios Trejybės meilė: „Keliaujanti Bažnyčia savo prigimtimi yra pasiųstoji, kadangi pagal Dievo planą pati yra kilusi iš Sūnaus siuntimo ir Šventosios Dvasios siuntimo.“³⁴⁶ O galutinis pasiuntinybės tikslas yra ne kas kita, kaip leisti žmonėms dalyvauti Tėvo ir Sūnaus bendrystėje, kurią išreiškia jų meilės Dvasia.³⁴⁷

851  Pasiuntinybės motyvas yra Dievo meilė visiems žmonėms; misionieriškai nusiteikusią Bažnyčią ji visais laikais skatino įsipareigoti ir teikė jėgų, nes „Kristaus meilė valdo mus...“ (2 Kor 5, 14).³⁴⁸ Iš tiesų Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Dievas trokšta, kad visi, pažindami tiesą, būtų išganyti. Išganymas – tiesoje. Tie, kurie paklūsta tiesos Dvasiai, jau eina išganymo keliu; bet Bažnyčia, kuriai ta tiesa buvo patikėta, atsiliepdama į jų troškimą, privalo jiems ją nešti. Tikėdama visuotiniu išganymo planu, ji privalo būti pasiuntinė.

852  Pasiuntinybės keliai. „Visos bažnytinės pasiuntinybės svarbiausias veikėjas yra Šventoji Dvasia.“³⁴⁹ Ji veda Bažnyčią jos pasiuntinybės keliais. „Kadangi ši pasiuntinybė tęsia ir istoriškai praplečia pasiuntinybę paties Kristaus, kuris buvo siųstas skelbti Gerosios Naujienos vargdieniams, tai ir Bažnyčia, Kristaus Dvasios įkvėpta, privalo žengti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo pats Kristus, – keliu neturto, klusnumo, tarnavimo ir pasiaukojimo iki mirties, iš kurios Jis prisikėlė kaip nugalėtojas.“³⁵⁰ „Kankinių kraujas yra krikščionių sėkla.“³⁵¹

853  Deja, keliaujančioji Bažnyčia pati patiria, „kaip labai skiriasi jos skelbiamas mokslas ir žmogiškas silpnumas tų, kuriems patikėta Evangelija“.³⁵²Tik „atgailos ir atsinaujinimo“,³⁵³ „siauruoju kryžiaus keliu“³⁵⁴ žengdama, Dievo tauta gali plėsti Kristaus karalystę.³⁵⁵ „Tad kaip Kristus atpirko mus, būdamas beturtis ir persekiojamas, taip ir Bažnyčia kviečiama eiti tuo pačiu keliu, kad perteiktų žmonėms išganymo vaisius.“³⁵⁶

854  Būdama pasiųstoji, Bažnyčia „keliauja kartu su visa žmonija ir dalijasi su pasauliu ta pačia žemiškąja dalia. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą; Bažnyčia toje bendruomenėje yra tarsi raugas ir jos siela“.³⁵⁷Užtat siunčiamai Bažnyčiai reikia kantrybės. Bažnyčios pastangos prasideda su Evangelijos skelbimu tautoms ir žmonių grupėms, kurios dar netiki Kristaus,³⁵⁸ tęsiasi steigiant krikščionių bendruomenes, kurios „ženklins Dievo buvimą pasaulyje“,³⁵⁹ ar įkuriant vietines Bažnyčias;³⁶⁰ ji skatina inkultūracijos procesą, kad Evangelija persunktų įvairių tautų kultūrą.³⁶¹ Nestinga šioms pastangoms ir nesėkmių. „Bažnyčia tik palengva pasiekia ir paveikia žmones, bendruomenes ir tautas ir taip įjungia jas į katalikybės pilnatvę.“³⁶²

855  Bažnyčios pasiuntinybė reikalauja pastangų siekti krikščionių vienybės.³⁶³ „Krikščionių susiskaldymas vis dėl to yra kliūtis pasiekti Bažnyčiai būdingą katalikiškumo [visuotinumo] pilnatvę tuose savo vaikuose, kurie, nors ir priklauso jai Krikštu, bet neturi pilnutinės vienybės su ja. Ir pačiai Bažnyčiai dėl to daug sunkiau tą katalikiškumo pilnatvę visais atžvilgiais išreikšti gyvenimo tikrovėje.“³⁶⁴

856  Pasiuntinybės užduotis apima ir pagarbų dialogą su tais žmonėmis, kurie dar nėra priėmę Evangelijos.³⁶⁵ Šis dialogas gali būti naudingas ir patiems tikintiesiems– išmokstant geriau pažinti „pagonių tautose randamą tiesą ir malonę, kurias joms teikia slaptingas Dievo artumas“.³⁶⁶Tikintieji skelbia Gerąją Naujieną jos nepažįstantiems, kad sutvirtintų, papildytų ir paryškintų tiesą ir gėrį, kurių Dievas buvo dosniai suteikęs žmonėms ir tautoms, kad apvalytų jas nuo klaidų ir blogio „Dievo garbei, velnio gėdai ir žmogaus laimei“.³⁶⁷

857  Bažnyčia yra apaštalinė, nes pastatyta ant apaštalų pamato, ir tai trejopa prasme:

— ji buvo pastatyta ir stovi ant „apaštalų [...] pamato“ (Ef 2, 20³⁶⁸), ant paties Kristaus išrinktų ir pasiųstų liudytojų;³⁶⁹

— joje gyvenančios Dvasios padedama, ji saugo ir perduoda apaštalų mokslą,³⁷⁰ brangų jų tikėjimo palikimą ir iš jų išgirstus sveikus pamokymus;³⁷¹

— ją ir toliau, iki pat Kristaus sugrįžimo, moko, šventina ir jai vadovauja apaštalai per tuos asmenis, kurie perima jų ganytojiškas pareigas, tai yra per vyskupų kolegiją; ši, „kunigų padedama, veikia vienybėje su Petro įpėdiniu, vyriausiuoju Bažnyčios ganytoju“:³⁷²

Amžinasis Tėve, Tu nepalieki savo kaimenės, bet per šventuosius apaštalus visuomet ją saugai, ir nuolat ją tvarko ganytojai, kuriuos Tu paskyrei savo Sūnaus darbo tęsėjais.³⁷³

858  Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tai reiškia graikų kalbos žodis apostoloi). Juose Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).³⁷⁴ Jų tarnystė yra Jo pasiuntinybės tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).³⁷⁵

859  Jėzus įjungia juos į siuntimą, gautą iš Tėvo: kaip „Sūnus nieko negali daryti iš savęs“ (Jn 5, 19. 30), bet viską gauna iš Tėvo, kuris Jį siuntė, taip ir tie, kuriuos siunčia Jėzus, negali nieko daryti be Jo,³⁷⁶ iš kurio yra gavę siuntimą ir galią pasiuntinybei vykdyti. Taigi Kristaus apaštalai žino, kad yra Dievo skirti „Naujosios Sandoros tarnais“ (2 Kor 3, 6), „Dievo tarnais“ (2 Kor 6, 4), einančiais „Kristaus vietoj pasiuntinių pareigas“ (2 Kor 5, 20), „Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais“ (1 Kor 4, 1).

860  Apaštalams buvo pavesta niekam neperduodama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš to kyla ir jų užduoties tęstinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos.³⁷⁷ „Ta dieviškoji, apaštalams Kristaus patikėta pasiuntinybė tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, visais laikais esti viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai [...] pasirūpino palikti įpėdinius.“³⁷⁸

861  „Kad jiems patikėtoji pasiuntinybė būtų tęsiama ir po jų mirties, apaštalai tartum testamentu įpareigojo savo tiesioginius bendradarbius tobulinti ir stiprinti pradėtąjį darbą; jie liepė jiems rūpintis visa kaimene, kuriai Šventoji Dvasia juos paskyrė, kad ganytų Dievo Bažnyčią. Taip apaštalai suteikė įgaliojimus tiems vyrams ir patvarkė, kad, šiems mirus, jų tarnystę perimtų kiti patikimi vyrai.“³⁷⁹

862  „Kaip visais laikais galioja Viešpaties asmeniškai Petrui, pirmajam iš apaštalų, suteiktos ir jo įpėdiniams perduotinos pareigos, taip galioja ir apaštalų pareiga ganyti Bažnyčią; nepaliaujamai turi tai daryti įšventintieji vyskupai.“ Dėl to Bažnyčia moko, kad „vyskupai, kaip Bažnyčios ganytojai, Dievo patvarkymu yra apaštalų įpėdiniai; kas jų klauso, Kristaus klauso, o kas juos niekina, niekina Kristų ir Tą, kuris Kristų siuntė.“³⁸⁰

863  Visa Bažnyčia yra apaštalinė ta prasme, kad ji per šv. Petro ir apaštalų įpėdinius, tikėjimo ir gyvenimo bendryste išsaugo ryšį su savo pradžia.Visa Bažnyčia yra apaštalinė ir ta prasme, kad ji yra „siųsta“ į visą pasaulį; visi Bažnyčios nariai, nors ir skirtingais būdais, dalyvauja toje pasiuntinybėje. „Krikščioniškasis pašaukimas savo prigimtimi yra ir pašaukimas apaštalauti.“ „Apaštalavimu“ vadinama „visokia mistinio kūno veikla“, kuria siekiama „visoje žemėje skleisti Kristaus karalystę“.³⁸¹

864  „Tėvo siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo versmė ir pradžia“; tad aišku, kad tiek įšventintųjų, tiek pasauliečių „apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybingos vienybės su Kristumi.“³⁸² Pagal pašaukimus, laiko reikalavimus, įvairias Šventosios Dvasios dovanas yra ir įvairiausių apaštalavimo formų. Tačiau meilė, pirmiausia semiama iš Eucharistijos, visada „yra viso apaštalavimo siela“.³⁸³

865  Gilia ir nekintama prasme ta pati Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė, nes joje jau yra ir laikų pabaigoje bus atbaigta „dangaus karalystė“, „Dievo karalystė“.³⁸⁴ Ji pasirodė Kristaus asmenyje ir slėpiningai plinta širdyse tų žmonių, kurie yra tapę Jo nariais, kol su laiku bus galutinai apreikšta visoje pilnatvėje. Tada visi Kristaus atpirktieji, tapę Jame šventi ir nesutepti Dievo akivaizdoje, iš Jo grynos meilės,³⁸⁵ bus suburti kaip vienintelė Dievo tauta, „Avinėlio Sužadėtinė“³⁸⁶, „šventasis miestas, Jeruzalė, nužengianti iš dangaus, nuo Dievo, žėrinti Dievo šlove“³⁸⁷; o „miesto mūrai turi dvylika pamatų, ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14).

866  Bažnyčia yra viena: jos Viešpats vienas, jinai išpažįsta vieną tikėjimą, gimsta iš vieno Krikšto, sudaro vieną kūną, yra gaivinama vienos Dvasios, gyvena viena [savo pašaukimo] viltimi,³⁸⁸ kuriai išsipildžius, pranyks visi pasidalijimai.

867  Bažnyčia yra šventa: jos steigėjas yra Šventasis Dievas; Kristus, jos Sužadėtinis, atidavė save už ją, kad ją pašventintų; šventumo Dvasia ją gaivina. Dar turinti nusidėjėlių, Bažnyčia yra sudaryta iš nusidėjėlių, bet pati be nuodėmės [ex peccatoribus, sine peccato]. Šventuosiuose spindi jos šventumas, o Marijoje jinai – jau visiškai šventa.

868  Bažnyčia yra visuotinė: ji skelbia visą tikėjimą, turi visas išganymo priemones ir jas teikia; ji siunčiama į visas tautas; kreipiasi į visus žmones; apima visus laikus ir „iš prigimties yra misionieriška“.³⁸⁹

869  Bažnyčia yra apaštalinė: ji pastatyta ant tvirtų pamatų: dvylikos Avinėlio apaštalų;³⁹⁰ ji yra nenugalima;³⁹¹ joje yra neklaidinga tiesa; Kristus ją valdo per Petrą ir kitus apaštalus, atstovaujamus jų įpėdinių – popiežiaus ir vyskupų kolegijos.

870  „Vienintelė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime skelbiame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę, [...] yra įgyvendinta Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir sutartinai su juo veikiančių vyskupų, nors daug pašventinimo ir tiesos elementų esti ir už šios bendrijos ribų.“³⁹²