Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu Šventąją Dvasią / 9 skirsnis. „Tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią“

2 skirsnelis. Bažnyčia – Dievo tauta, Kristaus kūnas, Šventosios Dvasios šventovė

781  „Visais laikais ir visose tautose Dievui brangus kiekvienas, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena. Tačiau Dievui patiko pašventinti ir išganyti žmones ne pavieniui, nesusietus tarpusavio ryšiais, bet suburti juos kaip tautą, kuri tikrai Jį pažintų ir šventai Jam tarnautų. Todėl savo tauta Jis išsirinko izraelitus, sudarė su jais Sandorą ir tolydžio juos mokė.[...] Tačiau visa tai įvyko tam, kad būtų paruošta ir pavaizduota nauja ir tobula Sandora, kuri bus sudaryta Kristuje [...]. Tą Naująją Sandorą Kristus įsteigė savo kraujyje, pašaukęs žmones iš žydų ir pagonių, kad jie būtų suvienyti, bet ne kūnu, o Dvasia, ir taptų nauja Dievo tauta.“²⁰⁸

782  Dievo tauta turi bruožų, kurie ją aiškiai skiria nuo visų istorijoje sutinkamų religinių, etninių, politinių ir kultūrinių telkinių:

— ji yra Dievo tauta: Dievas nepriklauso jokiai tautai, bet Jis iš žmonių, kurie seniau nebuvo tauta, įsigijo tautą, kuri yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9).

— Tos tautos nariu tampama gimstant ne fiziškai, bet „iš aukštybės“, „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 3–5), tai yra įtikint Kristų ir pasikrikštijant.

— Tos tautos vadovas (galva) yra Jėzus Kristus (Pateptasis, Mesijas): kadangi tas pats patepimas [kuriuo „pateptas“ Jėzus] – Šventoji Dvasia – nuteka iš Galvos į kūną, ši tauta yra „mesijinė tauta“.

— „Tos tautos būvis – Dievo vaikų orumas ir laisvė; jų širdyse kaip šventovėje apsigyvena Šventoji Dvasia.“²⁰⁹

— „Jos įstatymas yra naujas įsakymas mylėti, kaip pats Kristus mus mylėjo.“²¹⁰ Tai „naujasis“ Šventosios Dvasios Įstatymas.²¹¹

— Dievo tautos pasiuntinybė – būti žemės druska ir pasaulio šviesa.²¹² Ji yra „tvirčiausias vienybės, vilties ir išganymo daigas visai žmonių giminei“.²¹³

— „Pagaliau jos paskirtis yra Dievo karalystė, paties Dievo žemėje pradėta ir vis labiau plėstina, kol amžių pabaigoje bus Jo paties ir atbaigta.“²¹⁴

783  Jėzų Kristų Tėvas patepė Šventąja Dvasia ir padarė Jį „Kunigu, Pranašu ir Karaliumi“. Visa Dievo tauta dalyvauja tose trijose Kristaus pareigose ir yra atsakinga už kylančią iš jų pasiuntinybę ir tarnystę.²¹⁵

784  Kas tikėjimu ir Krikštu įsijungia į Dievo tautą, tampa išskirtinio – kunigiškojo – tos tautos pašaukimo dalyviu: „Viešpats Kristus, iš žmonių paimtas Vyriausiasis Kunigas, iš naujosios tautos padarė 'karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui'. O pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu yra įšventinami būti dvasine buveine ir šventa kunigija.“²¹⁶

785  „Šventoji Dievo tauta taip pat yra pranašiškosios Kristaus užduoties dalininkė“, ypač tada, kai visa tauta – pasauliečiai ir hierarchija – suvokdami antgamtinę tikėjimo prasmę, „tvirtai laikosi jo, kartą duoto šventiesiems“,²¹⁷ vis giliau jį supranta ir liudija Kristų šiame pasaulyje.

786  Pagaliau Dievo tauta dalyvauja ir karališkojoje Kristaus užduotyje. Kristus karaliauja, patraukdamas prie savęs visus žmones savo mirtimi ir Prisikėlimu.²¹⁸ Kristus, visatos Karalius ir Viešpats, tapo visų tarnu, atėjęs „ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Krikščioniui „tarnauti [Kristui] reiškia viešpatauti“,²¹⁹ ypač „tarp vargšų ir kenčiančių, kuriuose [Bažnyčia] atpažįsta vargusį ir kentėjusį savo Steigėją“.²²⁰Dievo tauta savo „karališkąjį orumą“ pasiekia, gyvendama pagal šį pašaukimą – tarnauti drauge su Kristumi.

Visus atgimusius Kristuje kryžiaus ženklas padaro karaliais, Šventosios Dvasios patepimas pašventina kunigais, kad visi dvasininkai – įskaitant ir tuos, kurie turime specialių Mūsų tarnybos pareigų – ir dvasingieji krikščionys sąmoningai laikytų save karališkosios veiklos dalyviais. Kas gi gali būti karališkiau, kaip Dievui atsidavusiai sielai valdyti savo kūną? Ir kas gali būti kunigiškiau, kaip paaukoti Viešpačiui tyrą sąžinę ir ant savo širdies altoriaus atnašauti nesuteptas meilės aukas?²²¹

787  Nuo pat pradžios Jėzus savo mokinius padarė savo gyvenimo dalininkais;²²² Jis apreiškė jiems Karalystės paslaptį;²²³ leido jiems dalyvauti savo pasiuntinybėje, savo džiaugsme²²⁴ ir kentėjimuose²²⁵. Jėzus kalba apie dar glaudesnę bendrystę tarp Jo paties ir Jo sekėjų: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu [...]. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 4–5). Jis skelbia paslaptingą ir tikrą savo ir mūsų kūno bendrystę: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).

788  Kai Jėzus tapo savo mokiniams nebematomas, Jis nepaliko jų našlaičių.²²⁶ Jis jiems pažadėjo būti su jais iki pasaulio pabaigos²²⁷ ir atsiuntė jiems savo Dvasią.²²⁸ Bendrystė su Jėzumi tam tikra prasme tapo dar tvirtesnė: „Suteikdamas savo Dvasią iš visų tautų pašauktiems broliams, Jis padarė juos savo mistiniu kūnu.“²²⁹

789  Bažnyčios palyginimas su kūnu atskleidžia glaudų Bažnyčios ir Kristaus ryšį. Ji yra ne tik suburta aplink Jį, bet ir suvienyta Jame, Jo kūne. Ypač ryškūs yra trys Bažnyčios, kaip Kristaus kūno, bruožai: tai visų jos narių tarpusavio vienybė per susivienijimą su Kristumi; Kristus – kūno Galva; Bažnyčia – Kristaus Sužadėtinė.

790  Tikintieji, kurie atsiliepia į Dievo žodį ir tampa Kristaus kūno nariais, glaudžiai susivienija su Kristumi: „Tame kūne Kristaus gyvybė srūva į tikinčiuosius, kurie sakramentais paslaptingai ir tikrai tampa suvienyti su kentėjusiu ir išaukštintu Kristumi.“²³⁰Tai ypač tinka pasakyti apie Krikštą, kuris mus vienija su Kristaus mirtimi ir Prisikėlimu,²³¹ ir Eucharistiją, per kurią „realiai dalyvaujame Viešpaties kūne“ ir esame pakylėti „vienytis su Juo ir tarp savęs“.²³²

791  Kūno vienybė nenaikina narių skirtingumo: „Kristaus kūno statyboje pasireiškia skirtingi nariai su skirtingomis pareigomis. Viena tėra Dvasia, kuri Bažnyčios labui dalija įvairias savo dovanas, semdama iš savųjų turtų ir žiūrėdama tarnystės poreikių.“²³³ Mistinio kūno vienybė kuria ir žadina tikinčiųjų meilę: „Todėl, jei ką nors kenčia vienas narys, tai su juo drauge kenčia visi nariai; arba jei pagerbiamas vienas narys, su juo drauge džiaugiasi visi nariai.“²³⁴ Pagaliau mistinio kūno vienybė įveikia bet kokį žmonių pasidalijimą: „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3, 27–28).

792  Kristus yra „Kūno – Bažnyčios Galva“ (Kol 1, 18). Juo prasideda kūrimas ir Atpirkimas. Iškeltas į Tėvo garbę, Jis „visame kame turi pirmenybę“ (Kol 1, 18), ypač Bažnyčioje, per kurią viskam viešpatauja:

793  Jis mus vienija su savo Velykomis: visi nariai turi stengtis tapti panašūs į Jį, kol juose „išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). „Dėl to esame įjungiami į Jo gyvenimo paslaptis [...]. Kaip kūnas su Galva, esame susieti su Jo kančiomis; drauge su Juo kenčiame, kad drauge su Juo būtume pagerbti.“²³⁵

794  Jis rūpinasi mūsų augimu:²³⁶ kad galėtume augti, stiebdamiesi iki Jo, mūsų Galvos,²³⁷ Kristus savo kūną – Bažnyčią – aprūpina dovanomis ir tarnystėmis, kuriomis padedame vieni kitiems išganymo kelyje.

795  Tad Kristus ir Bažnyčia yra „visas Kristus“ (Christus totus). Bažnyčia ir Kristus yra viena. Šventieji labai gyvai suvokia tą vienybę:

Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi. Ar jūs, broliai, suprantate, kokią malonę mums suteikė Dievas, duodamas Kristų kaip Galvą? Stebėkitės ir džiaukitės, mes tapome Kristumi. Nes jei Jis Galva, tai mes nariai; visas žmogus yra Jis ir mes [...]. Tad Kristaus pilnatvė yra Galva ir nariai. Ką tai reiškia: Galva ir nariai? Tai Kristus ir Bažnyčia.²³⁸

Mūsų Atpirkėjas pasirodė esąs vienas ir tas pats asmuo kaip ir Bažnyčia, kurią Jis padarė sava.²³⁹

Galva ir nariai yra tarsi vienas mistinis asmuo.²⁴⁰

Viena šv. Joanos Arkietės frazė, pasakyta teisėjams, apibendrina šventųjų mokytojų tikėjimą ir parodo sveiką tikinčiojo nuovoką: „Man regis, kad Jėzus Kristus ir Bažnyčia yra visai viena, ir dėl to neverta ginčytis.“²⁴¹

796  Kristaus ir Bažnyčios, Galvos ir kūno narių vienybė apima ir dviejų skirtingų asmenų santykį. Šis požiūris dažnai išreiškiamas sužadėtinio ir sužadėtinės įvaizdžiu. Kristaus, Bažnyčios Sužadėtinio, temą jau rengė pranašai, o paskelbė Jonas Krikštytojas.²⁴² Pats Išganytojas yra vadinęs save „jaunikiu“ (Mk 2, 19).²⁴³ Apaštalas Paulius Bažnyčią (ir kiekvieną tikintįjį, Kristaus kūno narį) laiko Sužadėtine, „susijungusia“ su Viešpačiu Kristumi, kad būtų viena Dvasia su Juo.²⁴⁴Ji yra tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė,²⁴⁵ kurią Kristus pamilo ir už kurią atidavė save, „kad ją pašventintų“ (Ef 5, 26), su ja Jis yra susietas amžina Sandora ir nepaliauja rūpintis ja kaip savo paties kūnu²⁴⁶.

Visas Kristus – tai galva ir kūnas: vienas, sudarytas iš daugelio. [...] Ar kalbėtų galva, ar nariai, visada kalba Kristus; Jis kalba kaip galva (ex persona capitis) arba kaip kūnas (ex persona corporis). O kaip yra parašyta? „Ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 31–32). O patsai Viešpats Evangelijoje sako: „Jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Kaip jūs matote, viena prasme tai yra du skirtingi asmenys, vis dėlto santuokinis ryšys juos padaro viena [...]. Kaip galva, Jis save vadina „Sužadėtiniu“, kaip kūnas – „sužadėtine“.²⁴⁷

797  „Kuo mūsų dvasia, kitaip sakant, siela, yra mūsų kūno nariams, tuo Šventoji Dvasia – Kristaus nariams, Kristaus kūnui, tai yra Bažnyčiai.“²⁴⁸ „Tos Kristaus Dvasios, kaip neregimo pradmens, uždavinys yra visus kūno narius sujungti tiek vienus su kitais, tiek ir su jų iškiliąja Galva, kadangi toji Dvasia visa yra Galvoje, visa kiekviename naryje.“²⁴⁹Šventoji Dvasia padaro Bažnyčią „gyvojo Dievo šventove“ (2 Kor 6, 16):²⁵⁰

Būtent Bažnyčiai buvo patikėta ši Dievo dovana. [...] Jai patikėta bendrystė su Kristumi, tai yra Šventoji Dvasia, patvarumo laidas, mūsų tikėjimo sutvirtinimas ir laiptai pakilti prie Dievo [...]. Nes ten, kur Bažnyčia, ten ir Dievo Dvasia; o ten, kur Dievo Dvasia, tai ir Bažnyčia, ir visa malonė.²⁵¹

798  Šventoji Dvasia yra „kiekvieno gyvybingo ir tikrai išganingo veikimo pradmuo visose kūno dalyse“.²⁵²Ji visą kūną stato meilėje įvairiais būdais:²⁵³ ir Dievo žodžiu, „kuris turi galią išugdyti“ (Apd 20, 32), ir Krikštu, kuriuo Ji sudaro mistinį Kristaus kūną;²⁵⁴ ir sakramentais, kurie Kristaus narius augina ir gydo; ir „tarp Dvasios dovanų svarbesne Apaštalų malone“;²⁵⁵ dorybėmis, kurios įgalina gerai elgtis; pagaliau daugeliu ypatingų malonių (vadinamų „charizmomis“), kuriomis Dvasia tikinčiuosius „parengia tinkamai ir noriai imtis įvairių darbų bei pareigų Bažnyčiai atnaujinti ir jos statybai plėsti“.²⁵⁶

799  Ir nepaprastos, ir paprastos bei kuklios charizmos yra Šventosios Dvasios malonės dovanos, tiesiogiai ar netiesiogiai naudingos Bažnyčiai, skirtos jos statybai, žmonių labui ir pasaulio reikmėms.

800  Charizmas su dėkingumu turi priimti ne tik tas, kuris jas gauna, bet ir visi Bažnyčios nariai. Tai iš tiesų nuostabi malonių gausa apaštališkam gyvybingumui ir viso Kristaus kūno šventumui palaikyti, tačiau tik tada, kai tos malonės tikrai ateina iš Šventosios Dvasios ir naudojamos esant visiškai tikram tos Dvasios įkvėpimui, tai yra su meile, kuri yra tikrasis charizmų matas.²⁵⁷

801  Ta prasme visada būtina charizmas ištirti. Jokia charizma neatleidžia nuo pareigos gerbti ganytojus ir paklusti jiems. Pastariesiems „ypač privalu negesinti Dvasios, bet visa ištirti ir palaikyti tai, kas gera“,²⁵⁸ kad visos charizmos, likdamos skirtingos ir viena kitą papildydamos, pasitarnautų „bendram labui“ (1 Kor 12, 7).²⁵⁹

802  Jėzus Kristus „atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą“ (Tit 2, 14).

803  „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“(1 Pt 2, 9).

804  Į Dievo tautą įsijungiama per tikėjimą ir Krikštą. „Visi žmonės yra pašaukti į naująją Dievo tautą“,²⁶⁰ kad Kristuje „sudarytų vieną šeimą ir vieną Dievo tautą“.²⁶¹

805  Bažnyčia yra Kristaus kūnas. Miręs ir prisikėlęs Kristus Šventąja Dvasia ir Jos veikimu sakramentuose, ypač Eucharistijoje, tikinčiųjų bendruomenę daro savo kūnu.

806  Tame vieningame kūne yra skirtingų narių ir pareigų. Visi nariai yra susiję vieni su kitais, ypač su tais, kurie kenčia, vargsta ir yra persekiojami.

807  Bažnyčia yra kūnas, kurio Galva yra Kristus: ji gyvena Juo, Jame ir Jam; Jis gyvena su ja ir joje.

808  Bažnyčia yra Kristaus Sužadėtinė: Jis ją pamilo ir atidavė save už ją. Jis ją nuskaistino savo krauju, Jis padarė ją vaisinga visų Dievo vaikų Motina.

809  Bažnyčia yra Šventosios Dvasios šventovė. Dvasia yra tartum mistinio kūno siela, jo gyvybės, vienybės įvairovėje ir jo gausių dovanų bei charizmų versmė.

810  „Visa Bažnyčia atsiveria prieš mus kaip 'Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybe suvienyta tauta'.“²⁶²