Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu Šventąją Dvasią / 9 skirsnis. „Tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią“

1 skirsnelis. Bažnyčia Dievo plane

751  Žodis „bažnyčia“ kilęs iš senovės slavų boznica – maldykla; prancūzų kalboje jį atitinka église, biblinėje lotynų – ecclésia [graikiškai ekklesia iš veiksmažodžio ek–kaléin – „šaukti iš kur“], tai reiškia „sušaukimą“ – paprastai religinio pobūdžio liaudies susirinkimą.¹²⁴ Tas žodis dažnai vartojamas graikiškajame Senojo Testamento vertime įvardyti išrinktosios tautos susirinkimui Dievo akivaizdoje, o ypač susirinkimui prie Sinajaus, kur Izraelis gavo Įstatymą ir kur Dievas jį padarė savo šventąja tauta.¹²⁵ Pirmoji Kristų tikinčiųjų bendruomenė pasivadino „Ecclesia“, laikydama save to susirinkimo paveldėtoja. Į jį Dievas „sušaukia“ savo tautą iš visų žemės pakraščių. Graikiškasis Kyriaké, iš kurio kilo anglų church, o vokiečių Kirché, reiškia: „Viešpačiui priklausanti“.

752  Krikščionių kalboje žodis „Bažnyčia“ reiškia liturginį susirinkimą,¹²⁶ taip pat vietinę bendruomenę¹²⁷ arba visuotinę tikinčiųjų bendriją.¹²⁸ Tos trys reikšmės yra neatskiriamos. „Bažnyčia“ yra tauta, kurią Dievas suburia iš viso pasaulio. Ji gyvuoja vietinėse bendruomenėse ir pasireiškia kaip liturginis, ypač eucharistinis susirinkimas. Ji gyvena Kristaus žodžiu ir kūnu ir taip pati tampa Kristaus kūnu.

753  Šventajame Rašte randame daugybę tarpusavy susijusių įvaizdžių ir simbolių, kuriais Apreiškimas kalba apie neišsemiamą Bažnyčios slėpinį. Įvaizdžiai, paimti iš Senojo Testamento, yra pagrindinės – „Dievo tautos“ – idėjos variantai. Naujajame Testamente¹²⁹ centrinę vietą visuose įvaizdžiuose jau užima Kristus, kuris tampa „Galva“ tautos,¹³⁰ nuo šiol būsiančios Jo kūnu. Į Kristų, kaip centrą, yra orientuoti įvaizdžiai, „paimti tai iš piemenų gyvenimo, tai iš žemdirbystės, tai iš statybų, tai iš šeimos ir jungtuvių“.¹³¹

754  „Bažnyčia juk yra avidė, kurios vienintelės ir būtinos durys yra Kristus.¹³² Taip pat ji yra kaimenė, kurios ganytoju būsiąs pasiskelbė pats Dievas;¹³³ jos avys, nors ganomos žmonių, tačiau be perstojo yra vedamos ir maitinamos paties Kristaus, Gerojo ir Vyriausiojo Ganytojo,¹³⁴ paguldžiusio už jas savo gyvybę¹³⁵.“¹³⁶

755  „Bažnyčia yra dirbama žemė, arba Dievo dirva.¹³⁷ Toje dirvoje auga senasis alyvmedis, kurio šventa šaknis buvo patriarchai; jame vyko ir vyks žydų ir pagonių sutaikinimas.¹³⁸ Bažnyčia dangaus Vynininko buvo įveista kaip rinktinis vynuogynas.¹³⁹ Tikrasis vynmedis yra Kristus, duodantis gyvybę ir derlių šakelėms, o jos esame mes: būdami Bažnyčioje, pasiliekame Jame ir be Jo nieko negalime nuveikti¹⁴⁰.“¹⁴¹

756  „Taip pat dažnai Bažnyčia yra vadinama Dievo statyba.¹⁴² Pats Viešpats palygino save su akmeniu, kuris, statytojų atmestas, tapo kertiniu (Mt 21, 42 ir gret. tekstai; Apd 4, 11; 1 Pt 2, 7; Ps 118, 22). Bažnyčią ant šio pamato stato apaštalai,¹⁴³ ir iš šio pamato ji gauna savo tvirtumą ir vienybę. Tam pastatui duodami įvairūs vaizdingi pavadinimai: Dievo namai,¹⁴⁴ kuriuose gyvena Jo šeima, Dievo buveinė Dvasioje,¹⁴⁵ Dievo padangtė tarp žmonių,¹⁴⁶ o ypač šventykla; vaizduojamą akmenine šventove, ją šlovina Bažnyčios tėvai, o liturgija pagrįstai ją lygina su šventuoju miestu, naująja Jeruzale. Mes patys šioje žemėje esame į ją įmūryti kaip gyvieji akmenys.¹⁴⁷ Jonas regėjo tą šventąjį miestą, nužengiantį iš dangaus, nuo Dievo, pasaulio atnaujinimo metu ir papuoštą kaip nuotaką savo sužadėtiniui (Apr 21, 1–2).“¹⁴⁸

757  „Bažnyčia dar vadinama 'aukštybių Jeruzale' ir 'mūsų Motina' (Gal 4, 26),¹⁴⁹ aprašoma kaip tyra nekaltojo Avinėlio Sužadėtinė,¹⁵⁰ kurią Kristus 'mylėjo ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų' (Ef 5, 25–26). Susiejęs ją su savimi neišardoma Sandora, be paliovos ją 'maitina ir globoja' (Ef 5, 29).“¹⁵¹

758  Svarstant Bažnyčios slėpinį, pirmiausia dera pamąstyti apie jos kilmę, nuspręstą Švenčiausiosios Trejybės, ir tolydinį jos realizavimą istorijoje.

759  „Amžinasis Tėvas visiškai laisvu ir mums nesuvokiamu, Jo išminties bei gerumo kupinu nutarimu sukūrė visatą; Jis nusprendė išaukštinti žmones ir padaryti juos savo dieviškojo gyvenimo dalyviais“; į tą gyvenimą Jis kviečia visus žmones savo Sūnuje. „O tuos, kurie tiki Kristų, panoro suburti šventojoje Bažnyčioje“. Ši „Dievo šeima“ Tėvo valia buvo kuriama ir vystoma tolydžio, ilgais žmonijos istorijos laikotarpiais: iš tiesų Bažnyčia buvo „jau kuriant pasaulį iš anksto numatyta, Izraelio tautos istorijos bei Senosios Sandoros nuostabiai parengta; paskutiniaisiais laikais įsteigta, ji buvo Šventosios Dvasios išliejimu apreikšta ir amžių pabaigoje bus garbingai atbaigta.“¹⁵²

760  „Pasaulis buvo sukurtas, turint mintyje Bažnyčią“, sakydavo pirmųjų amžių krikščionys.¹⁵³ Dievas kūrė pasaulį, numatydamas mūsų dalyvavimą Jo dieviškajame gyvenime; o tai turės įvykti „suburiant“ žmones Kristuje, ir tas „sambūris“ bus Bažnyčia. Bažnyčia yra visų dalykų tikslas,¹⁵⁴ ir net skaudžiausios permainos, tokios, kaip angelų nuopuolis ir žmogaus nuodėmė, buvo Dievo leistos vien kaip proga ir priemonė parodyti visą Jo galybę ir padovanoti pasauliui begalinę meilę:

Kaip Dievo valia yra veikalas ir vadinasi pasaulis, taip Jo siekis yra žmonių išganymas, ir jis vadinasi Bažnyčia.¹⁵⁵

761  Dievo tautos telkimas prasidėjo tuojau pat, kai nuodėmė suardė žmonių bendrystę su Dievu ir tarp jų pačių. Bažnyčios sutelkimas, galima sakyti, buvo Dievo reakcija į nuodėmės išprovokuotą chaosą. Šis vienybės atkūrimas paslapčia vyksta visose tautose: Dievui „brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 35).¹⁵⁶

762  Pasirengimas suburti Dievo tautą prasidėjo labai seniai, kai Dievas pašaukė Abraomą ir jam pažadėjo, kad jis taps didelės tautos tėvu.¹⁵⁷ Tiesioginis parengimas prasidėjo, kai Dievas išsirinko Izraelį būti Jo tauta.¹⁵⁸ Išrinktasis Izraelis turi būti būsimojo visų tautų sutelkimo ženklas.¹⁵⁹ Bet jau pranašai kaltino Izraelį, kam jis sulaužė Sandorą ir elgiasi kaip ištvirkėlė.¹⁶⁰ Jie skelbia naują ir amžiną Sandorą.¹⁶¹ „Tą Naująją Sandorą įsteigė Kristus.“¹⁶²

763  Sūnui buvo skirta vykdyti – laikų pilnatvei atėjus – savo Tėvo nuspręstą išganymo planą; toks buvo Jo pasiuntinybės¹⁶³ motyvas. „Viešpats Jėzus davė pradžią savo Bažnyčiai, skelbdamas džiugią naujieną, tai yra kadaise Šventajame Rašte žadėtos Dievo karalystės atėjimą.“¹⁶⁴ Kad įvykdytų Tėvo valią, Kristus įsteigė dangaus karalystę žemėje. Bažnyčia „yra jau paslaptingai egzistuojanti Kristaus karalystė“.¹⁶⁵

764  „Toji karalystė spindi žmonėms iš Kristaus žodžių, darbų ir paties Jo buvimo.“¹⁶⁶Kas priima Jėzaus žodžius, tas „priima pačią karalystę“.¹⁶⁷ Karalystės daigas ir pradžia yra „mažoji kaimenė“ (Lk 12, 32) tų, kuriuos Jėzus pasišaukė pas save ir kuriuos Jis pats gano.¹⁶⁸Jie sudaro tikrąją Jėzaus šeimą.¹⁶⁹ Tuos, kuriuos subūrė apie save, Jis moko naujai elgtis ir tinkamai melstis.¹⁷⁰

765  Savajai bendruomenei Viešpats Jėzus padovanojo struktūrą, kuri išliks tol, kol karalystė bus visiškai atbaigta. Pirmiausia Jis išsirinko dvylika ir jų vadu paskyrė Petrą.¹⁷¹ Atstovaudami dvylikai Izraelio giminių,¹⁷² jie yra naujosios Jeruzalės pamato akmenys.¹⁷³ Dvylika¹⁷⁴ ir kiti mokiniai¹⁷⁵ ne tik dalyvauja Kristaus pasiuntinybėje, Jo valdžioje, bet ir dalijasi Jo likimu.¹⁷⁶ Visais tais veiksmais Kristus savo Bažnyčiai deda pamatus ir ją stato.

766  Tačiau iš esmės Bažnyčia užgimė iš visiško Kristaus atsidavimo mūsų išganymui, pradėto įsteigiant Eucharistiją ir užbaigto ant Kryžiaus. Bažnyčios „pradžia bei augimas yra paženklinti iš nukryžiuoto Jėzaus atverto šono ištekėjusiu krauju ir vandeniu“.¹⁷⁷ „Juk iš ant kryžiaus užmigusio Kristaus šono kilo nuostabus visos Bažnyčios sakramentas.“¹⁷⁸ Kaip Ieva buvo padaryta iš užmigusio Adomo šonkaulio, taip Bažnyčia gimė iš nukryžiuotojo Kristaus pervertos širdies.¹⁷⁹

767  „Pabaigus darbą, kurį Tėvas buvo pavedęs Sūnui žemėje nuveikti, Sekminių dieną buvo atsiųsta Šventoji Dvasia, kad nuolatos šventintų Bažnyčią.“¹⁸⁰ Tą dieną „Bažnyčia buvo viešai apreikšta daugeliui žmonių, o skelbiama Evangelija pradėjo sklisti tarp pagonių.“¹⁸¹ Kadangi Bažnyčia yra visų žmonių „sušaukimas“ į išganymą, ji savo prigimtimi yra misijinė ir Kristaus siunčiama į visas tautas, kad jų žmones padarytų Kristaus mokiniais.¹⁸²

768  Kad Bažnyčia galėtų vykdyti savo pasiuntinybę, Šventoji Dvasia „aprūpina ir įtakoja ją įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis“.¹⁸³ „Tuo būdu Bažnyčia, aprūpinta savo Steigėjo dovanomis ir ištikimai laikydamasi Jo įsakymų mylėti, nusižeminti ir išsižadėti savęs, yra siunčiama skelbti Kristaus ir Dievo karalystės ir jos kurti visose tautose; ji pati yra tos karalystės daigas ir pradžia žemėje.“¹⁸⁴

769  „Bažnyčia [...] bus atbaigta tik dangaus garbėje“,¹⁸⁵ Kristui šlovingai sugrįžus. Ligi tos dienos „Bažnyčia keliauja pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“.¹⁸⁶ Čia, žemėje, ji jaučiasi esanti tremtyje, toli nuo Viešpaties,¹⁸⁷ ir trokšta galutinio karalystės atėjimo, tai yra „susijungti su savo Karaliumi garbėje“.¹⁸⁸ Bažnyčios, o per ją ir pasaulio garbingas atbaigimas įvyks ne be didelių išmėginimų. Ir tik tada „visi teisieji, nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutinio išrinktojo, susirinks pas Tėvą visuotinėje Bažnyčioje“.¹⁸⁹

770  Bažnyčia gyvuoja istorijoje, bet drauge ją ir pranoksta. Regimoje Bažnyčios tikrovėje tiktai „tikėjimo akimis“¹⁹⁰ galima tuo pat metu įžvelgti ir dvasinę tikrovę, dieviškojo gyvenimo nešėją.

771  „Kristus, vienintelis tarpininkas, savo šventąją Bažnyčią – tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę – įsteigė šioje žemėje kaip regimą visetą ir nuolat ją palaiko, per ją visiems skleisdamas tiesą ir malonę.“ Bažnyčia yra drauge:

— „hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus kūnas;

— regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė;

— žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtinta Bažnyčia“.

Šios skirtingos plotmės drauge sudaro „vieną sudėtinę tikrovę, kurioje yra suaugę žmogiškasis ir dieviškasis elementai“:¹⁹¹

Bažnyčios prigimčiai būdinga tai, kad ji yra kartu žmogiška ir dieviška, regima ir apdovanota neregimais dalykais, veržli veikti ir nevaržoma mąstyti, esanti pasaulyje, tačiau jam svetima; tai, kas joje žmogiška, yra nukreipta į tai, kas dieviška, ir pajungta tam, kas dieviška; kas regima – tam, kas neregima, veikla – minčiai, dabartis – būsimajai tėvynei, kurios siekiame.¹⁹²

Kokia ji nužeminta! Ir kokia didinga! Kedaro palapinė ir Dievo šventovė; žemiškas būstas ir dangaus rūmai; molinė bakūžė ir karališka pilis; marus kūnas ir šviesos šventykla; išdidžiųjų paniekinta ir Kristaus sužadėtinė! O, Jeruzalės dukterys, jinai juoda, bet graži, pablyškusi nuo ilgos tremties nuovargio ir kančių, tačiau papuošta dangiško grožio.¹⁹³

772  Bažnyčioje Kristus įvykdo ir apreiškia savo paties paslaptį kaip Dievo sumanymą: „Visa [...] iš naujo suvienyti Kristuje“ (Ef 1, 10). Šv. Paulius „didele paslaptimi“ (Ef 5, 32) vadina Kristaus ir Bažnyčios sužadėtuvių ryšį. Kadangi Bažnyčia yra suvienyta su Kristumi kaip su savo Sužadėtiniu,¹⁹⁴ ji pati savo ruožtu tampa paslaptimi.¹⁹⁵ Mąstydamas apie jos slėpinį, šv. Paulius sušunka: „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27).

773  Bažnyčioje ta žmonių bendrystė su Dievu per meilę, kuri „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8), yra tikslas, kuriam pajungtos visos, su šiuo praeinančiu pasauliu susietos Bažnyčios sakramentinės priemonės.¹⁹⁶ „Jos [hierarchinė] struktūra ištisai skirta padėti Kristaus narių šventumui. O šventumas matuojamas 'didžiąja paslaptimi', kurioje Sužadėtinė meilės dovana atsako į Sužadėtinio dovaną.“¹⁹⁷ Marija mus visus pranoksta šventumu, kuris yra Bažnyčios – Sužadėtinės, neturinčios jokios dėmės nei raukšlės,¹⁹⁸ – slėpinys. Dėl to „Bažnyčia, būdama Petro, dar labiau yra Marijos“¹⁹⁹.

774  Graikų žodis mysterion [paslaptis] buvo verčiamas į lotynų kalbą dviem žodžiais: mysterium ir sacramentum. Vėliau sacramentum buvo aiškinamas kaip regimas ženklas slaptingos išganymo tikrovės, kurią išreiškia žodis mysterium. Ta prasme pats Kristus yra išganymo paslaptis: „Nėra kitos paslapties, tik Kristus.“²⁰⁰ Išganingoji Jo šventos ir pašventinančios žmogystės veikla yra išganymo sakramentas, kuris pasireiškia ir veikia Bažnyčios sakramentuose (juos Rytų Bažnyčios taip ir vadina „šventomis paslaptimis“). Septyni sakramentai yra ženklai ir priemonės, kuriomis Šventoji Dvasia skleidžia Kristaus–Galvos malonę Jo kūne – Bažnyčioje. Tad Bažnyčia turi ir teikia tą neregimą malonę, kurią pati išreiškia. Šia analogine prasme ji ir vadinama „sakramentu“.

775  „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba glaudžios jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“²⁰¹: būti glaudžios žmonių ir Dievo jungties sakramentu yra pirmasis Bažnyčios tikslas. Kadangi žmonių bendrumo pagrindas yra jungtis su Dievu, Bažnyčia taip pat yra žmonijos vienybės sakramentas. Joje ta vienybė jau gyvuoja, nes Bažnyčia suburia „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ (Apr 7, 9) žmones; kartu ji yra tos visiškai įgyvendintos vienybės, kuri dar turi būti pasiekta, „ženklas ir įrankis“.

776  Kaip sakramentas, Bažnyčia yra Kristaus įrankis. Kristaus rankose ji yra „visų žmonių atpirkimo įrankis“²⁰², „visuotinis išganymo sakramentas“²⁰³, kuriuo Kristus „žmonėms apreiškia ir vykdo Dievo meilės paslaptį“²⁰⁴. Ji yra „regimas Dievo meilės žmonijai planas“²⁰⁵; ta meilė nori, „kad visa žmonija sudarytų vieną Dievo tautą, suaugtų į vieną Kristaus kūną, iškiltų kaip viena Šventosios Dvasios šventovė“²⁰⁶.

777  Biblinis Bažnyčios terminas [ekklesia] reiškia „sušaukimą“, surinkimą draugėn tų, kuriuos Dievo Žodis sušaukia, kad sudarytų Dievo tautą; Kristaus kūnu maitinama, ji pati turi tapti Kristaus kūnu.

778  Bažnyčia yra drauge ir Dievo nuspręstas kelias, ir tikslas: kuriant pasaulį iš anksto numatyta, Senosios Sandoros parengta, Jėzaus Kristaus žodžiais ir veiksmais įsteigta, Jo atperkančiu kryžiumi ir Prisikėlimu įtvirtinta, ji buvo Šventosios Dvasios išliejimu apreikšta kaip išganymo paslaptis. Ji bus atbaigta dangaus garbėje, kaip visų „atpirktų iš žmonijos“²⁰⁷ susivienijimas.

779  Bažnyčia yra drauge regima ir dvasiška, hierarchinė visuomenė ir mistinis Kristaus kūnas. Ji yra viena, sudaryta iš dviejų – žmogiškojo ir dieviškojo – elementų. Tai jos slėpinys, kurį priimti galima tik tikėjimu.

780  Bažnyčia šiame pasaulyje yra išganymo sakramentas, Dievo ir žmonių bendrystės ženklas ir įrankis.