Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime / Trečias poskyris. Maldos gyvenimas

2 skirsnis. Maldos kova

2725  Malda yra malonės dovana ir ryžtingas mūsų atsakas. Jis visada reikalauja mūsų pastangų. Didieji maldos žmonės Senojoje Sandoroje iki Kristaus, taip pat Dievo Motina ir šventieji drauge su Jėzumi mus moko, kad malda yra kova. Kova su kuo? Su savimi pačiais ir su klastinguoju gundytoju, kuris daro viską, kad tik atitrauktų žmogų nuo maldos, nuo vienybės su Dievu. Meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės. Kas nenori nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią, tas neįpranta melstis Jo vardu. Krikščionio naujojo gyvenimo „dvasinė kova“ yra neatskiriama nuo maldos kovos.

2726  Maldos kovoje mes turime nepasiduoti savyje pačiuose ir savo aplinkoje sutinkamai klaidingai maldos sampratai. Vieni maldą laiko grynai psichologiniu reiškiniu, kiti – susikaupimo pastangomis siekiant vidinės tuštumos. Dar kiti maldą tapatina su apeiginiais veiksmais ir žodžiais. Daugelio krikščionių pasąmonėje malda yra užsiėmimas, nesuderinamas su visa tuo, ką jiems reikia daryti: jie neturi jai laiko. Ieškantieji maldoje Dievo greitai nusivilia, nes nežino, kad malda kyla taip pat iš Šventosios Dvasios, ne vien tik iš jų pačių.

2727  Mes taip pat turime priešintis „šio pasaulio“ galvosenai, kuri mus užvaldys, jei nebūsime budrūs; pavyzdžiui, tikra esą tik tai, ką gali patikrinti protas ir mokslas (tuo tarpu malda esanti mūsų sąmonei ir pasąmonei nesuvokiama paslaptis); arba: vertinga tesanti gamyba ir jos našumas (malda gi neproduktyvi, vadinasi, nenaudinga); arba dar: tiesos, gėrio ir grožio kriterijai esą juslingumas ir pasitenkinimas (tuo tarpu maldai – „Grožio meilei“ (philokalia) – terūpi gyvojo ir tikrojo Dievo garbė); malda vėlgi supriešinama su veikliu gyvenimu ir laikoma pabėgimu iš pasaulio (tuo tarpu krikščioniškoji malda nei dingsta iš istorijos, nei pasitraukia iš gyvenimo).

2728  Pagaliau mes turime kovoti su tuo, ką išgyvename kaip savo nesėkmę maldoje: tai ir suglebimas dėl dvasinės sausros, ir liūdesys, kad ne viską atiduodame Viešpačiui, nes „turime daug turto“¹⁷; nusivylimas, kad nesame išklausomi, kaip norėtų mūsų valia; tai ir įžeista puikybė, stiprinama mūsų, nusidėjėlių, nevertumo jausmo; tai susierzinimas, kad melstis turime nesavanaudiškai, ir t. t. Išvada esti visada ta pati: kam tuomet melstis? Kad nugalėtume tas kliūtis, turime kovoti už nusižeminimą, pasitikėjimą ir ištvermę.

2729  Melstis dažniausiai mums trukdo išsiblaškymas. Žodinėje maldoje galime išsiblaškyti tardami žodžius ir nesuvokdami jų prasmės; galime išsiblaškyti dar daugiau, pamiršdami Tą, į kurį kreipiamės žodine (liturgine ir asmenine) malda, mąstymu ir kontempliacija. Vaikyti išsiblaškymus nuo savęs reikštų patekti į jų spąstus, o užtenka tik atsigrežti į savo širdį: išsiblaškymas mums parodo, prie ko esame prisirišę; atviras šito pripažinimas Viešpaties akyse turi mumyse pažadinti už viską didesnę meilę Jam, ryžtingai atnašaujant savo šir–dį, kad Jis ją nuvalytų. Šioje kovoje renkamės šeimininką, kuriam tarnausime.¹⁸

2730  Pozityvi kova su savintis ir pirmauti linkusiu „aš“ yra budėjimas, širdies blaivumas. Kai Jėzus įsakmiai reikalauja budėti, tai visada esti susiję su Jo Asmeniu, Jo atėjimu paskutiniąją ir kiekvieną dieną, tai yra „šiandien“. Jaunikis ateina vidurnaktį; šviesa, kuri niekada negali užgesti, yra tikėjimo šviesa: „Eikš, – sako man širdis, – Jo veido ieškok!“ (Ps 27, 8).

2731  Kita sunkenybė, ypač tiems, kurie nori nuoširdžiai melstis, yra sausra. Taip atsitinka kontempliacijos metu, kai širdis jaučiasi atskirta nuo Viešpaties, kai nėra potraukio dvasinėms mintims, prisiminimams ir jausmams. Tai gryno tikėjimo metas, kai reikia ištikimai laikytis Jėzaus ir su Juo ištverti agonijoje ir kape. „Jei kviečių grūdas [...] apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Jei sausra kyla dėl to, kad trūksta šaknų, nes žodis krito ant uolos, tada tenka kovoti, kad atsiverstume.¹⁹

2732  Dažniausiai ir slapčiausia pagunda yra tikėjimo stoka. Ji pasireiškia ne tiek atviru netikėjimu, kiek vyraujančiu dėmesiu kitiems dalykams. Kai pradedame melstis, tūkstančiai darbų ar rūpesčių, mūsų laikomų neatidėliojamais, pasirodo esą svarbesni; tai ir vėl momentas, kada paaiškėja, ką širdis labiausiai myli. Kartais mes kreipiamės į Viešpatį kaip į paskutinę atramą, bet ar tikrai tikime Jo pagalba? Kartais Viešpatį laikome savo sąjungininku, bet mūsų širdis lieka išpuikusi. Visais atvejais tikėjimo stoka parodo, kad mūsų širdis dar nėra pakankamai nuolanki: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).

2733  Kita pagunda, kuriai kelią atveria išpuikimas, yra bodėjimasis malda. Dvasinio gyvenimo žinovai jį laiko tam tikra depresija, kurią sukelia ištižimas, sumažėjęs budrumas, nerūpestinga širdis. „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Juo iš aukščiau krenti, juo skaudžiau susižeidi. Skausmingas bejėgiškumas yra atvirkščia perdėto savimi pasitikėjimo pusė. Kas yra nusižeminęs, tas nesistebi savo skurdu, kuris jį verčia pasitikėti ir ištvermingai laikytis.

2734  Sūnišką pasitikėjimą išbando ir įrodo vargai.²⁰Didžiausi sunkumai esti susiję su prašymo malda, prašant sau ar užtariant kitus. Kai kas net nustoja melstis, manydamas, kad jo maldos nebūna išklausytos. Tad kyla du klausimai: kodėl manome, kad mūsų prašymas nebuvo išklausytas? Kaip mūsų malda tampa išklausyta, „veiksminga“?

2735  Pirmiausia turėtų stebinti toks faktas: kai šloviname Dievą ar Jam dėkojame už visas Jo geradarybes, mums visai nerūpi žinoti, ar mūsų malda Jam yra maloni, tuo tarpu reikalaujame, kad prašymo rezultatai būtų matomi. Tad kas yra Dievas, kuriuo grindžiama mūsų malda: priemonė naudai pasiekti ar mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Tėvas?

2736  Ar esame įsitikinę, jog „nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26)? Ar prašome Dievą „tinkamų gėrybių“? Mums dar neprašius, mūsų Tėvas gerai žino, ko mums reikia,²¹ bet Jis laukia mūsų prašymo, nes Jo vaikų orumas glūdi laisvėje. Tad reikia melstis Jo laisvės Dvasioje, kad iš tikrųjų galėtume pažinti Jo troškimus.²²

2737  „Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“ (Jok 4, 2–3).²³ Jei prašome su padalyta širdimi, tartum „svetimautojai“,²⁴ Dievas negali mūsų išklausyti, nes Jis nori mums gera, nori gyvenimo. „Gal manote, kad Raštas veltui sako: «Pavydulingai trokšta Jis Dvasios, kurią apgyvendino mumyse»?“ (Jok 4, 5). Mūsų Dievas yra „pavydus“, ir tai yra Jo meilės tikrumo ženklas. Įsigilinkime, ko trokšta Jo Dvasia, ir būsime išklausyti:

Nesielvartauk, jei tučtuojau negauni iš Dievo, ko prašai; Jis nori dar daugiau gero tau suteikti, jei ištvermingai melsdamasis pasiliksi su Juo.²⁵

Viešpats nori malda išmėginti mūsų troškimus, kad galėtume gauti, ką yra pasirengęs mums duoti.²⁶

2738  Maldos apreiškimas išganymo Ekonomijoje mus moko, kad tikėjimas remiasi Dievo veikimu istorijoje. Sūnišką pasitikėjimą žadina Jo nuostabiausias veikimas: Jo Sūnaus kančia ir prisikėlimas. Krikščioniškoji malda yra bendradarbiavimas su Dievo apvaizda, su Jo meilės planu žmonių labui.

2739  Šv. Pauliaus pasitikėjimas yra drąsus,²⁷ pagrįstas Dvasios malda mumyse ir savo vienatinį Sūnų mums atidavusio Tėvo ištikima meile.²⁸ Besimeldžiančios širdies pasikeitimas yra pirmasis atsakymas į mūsų prašymą.

2740  Jėzaus malda krikščionio maldą padaro veiksmingu prašymu. Jėzus yra jos pavyzdys, Jis meldžiasi mumyse ir su mumis. Jei Sūnaus širdis ieško vien to, kas patinka Tėvui, kaipgi Jo įvaikių širdys galėtų labiau prisirišti prie dovanų, negu prie Davėjo?

2741  Jėzus meldžiasi ir už mus, mūsų vardu ir mūsų labui. Visi mūsų prašymai vieną kartą visiems laikams buvo sukaupti Jo šauksme ant kryžiaus, o Tėvo išklausyti Jo Prisikėlime; dėl to Jis nesiliauja mus užtaręs pas Tėvą.²⁹ Jei mūsų malda, kupina pasitikėjimo ir vaikiškos drąsos, bus tikrai suvienyta su Jėzaus malda, mes gausime visa, ko prašome Jo vardu, ir netgi dar daugiau: pačią šventąją Dvasią, kurioje yra visos dovanos.

2742  „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17), „visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu“ (Ef 5, 20). „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Ef 6, 18). „Mums nebuvo įsakyta nuolatos dirbti, budėti ir pasninkauti, bet mūsų įstatymas yra nuolat melstis.“³⁰ Tas nenumaldomas noras melstis kyla tik iš meilės. Maldos kova su mūsų nerangumu ir tingumu yra nuolankios, pasitikinčios ir ištvermingos meilės kova. Ta meilė mūsų širdims atveria tris ryškias ir gaivias tikėjimo tiesas.

2743  Melstis galima visada: krikščionio laikas yra laikas prisikėlusio Kristaus, kuris, kad ir kokios audros būtų,³¹ pasilieka su mumis „per visas dienas“ (Mt 28, 20). Mūsų laikas yra Dievo rankose:

Galima net turguje ar vaikščiojant vienam dažnai ir karštai melstis; galima ir tada, kai sėdite savo krautuvėlėje, kai perkate ar parduodate, ar net kai valgį ruošiate.³²

2744  Malda yra gyvybinis poreikis. Ne mažiau tuo įtikina priešingas argumentas: jei nesileidžiame Dvasios vadovaujami, vėl patenkame į nuodėmės vergiją.³³ Kaip Šventoji Dvasia gali būti „mūsų gyvybė“, jei mūsų širdis toli nuo Jos?

Nėra nieko vertingesnio už maldą; ji padaro galima, kas negalima, lengva, kas sunku. Žmogus, kuris meldžiasi, negali nusidėti.³⁴

Kas meldžiasi, tikrai save išgelbsti; kas nesimeldžia, tikrai save pasmerkia.³⁵

2745  Malda ir krikščioniškas gyvenimas yra neatskiriami, nes juos jungia ta pati meilė ir tas pats iš meilės kylantis atsižadėjimas; ta pati Tėvo meilės planą atitinkanti vaiko meilė; ta pati mus pakeičianti vienybė Šventojoje Dvasioje, kuri mus daro vis panašesnius į Jėzų Kristų; ta pati meilė visiems žmonėms – ta, kuria mus pamilo Jėzus. „Ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 16–17).

Tas meldžiasi be paliovos, kas maldą jungia su darbais, o darbus su malda. Tik taip galime tikėtis įvykdysią nuolatinio meldimosi dėsnį.³⁶

2746  Jėzaus Valandai atėjus, Jis meldžiasi Tėvui.³⁷ Jo malda, ilgiausia iš esamų Evangelijoje, apima visą kūrimo ir išganymo Ekonomiją, taip pat ir Jo mirtį bei Prisikėlimą. Jėzaus Valandos malda, kaip ir Jo Velykos, įvykusios „vieną kartą visiems laikams“, lieka Jo sudabartinamos Bažnyčios liturgijoje.

2747  Krikščionių tradicija tą maldą teisingai vadina „kunigiškąja“ Jėzaus malda. Tai mūsų Vyriausiojo Kunigo malda, neatskiriama nuo Jo aukos, nuo Jo perėjimo („Pascha“) pas Tėvą, kai Jis visas tada buvo „pašventintas“ Tėvui.³⁸

2748  Toje velykinėje aukos maldoje viskas buvo „suvienyta Kristuje tartum galvoje“³⁹: Dievas ir pasaulis, Žodis ir kūnas, amžinasis gyvenimas ir laikas, atsiduodanti meilė ir ją išduodanti nuodėmė, čia pat esantys mokiniai ir tie žmonės, kurie dėl jų žodžių įtikės Jėzų, pažeminimas ir garbė. Tai yra vienybės malda.

2749  Jėzus visiškai įvykdė Tėvo darbą, ir Jo malda, kaip ir Jo auka, tęsiasi iki laikų pabaigos. Jo Valandos malda pripildo paskutiniuosius laikus ir jiems yra skirta, iki juos atbaigs. Jėzus – Sūnus, kuriam Tėvas yra visa atidavęs ir kuris pats yra atsidavęs Tėvui, kalba kaip valdoviškai laisvas,⁴⁰ turėdamas Tėvo Jam suteiktą galią visai kūrinijai. Tarnu tapęs Sūnus yra Viešpats, Pantokrator („visatos Valdovas“). Mūsų Vyriausiasis Kunigas, kuris meldžiasi už mus, taip pat meldžiasi mumyse ir yra mus išklausantis Dievas.

2750  Tik įsijautę į šventąjį Viešpaties Jėzaus vardą, galime visa širdimi priimti maldą, kurios Jis mus išmokė: „Tėve mūsų!“ Iš širdies kylanti Jo kunigiškoji malda įkvepia didžiuosius „Tėve mūsų“ prašymus: rūpintis Tėvo vardu,⁴¹ trokšti Jo karalystės (ir Jam teikiamos šlovės⁴²), vykdyti Tėvo valią ir Jo išganymo planą,⁴³ išgelbėti nuo pikto⁴⁴.

2751  Pagaliau šia kunigiškąja malda Jėzus mums apreiškia ir suteikia neatskiriamą Tėvo ir Sūnaus „pažinimą“⁴⁵. Tas „pažinimas“ ir yra maldos gyvenimo paslaptis.

2752  Malda reikalauja mūsų pastangų ir kovos su savimi pačiais bei su klastinguoju gundytoju. Maldos kova yra neatskiriama nuo „dvasinės kovos“, kuri būtina norint nuolat gyventi pagal Kristaus Dvasią: meldžiamės taip, kaip gyvename, nes gyvename taip, kaip meldžiamės.

2753  Maldos kovoje turime nepasiduoti klaidingai maldos sampratai, įvairioms paplitusioms pažiūroms, savo pačių patiriamai nesėkmei. Šiuos gundymus, kurie verčia abejoti maldos naudingumu ar net jos galimybe, reikia įveikti nuolankumu, pasitikėjimu ir ištverme.

2754  Pagrindiniai sunkumai meldžiantis yra išsiblaškymas ir sausra. Nuo jų gelbsti tikėjimas, širdies atsivertimas ir budėjimas.

2755  Maldai dažniausiai gresia dvi pagundos: tikėjimo stoka ir bodėjimasis malda, kaip tam tikra depresijos forma, kylanti dėl ištižimo ir vedanti į nusiminimą.

2756  Išmėginamas mūsų, Dievo vaikų, pasitikėjimas, kai mums atrodo, jog ne visada esame išklausomi. Evangelija mus ragina klausti, ar mūsų malda sutampa su Dvasios troškimais.

2757  „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17). Melstis galima visada. Tai net yra gyvybinis poreikis. Malda ir krikščioniškas gyvenimas yra neatskiriami.

2758  Jėzaus Valandos malda, teisingai vadinama „Vyriausiojo Kunigo malda“,⁴⁶ suglaudžia visą kūrimo ir išganymo Ekonomiją. Ši malda įkvepia didžiuosius „Tėve mūsų“ maldos prašymus.