Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime / Antras poskyris. Maldos tradicija

3 skirsnis. Maldos vadovai

2683  Liudytojai, kurie pirma mūsų nuėjo į Dangaus karalystę,³⁰ ypač tie, kuriuos Bažnyčia pripažino „šventaisiais“, dalyvauja gyvoje maldos tradicijoje savo gyvenimo pavyzdžiu, paliktais raštais ir savo šiandiene malda. Jie kontempliuoja Dievą, Jį šlovina ir nepaliauja rūpinęsi žemėje paliktaisiais žmonėmis. Jiems, įėjusiems į savo Mokytojo „džiaugsmą“, yra pavesti „dideli dalykai“³¹. Savo užtarimu jie labiausiai patarnauja Dievo planui. Mes galime ir turime juos prašyti, kad užtartų mus ir visą pasaulį.

2684  Per visą Bažnyčių istoriją šventųjų bendravime išsivystė įvairios dvasingumo formos. Dievo meilę žmonėms liudijančio asmens charizma gali būti perduota kaip Elijo „dvasia“ Elišai³² ir Jonui Krikštytojui³³, kad ir mokiniai būtų tos dvasios dalininkai.³⁴Dvasingumą taip pat ugdo įvairių liturginių ir teologinių srovių tėkmė; jis rodo, kaip tikėjimą pasisavina atitinkama žmonių aplinka ir jų istorija. Krikščioniškojo dvasingumo formos įsijungia į gyvąją maldos tradiciją ir tampa būtinu vadovu tikintiesiems. Savo turtinga įvairove jos atspindi gryną ir vienintelę Šventosios Dvasios šviesą.

„Dvasia tikrai yra šventųjų vieta, o šventasis – sava Dvasios vieta, nes jis pasiaukoja gyventi su Dievu ir yra vadinamas Dvasios šventove.“³⁵

2685  Krikščioniškoji šeima yra pirmoji maldos ugdymo vieta. Ji yra ant Santuokos sakramento pamatų stovinti (įkurta) „namų Bažnyčia“, kurioje Dievo vaikai mokosi melstis „kaip Bažnyčia“ ir ištverti maldoje. Ypač mažiems vaikams kasdienė šeimos malda yra pirmoji gyva, Šventosios Dvasios kantriai atveriama pažintis su Bažnyčia.

2686  Gavusieji šventimus taip pat yra atsakingi už savo brolių ir seserų Kristuje ugdymą maldai. Jie buvo įšventinti kaip Gerojo Ganytojo tarnai, kad vestų Dievo tautą prie gyvųjų maldos šaltinių: Dievo žodžio, liturgijos, dieviškosiomis dorybėmis paženklinto gyvenimo, kiekvieną dieną konkrečiose gyvenimo situacijose sutinkamo Dievo.³⁶

2687  Daugelis vienuolių luomo žmonių visą savo gyvenimą pašventė maldai. Pradedant Egipto dykumų atsiskyrėliais, vienuoliai ir vienuolės savo laiką skirdavo Dievui šlovinti ir savo tautai užtarti. Pašvęstasis gyvenimas neįmanomas ir negali plėstis be maldos; jis yra viena iš gyvųjų kontempliacijos ir dvasinio gyvenimo Bažnyčioje versmių.

2688  Vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katechezė siekia, kad Dievo žodis būtų medituojamas asmeninėje, sudabartinamas liturginėje maldoje ir visada priimamas širdimi, idant duotų vaisių naujame gyvenime. Katechezė gali įvertinti ir ugdyti liaudies maldingumą.³⁷ Būtina parama maldos gyvenimui yra mintinai išmoktos pagrindinės maldos, tačiau svarbu suvokti jų prasmę.³⁸

2689  Maldos grupės ar „maldos mokyklos“, jeigu jas gaivina tikri krikščioniškos maldos šaltiniai, šiandien yra vienas iš ženklų ir varomųjų jėgų atnaujinti maldai Bažnyčioje. Troškimas bendrauti yra tikros maldos Bažnyčioje ženklas.

2690  Šventoji Dvasia kai kuriems tikintiesiems duoda išminties, tikėjimo ir nuovokumo šio bendrojo gėrio – maldos srityje (dvasiniam vadovavimui). Kas yra gavęs tą dovaną, yra tikras gyvosios maldos tradicijos tarnas:

Dėl to norinti tobulėti siela privalo, kaip pataria šv. Kryžiaus Jonas, „gerai apsvarstyti, kam save patiki, nes koks yra mokytojas, toks ir mokinys; koks tėvas, toks ir sūnus“. Be to, „vadovas turi būti ne tik išmintingas ir sumanus, bet ir patyręs [...]. Jei dvasios vadas neturi dvasinio gyvenimo patirties, jis nesugebės vadovauti Dievo pašauktoms sieloms ir net jų nesupras“³⁹.

2691  Bažnyčia – Dievo namai – yra sava liturginės maldos vieta parapinei bendruomenei. Ji taip pat yra tinkamiausia vieta garbinti Švenčiausiajame Sakramente realiai esančiam Kristui. Norint tikrai melstis, tinkamos vietos parinkimas nėra bereikšmis:

— tai gali būti „maldos kampelis“ asmeninei maldai, su Šventuoju Raštu ir šventais paveikslais, kad, būdami ten, „slaptoje“, pasiliktume savo Tėvo akivaizdoje.⁴⁰ Krikščioniškoje šeimoje toks kampelis, tarytum koplytėlė, gerai nuteikia bendrai maldai;

— ten, kur yra vienuolynų, jų bendruomenių pašaukimas yra skatinti tikinčiuosius bendrai Liturginių valandų maldai ir suteikti jiems galimybę pabūti nuošalumoje, kad jų asmeninė malda taptų intensyvesnė;⁴¹

— maldingos kelionės primena, kad mes žemėje keliaujame į dangų. Jau nuo seno jos yra itin gera proga maldai atgaivinti. Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos „kaip Bažnyčia“ išgyventi krikščioniškosios maldos įvairovę.

2692  Keliaujanti Bažnyčia maldoje jungiasi su šventaisiais ir meldžia jų užtarimo.

2693  Skirtingos krikščioniško dvasingumo formos yra gyvosios maldos tradicijos dalis ir vertingi dvasinio gyvenimo vadovai.

2694  Krikščioniškoji šeima yra pirmoji maldos ugdymo vieta.

2695  Maldai Bažnyčioje padeda įšventinti Dievo tarnai, pašvęstasis gyvenimas, katechezė, maldos grupės, „dvasinis vadovavimas“.

2696  Tinkamiausios vietos melstis yra asmeninės ar šeimos kolpytėlės, vienuolynai, maldininkų lankomos šventosios vietos, bet pirmiausia bažnyčia – parapinei bendruomenei sava liturginės maldos ir išskirtinė Eucharistijos garbinimo vieta.