Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime / Antras poskyris. Maldos tradicija

2 skirsnis. Maldos kelias

2663  Kiekviena Bažnyčia, tęsdama gyvąją maldos tradiciją, savo tikintiesiems siūlo istorinį, socialinį ir kultūrinį išsivystymą atitinkančią maldos kalbą: žodžius, melodijas, judesius, dailės kūrinius. Apie tų maldos kelių ištikimybę apaštalinio tikėjimo tradicijai priklauso spręsti Bažnyčios Mokymui,¹⁰ o ganytojų ir katechetų pareiga – aiškinti jų prasmę, visada ją susiejant su Jėzumi Kristumi.

2664  Nėra kito krikščioniškos maldos kelio kaip tik Kristus. Kad ir kokia būtų mūsų malda: bendruomeninė ar asmeninė, žodinė ar vidinė, Tėvą ji pasiekia tik tada, kai meldžiamės „Jėzaus vardu“. Tad šventoji Jėzaus žmogystė yra kelias, kuriuo Šventoji Dvasia mus veda, mokydama melstis Dievui, mūsų Tėvui.

2665  Dievo žodžiu ir liturgijos šventimu maitinama Bažnyčios malda moko mus melstis Viešpačiui Jėzui. Net jeigu ja kreipiamasi pirmiausia į Tėvą, visose liturginėse tradicijose ji turi ir Kristui siunčiamos maldos formas. Kai kurios psalmės, dabar Bažnyčios maldoje vartojamos ir aktualizuojamos psalmės, o ir Naujasis Testamentas įdeda mums į lūpas ir įspaudžia į širdis tos maldos Kristui kreipinius: Dievo Sūnau, Dievo Žodi, mūsų Viešpatie, mūsų Išganytojau, Dievo Avinėli, mūsų Karaliau, Mylimasis Sūnau, Mergelės Sūnau, Gerasis Ganytojau, mūsų Gyvenime, mūsų Šviesa, mūsų Viltie, mūsų Prisikėlime, žmonių Drauge...

2666  Tačiau vardą, kuriame visa tai telpa, Dievo Sūnus gavo įsikūnydamas: tai JĖZAUS vardas. Dievo vardo žmonių lūpomis neįmanoma ištarti,¹¹ tačiau, prisiimdamas mūsų žmogystę, Dievo Žodis jį mums apreiškia, ir mes galime jo šauktis: „Jėzus“, „YHWH išgelbsti“.¹² Jėzaus vardas apima viską: Dievą ir žmogų bei visą kūrimo ir išganymo tvarką. Melstis: „Jėzau“ reiškia Jo šauktis, kviesti Jį pas save. Tik šiame varde telpa juo išreiškiama Dievo dabartis. Jėzus yra Tas, kuris prisikėlė, ir kas tik šaukiasi Jo vardo, priima Dievo Sūnų, kuris jį pamilo ir už jį save atidavė.¹³

2667  Tas labai paprastas tikėjimo šauksmas maldos tradicijoje įgavo įvairias formas Rytuose ir Vakaruose. Dažniausiai vartojama formulė yra Sinajaus kalno, Sirijos ir Atoso kalno vienuolių perduotas šauksmas: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“ Jis jungia christologinį Laiško Filipiečiams (2, 6–11) himną su muitininko ir neregių maldavimais.¹⁴ Jis širdžiai padeda žmogaus skurdą susieti su Išganytojo gailestingumu.

2668  Šauktis šventojo Jėzaus Vardo yra visų paprasčiausias nuolatinės maldos būdas. Nuolankia ir dėmesinga širdimi dažnai kartojama, ji nepaskęsta „žodžių gausume“¹⁵, bet „išsaugo [žodį] ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15). Ji įmanoma „visokiu metu“, nes nėra užsiėmimas tarp daugelio kitų, bet vienintelis užsiėmimas mylėti Dievą, įkvepiantis ir Jėzuje Kristuje permainantis kiekvieną veiksmą.

2669  Bažnyčios malda pagerbia ir šlovina Jėzaus Širdį taip pat, kaip šaukiasi švenčiausiojo Jo Vardo. Ji garbina įsikūnijusį Žodį ir Jo Širdį, kuri, mylėdama žmones, leido mūsų nuodėmėms Ją perverti. Krikščioniškoji malda noriai eina paskui Išganytoją Kryžiaus keliu. Jo stotys nuo Pretorijos iki Golgotos ir iki Kapo nužymi kelią, kuriuo nuėjo Jėzus, savo šventuoju Kryžiumi atpirkęs pasaulį.

2670  „Nė vienas negali ištarti: 'JĖZUS YRA VIEŠPATS', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Kiekvieną kartą, kai pradedame melstis Jėzui, į maldos kelią mus nukreipia Šventoji Dvasia savo pranokstamąja malone. Kadangi Ji moko melstis, mums primindama Kristų, tai argi neturime melstis Jai pačiai? Dėl to Bažnyčia mus ragina kasdien kreiptis į Šventąją Dvasią, ypač pradedant ir baigiant kiekvieną svarbų darbą.

Jei nereikėtų garbinti Šventosios Dvasios, tai kaip Ji mane sudievintų per Krikštą? O jeigu Ją garbinti reikia, tai argi Ji neturi būti garbinama ypatingai?¹⁶

2671  Įprastinė Šventosios Dvasios prašymo forma yra per mūsų Išganytoją Kristų melsti Tėvą, kad suteiktų Dvasią Guodėją.¹⁷ Kaip tik pažadėdamas dovanoti Tiesos Dvasią,¹⁸ Jėzus pabrėžia, kaip svarbu Jos prašyti Jo vardu. Bet pati paprasčiausia ir tiesioginė yra taip pat gerai žinoma malda: „Ateik, Šventoji Dvasia“; kiekviena liturginė tradicija ją savaip išplėtojo priegiesmiuose ir himnuose:

Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir įžiebk jose savo meilės ugnį.¹⁹

Dangiškasis Karaliau, Dvasia Guodėja, Tiesos Dvasia, visur esanti ir visa pripildanti, visokio gėrio lobyne ir gyvybės šaltini, ateik, apsigyvenk mumyse, nuvalyk ir išgelbėk mus, Tu mūsų Geroji!²⁰

2672  Šventoji Dvasia, kurios patepimas persunkia mūsų būtį, yra vidinis krikščioniškosios maldos mokytojas. Ji kuria gyvąją maldos tradiciją. Žinoma, kiek yra besimeldžiančiųjų, tiek ir maldos būdų, tačiau ta pati Dvasia veikia visuose ir su visais. Melstis vienybėje su Šventąja Dvasia krikščioniui reiškia melstis Bažnyčioje.

2673  Maldoje Šventoji Dvasia mus vienija su vienatinio Sūnaus Asmeniu, su Jo šlovingąja žmogyste. Per Jį ir Jame mūsų, Dievo vaikų, malda mus vienija Bažnyčioje su Jėzaus Motina.²¹

2674  Nuo pat sutikimo, kurį Marija tikėdama davė Apreiškimo metu ir nesvyruodama liko jam ištikima po kryžiumi, jos motinystė apima ir jos Sūnaus brolius bei seseris, „tebekeliaujančius ir apsuptus pavojų ir vargų“²². Jėzus, vienintelis Tarpininkas, yra mūsų maldos kelias; Marija, Jo Motina ir mūsų Motina, Jo neužstoja: veikiau ji yra – pagal Rytų ir Vakarų ikonografijos tradiciją – „kelrodė“ (Hodegetria), to kelio „ženklas“.

2675  Suprasdamos tą ypatingą Marijos bendravimą su Šventosios Dvasios veikimu, visos Bažnyčios kūrė maldą Švenčiausiajai Dievo Motinai, pagrindinį dėmesį skirdamos Kristaus Asmeniui, koks Jis reiškiasi savo paslaptyse. Nesuskaitomuose tokios maldos himnuose ir priegiesmiuose paprastai kartojamos dvi maldos kryptys: viena „šlovinamas“ Viešpats už „didžius dalykus“, kuriuos Jis padarė savo nuolankiai tarnaitei, o per ją ir visiems žmonėms;²³ kita Jėzaus Motinai pavedami Dievo vaikų maldavimai ir šlovinimai, nes ji pažįsta žmogaus prigimtį, su kuria joje yra susijungęs Dievo Sūnus.

2676  Tą dvejopą maldos Marijai kryptį puikiai išreiškia „Ave Maria“ malda:

„Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįsta pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdama į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę,²⁴ ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas.²⁵

„Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...], dukra Jeruzale! [...] Viešpats yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros Skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra atsidavusi Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui.

„Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus ('įsčių vaisius') – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių²⁶ kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus ('įsčių vaisius') – Jėzus“.

2677  „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai pavesti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save pavesdami jos maldai, mes drauge su ja atsiduodame Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“.

„Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save pavedame „dabar“, mūsų gyvenimo šiandieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai pavedame „mūsų mirties valandą“. Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina,²⁷ idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.

2678  Maldingieji viduramžiai Vakaruose sukūrė rožančiaus (rožinio vainiko) maldą, pakeitusią liaudžiai Liturgines valandas. Rytuose Akathistos ir Paraklesis tipo litanijos liko artimesnės bizantinių Bažnyčių chorinio giedojimo apeigoms, tuo tarpu armėnų, koptų ir sirų tradicija labiau pamėgo liaudies himnus ir giesmes Dievo Motinos garbei. Tačiau Ave Maria maldoje, theotokia maldose, šv. Efremo ar šv. Grigaliaus Narekiečio himnuose maldos tradicija liko iš esmės ta pati.

2679  Marija yra tobula „Orantė“* ir Bažnyčios paveikslas. Kai meldžiamės jai, drauge su ja įsijungiame į Tėvo planą: Jis siunčia savo Sūnų visų žmonių išgelbėti. Kaip mylimasis mokinys, taip ir mes priimame pas save²⁸ Jėzaus Motiną, tapusią visų gyvųjų Motina. Mes galime ir melstis su ja, ir melstis jai. Marijos malda tarytum vadovauja Bažnyčios maldai, kuri vienijasi su Marija viltyje.²⁹

2680  Malda pirmiausia yra siunčiama Tėvui, taip pat kreipiama į Jėzų, ypač šaukiantis švento Jo Vardo: „Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Viešpatie, būk gailestingas mums, nusidėjėliams!“

2681  „Nė vienas negali ištarti: 'Jėzus yra Viešpats', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). Bažnyčia mus ragina šauktis Šventosios Dvasios, vidinio krikščioniškosios maldos Mokytojo.

2682  Turėdama prieš akis ypatingą Mergelės Marijos bendradarbiavimą su Šventosios Dvasios veikimu, Bažnyčia noriai vienijasi maldoje su Marija, kad drauge su ja šlovintų Dievo joje padarytus didžius darbus ir jai pavestų savo maldavimus ir šlovinimus.