Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime / Antras poskyris. Maldos tradicija

1 skirsnis. Prie maldos šaltinių

2652  Šventoji Dvasia yra „gyvasis vanduo“, kuris besimeldžiančioje širdyje „trykšta į amžinąjį gyvenimą“.³ Tai Ji mus moko Ją priimti iš paties šaltinio – Kristaus. Krikščionių gyvenime yra versmių, prie kurių mūsų laukia Kristus, kad mus pagirdytų Šventąja Dvasia.

2653  Bažnyčia „labai įsakmiai ragina visus krikščionis dažnai skaityti Šventąjį Raštą ir siekti 'Kristaus Jėzaus pažinimo didybės' (Fil 3, 8). [...] Teatsimena jie, kad Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant vyktų pokalbis tarp Dievo ir žmogaus; nes 'į Jį kreipiamės melsdamiesi; Jo klausomės, skaitydami dieviškuosius pamokymus'“⁴.

2654  Dvasinio gyvenimo mokytojai, parafrazuodami Mato 7, 7 žodžius, glaustai nusako, kaip turi nusiteikti širdis, maitinama Dievo žodžiu: „Ieškokite skaitydami ir rasite medituodami; belskite melsdamiesi, ir jums bus atidaryta kontempliuojant.“⁵

2655  Kristaus ir Šventosios Dvasios pasiuntinybė, kuri sakramentinėje Bažnyčios liturgijoje skelbia, sudabartina ir perduoda išganymo paslaptį, toliau tęsiasi besimeldžiančioje širdyje. Dvasinio gyvenimo mokytojai širdį kartais lygina su altoriumi. Apeigų metu ir po jų malda įima liturgiją ir padaro ją sava. Net jeigu malda išgyvenama „slaptoje“ (Mt 6, 6), ji visada esti Bažnyčios malda ir bendrystė su Švenčiausiąja Trejybe.⁶

2656  Į maldą einama kaip į liturgiją: pro siaurus tikėjimo vartus. Viešpaties artumo ženkluose ieškome ir ilgimės Jo Veido, norime klausytis Jo žodžių ir jų laikytis.

2657  Šventoji Dvasia mus moko švęsti liturgiją laukiant Kristaus sugrįžimo; taip Ji moko mus melstis su viltimi. Bažnyčios ir asmeninė malda vėl gi stiprina mūsų viltį. Ypač konkreti ir turtinga psalmių kalba moko mus sudėti savo viltį Dieve: „Kantriai laukiau Viešpaties, Jis pasilenkė prie manęs ir išgirdo mano šauksmą“ (Ps 40, 2). „Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (Rom 15, 13).

2658  „Viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Liturginio gyvenimo išugdyta malda visko semiasi iš meilės, kuria esame mylimi Kristuje ir kuri mums leidžia į ją atsiliepti meile taip, kaip Jis mus pamilo. Meilė yra tikrasis maldos šaltinis; kas iš jo semia, pasiekia maldos viršūnę:

Myliu Tave, o mano Dieve, ir mano vienintelis troškimas mylėti Tave iki paskutinio gyvenimo atodūsio. Myliu Tave, o mano mieliausiasis Dieve, ir norėčiau verčiau mirti Tave mylėdamas, negu gyventi Tavęs nemylėdamas. Myliu Tave, Viešpatie, ir vienintelės malonės Tave teprašau: mylėti Tave amžinai. [...] Mano Dieve, jei mano lūpos negali be perstojo šnabždėti, kad Tave myliu, tai noriu, kad mano širdis Tau tai kartotų su kiekvienu atodūsiu.⁷

2659  Melstis mes mokomės tam tikrais momentais, klausydamiesi Viešpaties žodžio ir dalyvaudami Jo velykinėje paslaptyje, tačiau visą laiką, kiekvienos dienos įvykiuose mums yra dovanojama Šventoji Dvasia kaip maldos šaltinis. Jėzaus mokymo apie maldą mūsų Tėvui ir apie Jo apvaizdą prasmė yra ta pati:⁸ laikas yra Tėvo rankose; mes su Juo susitinkame dabar, ne vakar ir ne rytoj, bet šiandien: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką Jis sako! Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8).

2660  Melstis kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką sutinkamuose įvykiuose yra viena iš Dievo karalystės paslapčių, apreikštų „mažutėliams“, Kristaus tarnams, palaiminimų vargdieniams. Teisinga ir gera melstis, kad teisingumo ir taikos Karalystės atėjimas paveiktų istorijos eigą, bet taip pat svarbu malda suteikti prasmę paprastiems dienos įvykiams. Bet kuri maldos forma gali būti tas raugas, su kuriuo Viešpats lygina Dievo karalystę.⁹

2661  Gyvu perdavimu, tai yra Tradicija, Šventoji Dvasia Bažnyčioje moko melstis Dievo vaikus.

2662  Dievo žodis, Bažnyčios liturgija, tikėjimo, vilties ir meilės dorybės yra maldos šaltiniai.