Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime / Pirmas poskyris. Maldos apreiškimas

3 skirsnis. Bažnyčios laikas

2623  Sekminių dieną pažado Dvasia buvo išlieta ant mokinių, buvusių „drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1); Jos laukdami, jie „visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14). Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs,⁹² ją ugdys ir maldos gyvenimui.

2624  Pirmoje Jeruzalės bendruomenėje tikintieji „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Tokia seka yra būdinga Bažnyčios maldai: ją pagrindžia apaštalų tikėjimas, patvirtina meilė, maitina Eucharistija.

2625  Pirmiausia tai bus maldos, kurių tikintieji klausosi ir kurias skaito Šventajame Rašte, pritaikydami jas dabarčiai, ypač psalmes, kurios išsipildė Kristuje.⁹³ Primindama Kristų besimeldžiančiai Bažnyčiai, Šventoji Dvasia drauge jai atveria visą tiesą ir skatina naujai išsakyti neaprėpiamą Kristaus paslaptį, veikiančią gyvenime, sakramentuose ir Jo Bažnyčios pasiuntinybėje. Tos naujos maldos vystosi didžiosiose liturginėse ir dvasinėse tradicijose.Maldų formos, kurias pateikia kanoniški apaštalų Raštai, visada liks krikščioniškosios maldos pavyzdys.

2626  Laiminimas yra giluminis krikščioniškosios maldos siekis: čia susitinka Dievas ir žmogus. Laiminant Dievo dovana ir ją priimantis žmogus šaukiasi vienas kito ir vienijasi. Žmogaus atsakas į Dievo dovanas yra šlovinimo malda: kadangi Dievas laimina, tai žmogaus širdis savo ruožtu gali šlovinti Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.

2627  Tas siekis eina dviem pagrindinėmis kryptimis, kai malda, Šventosios Dvasios palaikoma, per Kristų kyla į Tėvą (mes Jį šloviname, kad mus palaimino)⁹⁴ arba maldauja Šventosios Dvasios malonės, kuri per Kristų srūva iš Tėvo (Jis mus laimina).⁹⁵

2628  Garbinimas yra pirmiausia kylanti laikysena žmogaus, suvokusio save kaip kūrinį Kūrėjo akivaizdoje. Jis šlovina mus sukūrusio Viešpaties didybę⁹⁶ ir mūsų Gelbėtojo nuo pikta visagalybę. Garbindama dvasia suklumpa prieš „Garbės karalių“⁹⁷ ir pagarbiai nutyla prieš „visada už visa didesnį Dievą“⁹⁸. Triskart Švento ir labiausiai meilės verto Dievo garbinimas pripildo mus nusižeminimo ir teikia tikrumo, kad būsime išklausyti.

2629  Naujasis Testamentas turi daug žodžių prašymui reikšti: prašyti, reikalauti, maldauti, šauktis, šaukti, garsiai šaukti ir net „kovoti maldoje“⁹⁹. Vis dėlto labiausiai įprastas ir parankiausias žodis yra „prašyti“. Prašomoji malda yra mūsų suvokto santykio su Dievu išraiška: būdami kūriniai, nesame nei pradžią patys sau davę, nei savo padėties šeimininkai, nei galutinis tikslas patys sau, bet, kaip krikščionys, taip pat žinome, kad, būdami nusidėjėliai, nusigręžiame nuo savo Tėvo. Prašymas jau yra grįžimas pas Jį.

2630  Naujajame Testamente nebėra raudų maldos, dažnai sutinkamos Senajame Testamente. Bažnyčios prašymą jau stiprina į prisikėlusį Kristų sudėta viltis, nors mes dar tebelaukiame ir kasdien turime atsiversti. Krikščioniškas prašymas kyla iš kitų gelmių; šv. Paulius jį vadina dejone: ir kūrinijos, kuri „tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22), ir mūsų, kurie „dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo“, nes „esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 23–24); pagaliau tai ir „neišsakomi atodūsiai“ pačios Šventosios Dvasios, kuri „ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26).

2631  Prašymas atleisti yra pirmasis prašymo maldos kreipinys (taip meldžiasi muitininkas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“, Lk 18, 13). Juo pradedama tikra ir tyra malda. Pasitikėjimo kupinas nusižeminimas sugrąžina mus į bendrystės su Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų tarpusavio bendrystės šviesą:¹⁰⁰ tada „gauname iš Jo, ko prašome“ (1 Jn 3, 22). Prašymu atleisti pradedama ir eucharistinė liturgija, ir asmeninė malda.

2632  Krikščioniškame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus.¹⁰¹ Reikia laikytis ir prašymų pirmumo: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to – ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Apaštalų bendruomenė melsdavosi,¹⁰² kad gebėtų bendradarbiauti su Kristaus ir Šventosios Dvasios pasiuntinybe, kuri dabar yra ir Bažnyčios pasiuntinybė. Didžiojo apaštalo šv. Pauliaus malda mums rodo, kaip dieviškas rūpestis visomis Bažnyčiomis turi įkvėpti krikščionių maldą.¹⁰³ Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.

2633  Kas šitaip dalyvauja išganingoje Dievo meilėje, tas supranta, kad melstis galima visuose reikaluose. Kristų, viską prisiėmusį, kad visus atpirktų, pašlovina prašymai, kuriuos Jo vardu siunčiame Tėvui.¹⁰⁴ Tuo įsitikinę Jokūbas¹⁰⁵ ir Paulius ragina mus melstis bet kuria proga.¹⁰⁶

2634  Užtarimas yra prašomoji malda, kuri mus suartina su Jėzaus malda. Jis yra vienintelis visų žmonių, ypač nusidėjėlių, Užtarėjas Tėvui.¹⁰⁷„Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25). Pati Šventoji Dvasia „užtaria mus“ ir „šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 26–27).

2635  Užtarti kitus, prašyti ko nors kitiems nuo Abraomo laikų yra būdinga kiekvienai su Dievo gailestingumu sutariančiai širdžiai. Bažnyčios laikais krikščionio užtarimas prisijungia prie Kristaus užtarimo ir reiškia šventųjų bendravimą. Kas meldžiasi užtardamas, žiūri „ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 4), meldžiasi net už tuos, kurie daro jam pikta.¹⁰⁸

2636  Pirmosios krikščionių bendruomenės nuolat melsdavosi vienos už kitas.¹⁰⁹ Tuo būdu apaštalas Paulius leidžia joms būti jo tarnystės Evangelijai dalyvėmis¹¹⁰ ir pats jas užtaria.¹¹¹ Krikščionių užtarimui nėra ribų: jis apima „visus žmones, [...] karalius ir visus valdovus“ (1 Tim 2, 1–2), persekiotojus¹¹², Evangeliją atmetusiuosius¹¹³, kad jie būtų išgelbėti.

2637  Dėkojimas yra būdingas Bažnyčios maldai; švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia pasirodo, kas ji yra, ir vis labiau tampa tokia. Juk išganydamas Kristus išvaduoja kūriniją iš nuodėmės ir mirties, kad ją iš naujo pašventintų ir sugrąžintų Tėvui ir Jo garbei. Dėkodami Kristaus kūno nariai dalyvauja savo Galvos dėkojime.

2638  Kaip ir prašymo maldoje, kiekvienas įvykis ir kiekvienas reikalas gali tapti dėkojimo atnaša. Šv. Pauliaus laiškai dažnai prasideda ir baigiasi dėkojimu, kuris niekada neatskiriamas nuo Viešpaties Jėzaus. „Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 18). „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2).

2639  Šlovinimas yra tokia malda, kuria žmogus labiausiai betarpiškai pripažįsta, kad Dievas yra Dievas. Ši malda Jį šlovina dėl Jo paties, Jį garbina ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad JIS YRA. Kas šlovina Dievą, dalyvauja tyrų širdžių laimėje: pirma negu Jį išvys garbėje, jau Jį myli tikėdamas. Šlovinimo maldoje Šventoji Dvasia jungiasi su mūsų dvasia, idant liudytų, jog esame Dievo vaikai;¹¹⁴ Ji liudija vienatiniam Sūnui, kuriame esame įvaikinti ir per kurį garbiname Tėvą. Šlovinimas apima ir kitas maldos formas, jas siunčia Tam, kuris yra jų šaltinis ir tikslas: tai vienas Dievas, Tėvas, „iš kurio yra visa ir Jam esame mes“ (1 Kor 8, 6).

2640  Šv. Lukas savo Evangelijoje dažnai mini Kristaus stebuklų sukeltą nuostabą ir šlovinimą; tai jis pabrėžia ir pasakodamas apie apaštalų darbus, kurie iš tiesų yra Šventosios Dvasios darbai: šlovina Jeruzalės bendruomenė¹¹⁵, Petro ir Jono išgydytas luošys¹¹⁶ ir dėl to Dievą šlovinanti minia,¹¹⁷ Pisidijos pagonys „džiaugėsi ir šlovino Viešpaties žodį“ (Apd 13, 48).

2641  „Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19).¹¹⁸ Kaip įkvėptieji Naujojo Tetstamento rašytojai, taip ir pirmosios krikščionių bendruomenės naujai perskaito Psalmyną ir jo giesmėmis apgaubia Kristaus paslaptį. Iš naujo Dvasios įkvėptos, jos taip pat kuria himnus ir giesmes apie nepaprastą įvykį, kurį Dievas įvykdė savo Sūnuje: apie Jo Įsikūnijimą, Jo Mirtį, kuri nugalėjo mirtį, apie Prisikėlimą ir Įžengimą į dangų sėstis Tėvo dešinėje.¹¹⁹ Iš tų visos išganymo Ekonomijos „stebuklų“ ir kyla doksologija – Dievo šlovinimas.¹²⁰

2642  Apokalipsę, tai yra Apreiškimą to, „kas turi greitai įvykti“, skelbia dangiškosios liturgijos giesmės,¹²¹ taip pat „liudytojų“ (kankinių)¹²² užtarimas. Pranašai ir šventieji, visi, kurie buvo žemėje nugalabyti, nes liudijo Jėzų,¹²³ didžiulė minia tų, kurie po sunkių vargų pirma mūsų įžengė į Dangaus karalystę, gieda šlovės giesmes sėdinčiam Soste ir Avinėliui.¹²⁴ Vienydamasi su jais visais, žemiškoji Bažnyčia taip pat gieda tas giesmes tikėdama ir patirdama išmėginimų. Prašymu ir užtarimu reiškiamas tikėjimas viliasi, net nesant jokios vilties, ir dėkoja „šviesybių Tėvui“, nuo kurio nužengia kiekviena tobula dovana iš aukštybių.¹²⁵ Tad tikėjimas yra tyras šlovinimas.

2643  Eucharistija apima visas maldos formas ir jas išreiškia: ji yra viso Kristaus kūno „švari atnaša“, aukojama Jo vardui,¹²⁶ pagal Rytų ir Vakarų tradiciją – „tikroji šlovinimo auka“.

2644  Šventoji Dvasia, kuri moko Bažnyčią ir jai primena visa, ką Jėzus buvo pasakęs, rengia ją ir maldos gyvenimui; Ji įkvepia vis naujas maldas, išliekant pastovioms jų formoms: laiminimui, prašymui, užtarimui, dėkojimui ir šlovinimui.

2645  Kadangi Dievas laimina, tai ir žmogaus širdis gali šlovinti Tą, kuris yra visokio laiminimo šaltinis.

2646  Prašymo maldoje prašome atleidimo, ieškome Dievo karalystės, o taip pat meldžiamės dėl kiekvieno teisaus reikalo.

2647  Užtarimo maldoje ko nors prašome kitiems. Šiai maldai ribų nėra, ji apima net priešus.

2648  Kiekvienas džiaugsmas ir kiekvienas sielvartas, kiekvienas įvykis ir kiekvienas reikalas gali būti dingstis dėkojimui, kuris, sujungtas su Kristaus dėkojimu, turi užpildyti visą gyvenimą: „Už viską dėkokite“ (1 Tes 5, 18).

2649  Visiškai nesavanaudiška šlovinimo malda kyla į Dievą; ji šlovina Jį dėl Jo paties, garbina Jį ne dėl to, ką Jis daro, bet dėl to, kad JIS YRA.