Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime / Pirmas poskyris. Maldos apreiškimas

2 skirsnis. Laiko pilnatvei atėjus

2598  Maldos tikrovę mums tobulai apreiškė Žodis, tapęs kūnu ir gyvenąs tarp mūsų. Stengtis suprasti Jo maldą, apie kurią mums kalba Jo liudytojai Evangelijoje, reiškia artintis prie Švento Viešpaties Jėzaus kaip prie degančio krūmo: pirmiausia kontempliuoti Jį patį besimeldžiantį, paskui klausytis, kaip Jis mus moko melstis, ir pagaliau patirti, kaip Jis išklauso mūsų maldą.

2599  Dievo Sūnus, tapęs Mergelės Sūnumi, taip pat išmoko melstis savo žmogiška širdimi. Maldos formų jis mokėsi iš savo motinos, kuri dėmėjosi visus „didžius dalykus“, kuriuos padarė Visagalis, ir svarstė juos savo širdyje.⁴¹ Jis meldėsi ta forma ir tais žodžiais, kuriais meldžiasi Jo tauta Nazareto sinagogoje ir Šventykloje. Tačiau buvo ir kitas, paslaptingesnis Jo maldos šaltinis, apie kurį Jėzus užsiminė, būdamas dvylikos metų: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Šioje vietoje ima ryškėti maldos naujumas laikų pilnatvei atėjus: tai sūnaus malda, kurios Tėvas laukė iš savo vaikų ir kurią pagaliau išgyvena vienatinis Sūnus savo žmogystėje drauge su žmonėmis bei už juos.

2600  Evangelija pagal šv. Luką pabrėžia Šventosios Dvasios veikimą ir maldos reikšmę Kristaus tarnystėje. Jėzus meldžiasi prieš svarbiausius savo pasiuntinybės momentus: prieš Tėvui paliudijant apie Jį Krikšto⁴² ir Atsimainymo⁴³ metu ir prieš pačiam savąja kančia įvykdydant Tėvo meilės planą.⁴⁴ Jis meldžiasi taip pat prieš apaštalų pasiuntinybei lemtingus momentus: prieš išrinkdamas ir pašaukdamas Dvylika,⁴⁵ prieš Petrui Jį pripažįstant „Dievo Mesiju“,⁴⁶ pagaliau ir dėl to, kad nesusvyruotų vyriausiojo iš apaštalų tikėjimas.⁴⁷ Imdamasis Tėvo Jam pavestų atlikti išganymo darbų, Jėzus savo malda nuo–lankiai ir su pasitikėjimu paveda savo žmogiškąją valią mylinčiai Tėvo valiai.

2601  „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: 'Viešpatie, išmokyk mus melstis'“ (Lk 11, 1). Ar Kristaus mokinys pirmiausia ne dėl to trokšta melstis, kad mato meldžiantis savo Mokytoją? Iš maldos Mokytojo galima to išmokti. Kontempliuodami ir klausydamiesi Sūnaus, vaikai išmoksta melstis Tėvui.

2602  Jėzus dažnai pasitraukia melstis į nuošalią vietą, vienumon, ant kalno, ypač naktį.⁴⁸Kadangi įsikūnydamas Jėzus prisiėmė visą žmogiškąją prigimtį, į savo maldą Jis įjungia žmones ir, atnašaudamas save patį, drauge juos atnašauja Tėvui. Jis – Žodis, „tapęs kūnu“, – savo malda dalyvauja visame, kuo gyvena „Jo broliai“;⁴⁹ Jis atjaučia jų silpnybes, kad juos iš jų išvaduotų.⁵⁰ Tam Tėvas Jį ir siuntė. Tad Jo malda „slaptoje“ tarytum tampa regima Jo žodžiais ir darbais.

2603  Evangelistai detaliau aprašė dvi maldas iš Jėzaus viešojo gyvenimo. Abi jos prasideda dėkojimu. Pirmojoje⁵¹ Jėzus išpažįsta Tėvą, Jam dėkoja ir Jį šlovina už tai, kad Dievo karalystės slėpinius paslėpė nuo tų, kurie dedasi išmintingi, ir apreiškė „mažutėliams“ (palaiminimuose minimiems vargdieniams). Jaudinantis „Taip, Tėve!“ išsiveržia iš Jėzaus širdies gelmių kaip sutikimas su tuo, kas patinka Tėvui, kaip Motinos „Fiat“ aidas, kai jinai Jį pradėjo, kaip būsimieji žodžiai Tėvui prieš pat savo kančią. Visa Jėzaus malda ir yra šis meilės kupinas Jo žmogiškosios širdies atsidavimas Tėvo „valios paslapčiai“.⁵²

2604  Antrą maldą užrašė šv. Jonas,⁵³ pasakodamas apie Lozoriaus prikėlimą. Šis įvykis prasideda dėkojimu: „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei“; tai reiškia, kad Tėvas visada išklauso Jėzaus prašymą; Jėzus tuojau pat priduria: „Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai“, o tai reiškia, kad Jėzus nuolat prašo. Dėkingumo kupina Jėzaus malda mums parodo, kaip turime prašyti: prieš dovanos suteikimą Jėzus paveda save Tam, kuris teikia dovanas ir jose save dovanoja. Davėjas yra brangesnis negu Jo teikiama dovana. Jis yra „Lobis“, ir Jame yra Jo Sūnaus širdis; pati dovana yra „pridėta“.⁵⁴

Jėzaus – Aukščiausiojo Kunigo – malda⁵⁵ išganymo Ekonomijoje yra unikali. Ją apmąstysime šio pirmo skyriaus gale. Ji pateikia visada aktualią mūsų Aukščiausiojo Kunigo maldą ir drauge moko, kaip mes turime melstis savo Tėvui; tai plačiau aptarsime antrame skyriuje.

2605  Atėjus laikui įvykdyti Tėvo meilės planą, Jėzus leidžia įžvelgti neišmatuojamą savosios, Sūnaus, maldos gelmę, ne tik prieš laisvai atsiduodamas („Tėve, [...] tebūna ne mano, bet Tavo valia!“: Lk 22, 42), bet ir tardamas paskutiniuosius žodžius ant kryžiaus, kai melstis ir atsiduoti tampa viena: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34); „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43); „Moterie, štai tavo sūnus! [...] Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26–27); „Trokštu!“ (Jn 19, 28); „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34)⁵⁶; „Atlikta!“ (Jn 19, 30); „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46), – kol, „garsiai sušukęs“, su paskutiniu atodūsiu atiduoda dvasią.⁵⁷

2606  Į šį įsikūnijusio Žodžio šauksmą įsilieja visos visų laikų nuodėmės ir mirties pavergtų žmonių sielvartai, visi išganymo istorijos prašymai ir užtarimai. Tėvas juos priima ir, pranokdamas visas žmogiškas viltis, juos išklauso, prikeldamas Sūnų. Taip išsipildo ir tampa išbaigta kūrimo ir išganymo Ekonomijoje išsiskleidusi malda. Psalmynas jos prasmę atranda Kristuje. „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau. Prašyk manęs, ir padarysiu tautas Tavo valdomis, visus žemės pakraščius Tavo nuosavybe“ (Ps 2, 7–8)⁵⁸ – tai Prisikėlimo dienai skirti Tėvo žodžiai.

Laiškas Žydams dramatiškai nusako, kaip Jėzaus malda atneša išganymo pergalę: „Jis savo kūno dienomis siuntė prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į Tą, kuris Jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, Jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie Jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 7–9).

2607  Melsdamasis Jėzus jau moko mus melstis. Dieviškas mūsų maldos kelrodis yra Jo malda savo Tėvui. Bet Evangelija mums pateikia ir tiesioginį Jėzaus pamokymą apie maldą. Kaip išmintingas auklėtojas, Jis priima mus tokius, kokie esame, ir žingsnis po žingsnio veda prie Tėvo. Kreipdamasis į lydinčią minią, Jėzus pradeda nuo to, ką jie jau žino apie maldą iš Senosios Sandoros, ir atveria jų širdis artėjančios Karalystės naujienai, paskui skelbia jiems tą naujieną palyginimais. Pagaliau savo mokiniams, kurie turės būti maldos mokytojai Jo Bažnyčioje, Jis atvirai kalbės apie Tėvą ir Šventąją Dvasią.

2608  Jau Kalno pamoksle Jėzus ypatingai pabrėžia širdies atsivertimą: privalome susitaikinti su broliu prieš nešdami dovaną ant altoriaus,⁵⁹ mylėti priešus ir melstis už persekiotojus,⁶⁰ melstis „Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6), ir nedaugiažodžiauti,⁶¹ melsdamiesi atleisti iš visos širdies,⁶² patys būti tyros širdies ir ieškoti Dievo karalystės.⁶³ Šis atsivertimas visas yra nukreiptas į Tėvą, tai vaiko atsivertimas.

2609  Apsisprendusi atsiversti, širdis mokosi melstis tikėdama. Tikėjimas yra vaiko prigludimas prie Dievo, intymesnis negu tai, ką mes jaučiame ir suvokiame. Tai tapo įmanoma, nes mylimasis Sūnus mums leidžia artintis prie Tėvo. Jis liepia mums „ieškoti“ ir „belsti“, nes Jis pats yra durys ir kelias.⁶⁴

2610  Kai Jėzus meldžiasi Tėvui ir Jam dėkoja, dar prieš gaudamas Jo dovanas, Jis ir mus moko tos vaiko drąsos: „Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“ (Mk 11, 24). Tokia yra maldos galia, nes „tikinčiam viskas galima“ (Mk 9, 23), jeigu jis tiki nesvyruodamas.⁶⁵ Kaip Jėzus liūdi dėl savo artimųjų „netikėjimo“ (Mk 6, 6) ir „mažatikių“ savo mokinių,⁶⁶ taip žavisi romėnų šimtininko⁶⁷ ir kananietės didžiu tikėjimu.⁶⁸

2611  Tikėjimo malda nėra vien sakyti „Viešpatie, Viešpatie!“, bet širdimi sutikti su Tėvo valia ir ją vykdyti.⁶⁹ Jėzus ragina savo mokinius įjungti į maldą rūpestį bendradarbiauti vykdant Dievo planą.⁷⁰

2612  Jėzuje „Dievo karalystė“ (Mk 1, 15); Jis kviečia atsiversti ir tikėti, bet drauge ir budėti. Maldoje mokinys budriai laukia To, kuris yra ir kuris ateina, prisimindamas Jo pirmąjį atėjimą nužemintam kūne ir vildamasis Jo antrojo atėjimo garbėje.⁷¹ Mokinių malda, suvienyta su jų Mokytoju, yra kova, ir kas maldoje budi, tas nepasiduoda pagundai.⁷²

2613  Tris svarbiausius palyginimus apie maldą mums perdavė šv. Lukas:

Pirmasis, apie įkyrų draugą,⁷³ ragina atkakliai melstis: „Belskite, ir jums bus atidaryta.“ Tam, kuris taip meldžiasi, Tėvas iš dangaus suteiks visa, ko jam reikia, ypač Šventąją Dvasią, turinčią visas dovanas.

Antrojo palyginimo apie įkyrią našlę⁷⁴ dėmesio centre yra dar viena maldos ypatybė: reikia visada melstis nenuilstamai, su kantriu tikėjimu. „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

Trečiasis palyginimas apie fariziejų ir muitininką⁷⁵ kalba apie besimeldžiančios širdies nusižeminimą: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“. Tą maldą Bažnyčia nuolat laiko sava: tai „Kyrie eleison!“

2614  Atvirai patikėdamas savo mokiniams maldos Tėvui paslaptį, Jėzus jiems atskleidžia, kokia turės būti jų – tad ir mūsų – malda, kai Jis su savo išaukštinta žmogiška prigimtimi sugrįš pas Tėvą. Naujas dalykas čia yra „prašyti dėl Jo vardo“.⁷⁶ Tikėdami Kristų, mokiniai ima pažinti Tėvą, nes Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tikėjimas duoda vaisių meilėje: mes laikomės Jėzaus žodžių ir įsakymų, liekame drauge su Juo Tėve, kuris Jame mus taip myli, jog pasilieka mumyse. Esame tikri, kad toje Naujoje Sandoroje mūsų prašymai bus išklausyti dėl Jėzaus maldos už mus.⁷⁷

2615  Dar daugiau, kai mūsų malda yra suvienyta su Jėzaus malda, Tėvas mums duoda „kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 16–17). Tas maldos ir jos sąlygų naujumas paaiškėja Jėzaus atsisveikinimo žodžiuose.⁷⁸ Krikščioniškoji malda Šventojoje Dvasioje yra meilės bendrystė su Tėvu ne vien tik Kristaus dėka, bet ir Jame pačiame: „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 16, 24).

2616  Maldą Jam Jėzus išklausydavo jau savo viešojo gyvenimo metu, darydamas ženklus, iš anksto skelbusius Jo mirties ir prisikėlimo galybę. Jėzus išklauso kupiną tikėjimo (raupsuotojo,⁷⁹ Jairo,⁸⁰ kananietės,⁸¹ gerojo piktadario⁸²) žodžiais išsakytą arba (paralyžiuoto žmogaus nešėjų,⁸³ Jėzaus drabužį palietusios kraujoplūdžiu sergančios moters,⁸⁴ verkiančios ir kvepalais tepančios nusidėjėlės⁸⁵) nebylią maldą. Atkaklų aklųjų prašymą: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ (Mt 9, 27) arba „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47) kartoja tradicinės maldos Jėzui: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ Jėzus visada atsiliepia, kai žmonės melsdamiesi su tikėjimu Jį maldauja išgydyti ligas ar atleisti nuodėmes: „Eik ramus, tavo tikėjimas išgelbėjo tave!“

Šv. Augustinas glaustai ir taikliai nusako tris Jėzaus maldos bruožus: „Jis meldžiasi už mus kaip mūsų Kunigas; Jis meldžiasi mumyse kaip mūsų visų kūno Galva; mes meldžiamės Jam kaip savo Dievui. Tad išgirskime savo balsus Jame ir Jo balsą savyje.“⁸⁶

2617  arijos malda mums atsiskleidžia auštant laiko pilnatvei. Prieš Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir Šventosios Dvasios nužengimą Marija savo malda ypatingu būdu dalyvauja vykdant maloningąjį Dievo planą: Apreiškimo metu – kad būtų pradėtas Kristus,⁸⁷ Sekminėse – kad būtų sudaryta Bažnyčia, Kristaus kūnas.⁸⁸ Nuolankiosios Dievo tarnaitės tikėjimas priima Dievo dovaną taip, kaip Jis laukė nuo laikų pradžios. Ta, kurią Visagalis padarė „malonės pilnąją“, atsiliepia, atsiduodama visa savo būtimi: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip Tu pasakei“. Krikščioniškoji malda yra „Fiat“: visam būti Jo, nes Jis visas yra mūsų.

2618  Evangelija mums rodo, kaip Marija tikėdama meldžiasi ir užtaria: Kanoje⁸⁹ Jėzaus Motina prašo savo Sūnų to, kas būtina vestuvių puotai, tapusiai ženklu kitos, Avinėlio vestuvių Puotos, kurioje Kristus, savo Sužadėtinės Bažnyčios prašomas, atiduoda savo Kūną ir Kraują. Naujosios Sandoros valandą prie Jėzaus kryžiaus⁹⁰ Marija buvo išklausyta kaip Moteris, naujoji Ieva, tikroji „gyvųjų Motina“.

2619  Dėl to Marijos giesmė⁹¹ – lotyniškas „Magnificat“, bizantiškas „Megalinarion“ – yra drauge Dievo Motinos ir Bažnyčios, Siono Dukters ir naujosios Dievo tautos giesmė, padėkos už gausybę išganymo Ekonomijoje išlietų malonių giesmė; giesmė „vargdienių“, kurių viltį pateisino mūsų protėviams, „Abraomui ir jo palikuonims per amžius“ duoti ir išsipildę pažadai.

2620  Naujajame Testamente tobulas maldos pavyzdys yra Jėzaus, Dievo Sūnaus, malda. Dažniausiai nuošalume, slaptoje besimeldžiančio Jėzaus malda išreiškia meilės kupiną atsidavimą Tėvo valiai iki pat kryžiaus ir visišką pasitikėjimą, jog bus išklausyta.

2621  Kaip Mokytojas, Jėzus moko savo mokinius melstis tyra širdimi, su gyvu ir ištvermingu tikėjimu, su vaiko drąsa. Jis ragina juos budėti, o savo prašymus Dievui siųsti Jo vardu. Pats Jėzus Kristus išklauso Jam siunčiamas maldas.

2622  Švenčiausiosios Mergelės Marijos malda, jos „Fiat“ ir „Magnificat“ pasižymi didžiadvasišku, tikėjimo įkvėptu visos savo būties atidavimu.