Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime / Pirmas poskyris. Maldos apreiškimas

1 skirsnis. Senajame Testamente

2568  Senajame Testamente maldos apreiškimas vyksta tarp žmogaus nuopuolio ir jo pakėlimo, tarp skausmingo Dievo klausimo: „Kur tu esi? [...] Kodėl tu taip padarei?“ (Pr 3, 9. 13) ir vienatinio Sūnaus atsako ateinant Jam į pasaulį: „Štai ateinu [...] vykdyti Tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7).⁴ Tad malda yra susijusi su žmonių istorija, yra ryšys su Dievu istorijos įvykiuose.

2569  Pirmiausia malda kyla iš kūrinijos tikrovės. Pirmieji devyni Pradžios knygos skyriai aprašo tą ryšį su Dievu: Abelis aukojo savo kaimenės pirmienų atnašą,⁵ Enošas šaukėsi Viešpaties vardo⁶ ir „ėjo su Dievu“⁷. Nojaus atnaša maloni Dievui, kuris jį laimina, o per jį laimina ir visą kūriniją,⁸ nes jo širdis teisi ir be dėmės: jis taip pat „ėjo su Dievu“ (Pr 6, 9). Taip meldžiasi daugelis visų religijų teisiųjų.

Sudaręs nesuardomą Sandorą su gyvosiomis būtybėmis,⁹ Dievas nuolat šaukia žmones Jam melstis. Bet ypač akivaizdžiai malda Senajame Testamente buvo apreiškiama nuo mūsų tikėjimo protėvio Abraomo laikų.

2570  Dievui pašaukus, Abraomas „išėjo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs“ (Pr 12, 4): jo širdis visiškai „patiki Viešpaties žodžiu“; jis paklūsta. Esminis dalykas maldoje yra paklusti širdimi ir atsiduoti Dievui; nuo to priklausys žodžiai. Tačiau Abraomo malda pirmiausia pasireiškia veiksmais: būdamas tylos vyras, kur tik apsistoja, jis stato aukurą Viešpačiui. Tik vėliau pasigirsta jo pirmoji žodinė malda: prislopintas skundas, primenantis Dievui Jo pažadus, kurie, atrodo, nebeišsipildys.¹⁰ Šitaip jau nuo pat pradžių išryškėja vienas maldos bruožas: tikėjimo Dievo ištikimybe išmėginimas.

2571  Patikėjęs Viešpačiu,¹¹ eidamas Jo keliu ir sudaręs su Juo Sandorą,¹² patriarchas Abraomas yra pasirengęs priimti savo palapinėje paslaptingąjį Svečią: ta nuostabi viešnagė prie Mamrės ąžuolų tampa tikrojo pažadų Sūnaus Apreiškimo įžanga.¹³ Nuo tada, kai Dievas jam atskleidė savo sumanymą, Abraomo širdis pritaria Viešpaties rodomai užuojautai žmonėms, ir, drąsiai Juo pasitikėdamas, pats drįsta juos užtarti.¹⁴

2572  Kad Abraomo tikėjimas taptų visiškai grynas, iš jo, „kuris buvo gavęs pažadus“ (Žyd 11, 17), reikalaujama paaukoti Dievo jam duotą sūnų. Jo tikėjimas nesusvyruoja: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai“ (Pr 22, 8); jis suprato, kad „Dievui įmanoma prikelti net mirusius“ (Žyd 11, 19). Taip tikinčiųjų tėvas tapo panašus į Dievą Tėvą, kuris nepagailės savo Sūnaus, bet atiduos Jį už mus visus.¹⁵ Malda padaro žmogų vėl panašų į Dievą ir leidžia dalyvauti daugybę gelbstinčio Dievo meilės galybėje.¹⁶

2573  Dievas atnaujina savo pažadą Jokūbui, dvylikos Izraelio giminių protėviui.¹⁷ Prieš susitikdamas su savo broliu Esavu, Jokūbas visą naktį grumiasi su „kažkokiu“ paslaptingu vyru, kuris atsisako pasakyti savo vardą, bet, prieš pasitraukdamas auštant, jį palaimina. Dvasinė Bažnyčios tradicija tą pasakojimą laiko maldos simboliu, nes malda yra tikėjimo kova ir ištvermės pergalė.¹⁸

2574  Kai pradeda pildytis pažadai (Pascha, Išėjimas iš Egipto, duotas Įstatymas ir sudaryta Sandora), Mozės malda yra jaudinantis užtariančios maldos pavyzdys; ją atbaigs „vienas Dievo žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“ (1 Tim 2, 5).

2575  Ir čia Dievas ateina pirmas. Jis pašaukia Mozę iš degančio krūmo.¹⁹ Žydų ir krikščionių dvasinėje tradicijoje tas įvykis išliks kaip vienas iš maldos pirmavaizdžių. Juk „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“ šaukia savo tarną Mozę dėl to, kad yra gyvasis Dievas, kuris trokšta gyvenimo žmonėms. Jis apsireiškia, kad juos išgelbėtų, tačiau ne pats vienas ir ne prieš jų valią. Jis pašaukia Mozę, kad jį pasiųstų, dalytųsi savąja užuojauta, įtrauktų į savo išganymo darbą. Ta Dievo skirta pasiuntinybė yra tarytum maldaujanti, ir Mozė tik po ilgų ginčų sutinka su Dievo Gelbėtojo valia. Tačiau to dialogo metu, kai Dievas atsiveria Mozei, šis ir išmoksta melstis: bando atsisakyti, priekaištauja, o labiausiai klausinėja, ir Viešpats , kaip tik atsakydamas, jam patiki savo neišsakomą vardą, kurį apreikš Jo didingi darbai.

2576  „Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11). Mozės malda yra pavyzdys kontempliatyvios maldos, kuri padeda Dievo tarnui likti ištikimam savajai pasiuntinybei. Mozė dažnai ir ilgai „kalbasi“ su Viešpačiu, užkopęs į kalną Jo klausytis ir maldauti, ir vėl nusileidžia pas tautą jai pakartoti jos Dievo žodžių ir jai vadovauti. „Jam patikėti visi mano namai. Su juo aš kalbu veidas į veidą – aiškiai, ne mįslėmis“ (Sk 12, 7–8), nes „Mozė labai kuklus žmogus, kuklesnis už bet ką kitą ant žemės veido“ (Sk 12, 3).

2577  Taip artimai bendraudamas su ištikimuoju Dievu, kuris lėtas pykti ir kupinas gerumo,²⁰ Mozė sėmėsi jėgos atkakliai užtarti kitus. Jis meldžiasi ne už save, bet už tautą, kurią Dievas įsigijo. Mozė jau užtaria vykstant mūšiui su Amaleku²¹ arba kad pagytų Mirjama.²² Bet ypač, kai tauta atsimetė, jis ją „užstojo“ prieš Dievą (Ps 106, 23), kad ją išgelbėtų.²³ Jo maldos argumentai (užtarimas taip pat yra slaptinga kova) padrąsins tiek žydų tautos, tiek Bažnyčios didžiuosius maldos žmones, nes Dievas yra meilė, taigi teisingas ir ištikimas; Jis negali sau prieštarauti, Jis turi atsiminti savo nuostabius darbus, tai Jo garbės reikalas, Jis negali apleisti savo tautos, kuri vadinasi Jo.

2578  Dievo tautos malda tobulėja Dievo buveinių – Sandoros Skrynios, o vėliau Šventyklos – artumoje. Tautą mokys melstis pirmiausia jos vadai – kunigai ir pranašai. Vaikas Samuelis turėjo išmokti iš savo motinos Hanos, kaip „lieti savo širdį Viešpačiui“²⁴, o iš kunigo Elio – kaip klausytis Viešpaties žodžio: „Kalbėk, Viešpatie, nes Tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 9–10). Vėliau jis pats patirs užtarimo kainą ir naštą: „Gink Dieve, nusidėti Viešpačiui ir liautis melstis už jus. Aš ir toliau mokysiu jus gero ir doro kelio“ (1 Sam 12, 23).

2579  Dovydas yra tikrasis karalius „pagal Dievo širdį“, ganytojas, kuris meldžiasi už savo tautą ir jos vardu; jo atsidavimas Dievo valiai, Dievui teikiama šlovė ir jo paties gailestis bus tautai maldos pavyzdys. Jo, Dievo pateptojo, malda yra ištikimybė dieviškajam pažadui,²⁵ meilės ir džiaugsmo kupinas pasitikėjimas vieninteliu Karaliumi ir Viešpačiu. Šventosios Dvasios įkvėptas, Dovydas gieda psalmes kaip pirmasis žydų ir krikščionių maldos pranašas. Tos maldos prasmę atskleis ir atbaigs Kristaus, tikrojo Mesijo ir Dovydo Sūnaus, malda.

2580  Jeruzalės šventyklą, maldos namus, kuriuos norėjo pastatyti Dovydas, pastatys jo sūnus Saliamonas. Šventyklos pašventinimo²⁶ malda remiasi Dievo Pažadu ir Jo Sandora, Jo tautoje esančiu ir veikiančiu Jo vardu ir didžiųjų Išėjimo iš Egipto įvykių prisiminimu. Karalius iškelia rankas į dangų ir meldžia Viešpatį už save, už visą tautą, už būsimas kartas, maldauja atleisti jų nuodėmes ir patenkinti jų kasdienes reikmes, idant visos tautos žinotų, jog Jis yra vienintelis Dievas, o Jo tautos širdis visa Jam priklauso.

2581  Šventykla Dievo tautai turėjo būti maldos mokykla: maldingos kelionės, šventės, aukos, vakaro atnašos, smilkalai, „padėtinės“ duonos – visi tie aukščiausiojo ir visiškai artimo Dievo šventumo ir garbės ženklai buvo šaukimas į maldą ir jos keliai. Tačiau vien ritualiniai veiksmai ne kartą tautos apeigas per daug nukreipdavo į išorę. Reikėjo ugdyti tikėjimą, atsiversti širdimi. Tai buvo pranašų užduotis iki Tremties ir po jos.

2582  Elijas yra pranašų tėvas, iš draugės tų, kurie į Jį kreipiasi ir ieško Jo veido.²⁷ Jo vardas: „Viešpats yra mano Dievas“ tampa tautos šauksmu, kaip atliepu į jo maldą ant Karmelio kalno.²⁸ Ragindamas mus melstis, tai primena Jokūbas: „Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16).²⁹

2583  Patyręs pasigailėjimą, kai buvo pasitraukęs prie Cherito upelio, Elijas moko Zarefato našlę tikėti Dievo žodžiu ir tą tikėjimą sutvirtina savo atkaklia malda: Dievas grąžina gyvybę našlės vaikui.³⁰

Kai vyko galutinis Dievo tautos tikėjimo išmėginimas – auka ant Karmelio kalno, „atėjus metui atnašauti auką“, Elijas maldauja: „Atsakyk man, Viešpatie! Atsakyk man!“, ir Viešpaties ugnis ją sudegina; tuos Elijo žodžius Rytų liturgijos kartoja Eucharistijos epiklezėje.³¹

Pagaliau vėl keliaudamas dykuma į tą vietą, kurioje gyvasis ir tikrasis Dievas buvo apsireiškęs savo tautai, Elijas, kaip kadaise Mozė, prisiglaudžia „uolos plyšyje“, kol „praeis“ slėpiningasis Dievo Artumas.³² Tačiau tik ant Atsimainymo kalno atsidengs žmonėms Tas, kurio veido jie ieško:³³ jie pažins Dievo šlovę, spindinčią nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus veide.³⁴

2584  Būdami „vieni su Dievu“, pranašai semiasi šviesos ir jėgos savo pasiuntinybei. Jų malda yra ne pabėgimas nuo neištikimo pasaulio, bet Dievo žodžio klausymas, kartais ginčas arba skundas, bet visada užtarimas, kuris laukia gelbinčio Dievo, istorijos Viešpaties, įsikišimo ir jį parengia.³⁵

2585  Nuo Dovydo iki Mesijo atėjimo šventosiose knygose yra maldų tekstų, iš kurių matyti, kad maldos už save ir už kitus įgyja kaskart gilesnę prasmę.³⁶ Psalmės (arba „Šlovinimo giesmės“) palengva buvo surinktos į vieną penkių knygų rinkinį – Psalmyną, kuris yra Senojo Testamento maldų viršūnė.

2586  Psalmės maitina ir išreiškia susirinkusios Dievo tautos maldas per didžiąsias šventes Jeruzalėje ir kiekvieną šabo dieną sinagogose. Ta malda yra neatskiriamai ir asmeninė, ir bendruomeninė; ji liečia ir pačius besimeldžiančiuosius, ir visus žmones; ji kyla iš Šventosios žemės ir svetur gyvenančių bendruomenių, bet apima visą kūriniją; ji primena išganingus praeities įvykius ir siekia tuos laikus, kai istorija bus atbaigta; prisimena jau įvykdytus Dievo pažadus ir laukia Mesijo, kuris juos atbaigs galutinai. Kristaus kartojamos ir Jame išsipildžiusios psalmės lieka esminė Jo Bažnyčios maldos dalis.³⁷

2587  Psalmynas yra knyga, kurioje Dievo žodis tampa žmogaus malda. Kitose Senojo Testamento knygose „žodžiai skelbia [Dievo] darbus [žmogui] ir atskleidžia jų nešamą paslaptį“.³⁸ Psalmyne išganingieji Dievo darbai išsakomi Dievui giedamais psalmininko žodžiais. Ta pati Dvasia įkvepia Dievo veikimą ir žmogaus atsaką. Kristus sujungs viena ir kita. Psalmės Jame nesiliaus mus mokiusios melstis.

2588  Įvairiapusiška psalmių malda skamba ir Šventyklos liturgijoje, ir žmogaus širdyje. Kad ir kas jos būtų – himnas, sielvarto kupina ar padėkos malda, asmeninis ar bendruomeninis maldavimas, karaliaus ar maldininko giesmė, išmintingas susimąstymas, – psalmės atspindi nuostabius Dievo darbus Jo tautos istorijoje ir psalmininko išgyvenamas žmogiškas būsenas. Psalmė gali priminti praeities įvykius, bet tai daro taip paprastai, kad gali būti bet kurio luomo ir bet kurių laikų žmogaus malda.

2589  Psalmės turi daug bendrų bruožų. Jų malda paprasta ir spontaniška, jos išreiškia paties Dievo ir viso, kas yra gera Jo kūrinijoje, troškimą; išsakomi sunkumai tikinčiojo, kuris, labiausiai mylėdamas Viešpatį, esti daugybės priešų ir pagundų puolamas; laukdamas, ką darys ištikimasis Dievas, jis neabejoja Jo meile ir atsiduoda Jo valiai. Psalmių malda visados yra šlovinimas, dėl to jų rinkinio antraštė atitinka tai, ką jis mums pateikia, būtent „šlovinimo giesmes“. Kadangi jis skiriamas bendruomenės apeigoms, psalmėse girdėti kvietimas maldai ir atliepamoji giesmė: „Hallelou–Ya!“ (Aleliuja), „Šlovinkite Viešpatį!“.

Ar yra kas gražesnio už psalmę? Dėl to Dovydas labai teisingai sako: „Giedosiu šlovės giesmes savo Dievui, kol gyvas būsiu“ (Ps 146, 2). Tai tiesa. Juk psalmė yra pašlovinimas tautos lūpomis, Dievui garbė, Jo garbinimas drauge susirinkus, visų džiūgavimas, visos kūrinijos malda, Bažnyčios balsas, skambus tikėjimo išpažinimas...³⁹

2590  „Malda yra sielos pakėlimas į Dievą arba prašymas iš Dievo tinkamų gėrybių.“⁴⁰

2591  Dievas be paliovos šaukia kiekvieną žmogų į slėpiningą susitikimą su Juo. Malda lydi visą išganymo istoriją kaip abipusis – Dievo ir žmogaus – šaukimasis vieno į kitą.

2592  Abraomo ir Jokūbo malda yra tarytum tikėjimo kova, pasitikint ištikimuoju Dievu ir esant tikram, kad ištvermingojo laukia žadėta pergalė.

2593  Mozės malda yra atsakas į gyvojo Dievo parodytą norą išgelbėti savo tautą. Ji yra vienintelio tarpininko, Jėzaus Kristaus, užtariančios maldos pirmavaizdis.

2594  Dievo tautos malda tobulėja Dievo buveinių – Sandoros Skrynios ir Šventyklos – artumoje, vadovaujant ganytojams, ypač karaliui Dovydui ir pranašams.

2595  Pranašai ragina atsiversti širdimi, o patys, kaip antai Elijas, su užsidegimu ieškodami Dievo veido, užtaria tautą.

2596  Psalmės yra Senojo Testamento maldos viršūnė. Jose jungiasi dvi neatskiriamos sudėtinės dalys: asmeninė ir bendruomeninė. Jos apima visus istorijos laikus, prisimindamos jau įvykusius Dievo pažadus ir laukdamos Mesijo atėjimo.

2597  Kristaus kartojamos ir Jame išsipildžiusios psalmės yra esminis ir patvarus Jo Bažnyčios maldos elementas. Jos tinka bet kurio luomo ir bet kurių laikų žmonių maldai.