Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu Šventąją Dvasią
12 skirsnis. „Tikiu amžinąjį gyvenimą“
1020 Krikščionis, kuris savo mirtį jungia su Jėzaus mirtimi, žiūri į mirtį kaip į kelionę pas Jį ir įžengimą į amžinąjį gyvenimą. Mirštančiam krikščioniui paskutinį kartą tarusi Kristaus atleidimo ir išrišimo žodžius, paskutinį kartą juos patvirtinusi gydančiu patepimu ir suteikusi viatiką – Kristų kaip maistą kelionei, Bažnyčia švelniai padrąsina:
Krikščionio siela, ruoškis keliauti iš šio pasaulio, kur tave šaukia visagalis Dievas Tėvas, kuris tave sukūrė, Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, kuris už tave kentėjo, Šventoji Dvasia, kuri ant tavęs buvo išlieta. Dar šiandien tebūna tau paruošta ramybės vieta, tavoji buveinė pas Dievą šventajame Sione, drauge su Dievo Motina Mergele Marija, šventuoju Juozapu, angelais ir visais Dievo šventaisiais. [...] Sugrįžk pas savo Kūrėją, kuris tave padarė iš žemės dulkių. Kūną paliekančią tavo sielą tepasitinka Marija su angelais ir visais šventaisiais. [...] Kad regėtum savo Atpirkėją veidas į veidą...605
I. Žmogaus asmeninis teismas
1021 Mirtis užbaigia žmogaus gyvenimą – tą laiką, kuriame dar galima priimti arba atmesti Kristuje apreikštą Dievo malonę.606Naujasis Testamentas kalba apie teismą pirmiausia kaip apie galutinį susitikimą su Kristumi Jo antrojo atėjimo metu, bet taip pat ne kartą teigia, kad kiekvienam tuoj po mirties bus atlyginta už jo darbus ir tikėjimą. Palyginimas apie vargšą Lozorių,607 Kristaus žodžiai, tarti nuo kryžiaus gerajam nusikaltėliui,608 ir kiti Naujojo Testamento tekstai609 kalba apie galutinį sielos likimą,610 kuris gali būti ne visiems vienodas.
1022 Kiekvieno žmogaus nemirtingoji siela mirties valandą gauna amžinąjį atlyginimą, kai asmeniniame teisme jo gyvenimas sugretinamas su Kristumi: arba privalo nusiskaistinti,611 arba tuoj pat pasiekia dangaus laimę,612 arba tuoj pat amžinai pasmerkiamas.613
Savo gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome.614
II. Dangus
1023 Kurie miršta Dievo malonėje kaip Jo draugai ir yra visiškai nusiskaistinę, tie amžinai gyvens su Kristumi. Jie visada bus panašūs į Dievą, nes regės „Jį tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2), „akis į akį“ (1 Kor 13, 12):615
Savo apaštaliniu autoritetu apibrėžiame, kad bendru Dievo sprendimu visų šventųjų [...] ir kitų mirusių tikinčiųjų, priėmusių šventąjį Kristaus Krikštą, sielos, – kurioms po mirties nebereikia nusiskaistinti, [...] o jei reikėjo ar reikės, tai po mirties nusiskaistinusios – [...], dar iki susijungiant joms su savo kūnais ir iki Paskutinio teismo, po mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus įžengimo į dangų, buvo, yra ir bus danguje, priimtos į dangaus karalystę bei dangiškąjį rojų su Kristumi, drauge su šventaisiais angelais; po Viešpaties Jėzaus Kristaus kančios ir mirties jos tiesiogiai – netarpininkaujant jokiam kūriniui – veidas į veidą regėjo ir regi Dievo esmę.616
1024 Tas tobulas gyvenimas su Švenčiausiąja Trejybe, ta gyvenimo ir meilės bendrystė su Ja, su Mergele Marija, angelais ir visais palaimintaisiais yra vadinami „dangumi“. Dangus yra žmogaus galutinis tikslas, jo giliausių lūkesčių išsipildymas, aukščiausios ir galutinės laimės būsena.
1025 Gyventi danguje reiškia „būti su Kristumi“.617 Išrinktieji gyvena „Jame“, bet išlaiko, tiksliau sakant, suranda savo tikrąjį tapatumą, savo tikrąjį vardą618:
Nes gyventi reiškia būti su Kristumi: kur Kristus, ten gyvenimas, ten viešpatavimas.619
1026 Savo mirtimi ir prisikėlimu Kristus mums atvėrė dangų. Palaimintųjų gyvenimo savastimi tampa visi Kristaus pelnyti Atpirkimo vaisiai, o Jis priima į savo dangiškąjį išaukštinimą žmones, kurie buvo Jį įtikėję ir liko ištikimi Jo valiai. Dangus yra palaiminga bendrija visų, tobulai su Juo susivienijusių.
1027 Šis palaimingos bendrystės su Dievu ir visais Kristuje esančiais slėpinys pranoksta bet kokį supratimą ir įsivaizdavimą. Šv. Raštas mums apie tai kalba įvaizdžiais: gyvenimas, šviesa, ramybė, vestuvių pokylis, karalystės vynas, Tėvo namai, dangiškoji Jeruzalė, rojus: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9).
1028 Dėl savo transcendencijos Dievas gali būti regimas toks, koks yra, tik tada, kai Jis pats atveria savąjį slėpinį tiesioginiam žmogaus regėjimui ir suteikia tokį sugebėjimą. Šį Dievo regėjimą Jo dangiškoje šlovėje Bažnyčia vadina „palaiminguoju regėjimu“ [visio beatifica]:
Kokia bus garbė ir linksmybė, kai tau bus leista išvysti Dievą, būti taip pagerbtam, kad savojo Dievo, Viešpaties Kristaus draugystėje dalyvautum išganymo ir amžinosios šviesos džiaugsmuose [...], kad dangaus karalystėje drauge su teisiaisiais Dievo draugais džiaugtumeis gauto nemarumo palaima.620
1029 Dangaus garbėje palaimintieji toliau su džiaugsmu vykdo Dievo valią kitų žmonių ir visos kūrinijos atžvilgiu. Jie jau viešpatauja su Kristumi; su Juo jie „viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22, 5).621
III. Galutinis nuskaistinimas – skaistykla
1030 Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą.
1031 Tą galutinį išrinktųjų nuskaistinimą, visiškai kitokį, negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą, ypač Florencijos622 ir Tridento623 Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais,624 kalba apie nuskaistinančią ugnį:
Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam prieš Šventąją Dvasią nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutiniojo] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šv. Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.625
1032 Tas mokymas taip pat remiasi maldų už mirusius praktika, apie kurią kalba ir Šventasis Raštas: „Todėl jis [Judas Makabiejus] ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės“ (2 Mak 12, 46). Nuo pat pradžios Bažnyčia gerbė mirusiųjų atminimą ir meldėsi už juos, ypač aukodama Eucharistijos auką,626 kad nuskaistinti jie galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui Bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus bei atgailos darbus:
Pagelbėkime jiems ir juos minėkime. Jei Jobo sūnus nuskaistino jų tėvo auka,627 kodėl mes turėtume abejoti, kad mūsų aukos už mirusius gali juos paguosti? Nedvejokime pagelbėti iškeliavusiems ir aukoti už juos savo maldas.628
IV. Pragaras
1033 Mes galime susivienyti su Dievu tik laisvai pasiryžę Jį mylėti. Bet mes negalime Dievo mylėti, jei sunkiai nusidedame Jam, savo artimui ar patys sau. „Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“ (1 Jn 3, 14–15). Išganytojas mus įspėja, kad būsime nuo Jo atskirti, jei vengsime pagelbėti sunkiai vargstantiems beturčiams ir mažiausiems Jo broliams.629Mirti turint sunkią nuodėmę ir nesigailint bei atstumiant gailestingąją Dievo meilę reiškia savo paties laisvu noru būti amžinai nuo Jo atskirtam. Ta galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būsena vadinama „pragaru“.
1034 Jėzus dažnai kalba apie negęstančios ugnies „pragarą“630, skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui.631 Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios [...] visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“ (Mt 13, 41–42), o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ (Mt 25, 41).
1035 Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“.632 Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.
1036 Šventojo Rašto teiginiai ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąjį paskyrimą. Drauge jie įsakmiai ragina atsiversti: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7, 13–14).
Kadangi nežinome nei dienos, nei valandos, tai Viešpaties paraginti turime nuolat budėti, kad, pabaigę savo vienintelę žemiškojo gyvenimo kelionę, taptume verti su Juo įeiti į vestuves ir būti priskaityti prie palaimintųjų, o ne, kaip blogi ir apsileidę tarnai, nugramzdinti į amžinąją ugnį, išmesti laukan į tamsybes, kur bus verksmas ir dantų griežimas.633
1037 Nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą;634 tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties. Eucharistinėje liturgijoje ir kasdienėse savo tikinčiųjų maldose Bažnyčia meldžia Dievą gailestingumo, nes Jis nenori, „kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9):
Viešpatie, maloniai priimki šią mūsų – tavo tarnų ir visos tavo šeimos – auką. Duok savo ramybę mūsų laikams, išgelbėk mus nuo amžinojo pasmerkimo ir priskirk prie savo išrinktųjų.635
V. Paskutinis teismas
1038 Visų mirusiųjų, „teisiųjų ir neteisiųjų“ (Apd 24, 15), prisikėlimas įvyks prieš Paskutinį teismą. Tai bus „valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs Jo [Žmogaus Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5, 28–29). Tada Kristus ateis „savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai [...]. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje [...]. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46).
1039 Kristaus, kuris yra Tiesa, akivaizdoje bus galutinai atskleistas tikrasis kiekvieno žmogaus santykis su Dievu.636 Paskutinis teismas atidengs ligi galutinių pasekmių tai, ką gero kiekvienas padarė ar nepadarė savo žemiškajame gyvenime:
Tai, ką daro blogieji, viskas yra užrašyta, o jie to nežino. Tą dieną, kurią „Dievas ateina, net ne tyliai“ (Ps 50, 3) [...], Jis kreipsis [į bloguosius] [...]: „Žemėje aš jums palikau savo vargšus mažutėlius“. Jis jiems tars: „Aš – Galva – sėdėjau danguje, Tėvo dešinėje, bet mano nariai žemėje vargo, mano nariai žemėje alko ir troško; jeigu jūs būtumėte ką nors davę mano nariams, tai jūsų dovanos būtų tekusios ir Galvai. Tada suprastumėte, jog, žemėje jums palikęs savo vargšus mažutėlius, aš juos padariau jūsų pasiuntiniais, kad jūsų darbus neštų į mano lobyną. Jūs nieko neįdėjote į jų rankas, dėl to nieko negausite ir iš manęs“.637
1040 Paskutinis teismas prasidės, Kristui garbingai sugrįžus. Vienas Tėvas težino dieną ir valandą, vienas Jis nuspręs, kada tai įvyks. Per savo Sūnų Jėzų Kristų Jis paskelbs nuosprendį visai istorijai. Mes sužinosime tikrąją viso kūrimo ir visos išganymo Ekonomijos prasmę ir suprasime nuostabius kelius, kuriais Dievo apvaizda viską vedė į galutinį tikslą. Paskutinis teismas parodys, kad Dievo teisybė nugali visas Jo kūrinių padarytas neteisybes ir kad Jo meilė yra stipresnė už mirtį.638
1041 Žinia apie Paskutinį teismą ragina atsiversti, kol Dievo dar duotas žmonėms „palankus metas“, „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Ji įkvepia šventos Dievo baimės. Ji skatina siekti Dievo karalystės teisybės. Ji teikia „palaimintosios vilties“ (Tit 2, 13), jog sugrįš Viešpats, kuris „ateis, kad pasirodytų garbingas savo šventuosiuose ir nuostabus visuose, kurie įtikėjo“ (2 Tes 1, 10).
VI. Naujo dangaus ir naujos žemės viltis
1042 Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Po Visuotinio teismo teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, ir pati visata bus atnaujinta:
Bažnyčia „bus atbaigta dangaus garbėje, kai [...] drauge su žmonija Kristuje bus tobulai atnaujintas visas pasaulis, kuris yra glaudžiai susietas su žmogumi ir per jį artėja prie savo tikslo“.639
1043 Šventasis Raštas laukia to slėpiningo atnaujinimo, kuris perkeis žmoniją ir pasaulį, kaip „naujo dangaus ir naujos žemės“ (2 Pt 3, 13)640. Taip bus galutinai įvykdytas Dievo nutarimas „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum Galvoje“ (Ef 1, 10).
1044 Tame visai naujame pasaulyje,641 dangiškojoje Jeruzalėje, bus Dievo buveinė tarp žmonių. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).642
1045 Žmonėms tas atbaigimas galutinai įgyvendins žmonijos vienybę, kurios Dievas kurdamas norėjo, o keliaujanti Bažnyčia buvo „tarytum [tos vienybės] sakramentas“.643 Tie, kurie bus susivieniję su Kristumi, sudarys atpirktųjų bendruomenę, „šventąjį [Dievo] miestą“ (Apr 21, 2), „Avinėlio Sužadėtinę“ (Apr 21, 9). Jos nebeslėgs nuodėmė, netyrumas644, savimeilė – tai, kas naikina arba ardo žemiškąjį žmonių bendrumą. Palaimingasis regėjimas, kada neaprėpiamasis Dievas atsivers išrinktiesiems, bus neišsenkanti laimės, ramybės ir tarpusavio bendravimo versmė.
1046 Visatai Apreiškimas teigia didį medžiaginio pasaulio ir žmogaus likimų bendrumą:
Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [...], su viltimi, kad ir pati bus išvaduota iš pragaišties vergovės [...]. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami [...] mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 19–23).
1047 Tad regimajai visatai taip pat skirta būti pakeistai, kad pats pasaulis, „sugrąžintas į jo pirmykštę būseną, be jokių kliūčių tarnautų teisiesiems“645, dalyvaudamas jų išaukštinime per prisikėlusį Jėzų Kristų.
1048 „Mes nežinome, kada žemė ir žmonija bus atbaigtos; nežinome, kokiu būdu pasaulis bus perkeistas. Nors nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina, bet mes esame mokomi, kad Dievas ruošia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpataus teisybė ir kurios palaima patenkins ir pranoks visokį žmonių širdžių ramybės troškimą.“646
1049 „Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti rūpestį tobulinti šią žemę, kurioje auga naujos žmonių šeimos kūnas, leidžiantis jau dabar, kad ir neaiškiai, įžvelgti būsimojo pasaulio kontūrus. Tad nors žemiškąją pažangą ir reikia aiškiai atskirti nuo Kristaus karalystės augimo, bet, galėdama prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės tvarkymo, ji yra labai svarbi Dievo karalystei.“647
1050 „Visus geruosius mūsų prigimties ir veiklos vaisius, kuriuos Viešpaties Dvasios įkvėpti ir Jo pavesti būsime paskleidę žemėje, paskui vėl atrasime, tik jie bus apvalyti nuo visokios dėmės, nuskaidrinti ir perkeisti, kai Kristus perduos Tėvui amžiną ir visuotinę karalystę.“648 Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28):
Tėvas, kuris pats iš savęs gyvena ir yra tikrasis gyvenimas, per Sūnų Šventojoje Dvasioje tarytum iš versmės lieja visiems dangaus dovanų; dėl Jo dosnumo ir mums, žmonėms, yra tvirtai pažadėtos amžinojo gyvenimo gėrybės.649
Glaustai
1051 Kiekvienas žmogus savo nemirtinga siela mirties valandą gauna amžinąjį atlyginimą, kai jis asmeniškai teisiamas Kristaus, gyvųjų ir mirusiųjų teisėjo.
1052 „Mes tikime, kad visų Kristaus malonėje mirusiųjų sielos [...] yra Dievo tauta anapus mirties, kuri bus galutinai nugalėta prisikėlimo dieną, sieloms susijungiant su savo kūnais.“650
1053 „Mes tikime, kad daugybė tų, kurie yra susibūrę apie Jėzų ir Mariją rojuje, sudaro dangaus Bažnyčią; būdami amžinai palaiminti, jie ten regi Dievą tokį, koks Jis yra, ir kiekvienas savaip, skirtingu laipsniu dalyvauja drauge su šventaisiais angelais dieviškajame išaukštinto Kristaus viešpatavime, mus užtardami ir savo broliška globa daug mums silpniems padėdami.“651
1054 Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į Dievo džiaugsmą.
1055 „Šventųjų bendravimu“ Bažnyčia paveda mirusiuosius Dievo gailestingumui ir meldžiasi už juos, ypač aukodama šventąją Eucharistijos auką.
1056 Sekdama Kristumi, Bažnyčia įspėja tikinčiuosius apie „liūdną ir apverktiną amžinosios mirties tikrovę“652, vadinamą „pragaru“.
1057 Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta.
1058 Bažnyčia meldžiasi, kad niekas nepražūtų: „Viešpatie, neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti.“653 Nors tiesa, kad niekas negali pats išsigelbėti, bet taip pat tiesa, jog Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“ (1 Tim 2, 4) ir kad Jam „viskas galima“ (Mt 19, 26).
1059 „Šventoji Romos Bažnyčia tvirtai tiki ir tvirtina, kad [Paskutinio] teismo metu visi žmonės su savo kūnais stos prieš Kristaus sostą duoti apyskaitos už savo darbus.“654
1060 Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo pilnatvę. Tada teisieji, garbingi kūnu ir siela, amžinai viešpataus su Kristumi, ir visas medžiaginis pasaulis bus perkeistas. Tada, amžinajame gyvenime, Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).
Išnašos
605 OEx, "Commendatio animae".
606 Plg. 2 Tim 1, 9-10.
607 Plg. Lk 16, 22.
608 Plg. Lk 23, 43.
609 Plg. 2 Kor. 5, 8; Fil 1, 23; Žyd 9, 27; 12, 23.
610 Plg. Mt 16, 26.
611 Plg. Lijono II Susir.: DS 856; Florencijos Susir.: DS 1304; Tridento Susir.: DS 1820.
612 Plg. Lijono II Susir.: DS 857; Jonas XXII: DS 991; Benediktas XII: DS 1000-1001; Florencijos Susir.: DS 1305.
613 Plg. Lijono II Susir.: DS 858; Benediktas XII: DS 1002; Florencijos Susir.: DS 1306.
614 Šv. Kryžiaus Jonas, Avisos 57.
615 Plg. Apr 22, 4.
616 Benediktas XII: DS 1000; plg. LG 49.
617 Plg. Jn. 14, 3; Fil 1, 23; 1 Tes 4, 17.
618 Plg. Apr 2, 17.
619 Šv. Ambraziejus, Luc. 10, 121.
620 Šv. Kiprijonas, Ep. 58, 10.
621 Plg. Mt 25, 21. 23.
622 Plg. DS 1304.
623 Plg. DS 1820; 1580.
624 Pvz., 1 Kor 3, 15; 1 Pt 1, 7.
625 Šv. Grigalius Didysis, Dial. 4, 41, 3.
626 Plg. Lijono II Susir.: DS 856.
627 Plg. Job 1, 5.
628 Šv. Jonas Auksaburnis, Hom. in 1 Kor 41, 5.
629 Plg. Mt 25, 31-46.
630 Plg. Mt 5, 22. 29; 13, 42. 50; Mk 9, 43-48.
631 Plg. Mt 10, 28.
632 Plg. DS 76; 409; 411; 801; 858; 1002; 1351; 1575; SPF 12.
633 LG 48.
634 Plg. DS 397; 1567.
635 Rm I, Romos kanonas 88.
636 Plg. Jn. 12, 48.
637 Šv. Augustinas, Serm. 18, 4, 4.
638 Plg. Gg 8, 6.
639 LG 48.
640 Plg. Apr 21, 1.
641 Plg. Apr 21, 5.
642 Plg. Apr 21, 27.
643 LG 1.
644 Plg. Apr 21, 27.
645 Šv. Ireniejus, Haer. 5, 32, 1.
646 GS 39, §1.
647 GS 39, §2.
648 GS 39, §3; plg. LG 2.
649 Šv. Kirilas Jeruzalietis, Catech. ill. 18, 29.
650 SPF 28.
651 SPF 29.
652 DCG 69.
653 Rm I, malda prieš komuniją 132.
654 DS 859; plg. DS 1549.
|