Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Trečias poskyris. Tikiu Šventąją Dvasią

8 skirsnis. „Tikiu Šventąją Dvasią“

687  „Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 11). Dvasia, kuri apreiškia Dievą, leidžia mums pažinti Kristų – gyvąjį Jo Žodį, bet nieko nesako apie save. „Kalbėjusi per pranašus“,⁵ Ji mums leidžia išgirsti Tėvo Žodį. Bet Jos mes negirdime. Mes Ją pažįstame iš to, kad Ji mums apreiškia Žodį ir mus nuteikia priimti Jį tikėjimu. Tiesos Dvasia, kuri mums atveria Kristų, „nekalbės iš savęs“⁶. Toks tikrai dieviškas santūrumas paaiškina, kodėl „pasaulis [Jos] neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta“, tuo tarpu tie, kurie tiki Kristų, Ją pažįsta, nes Ji yra pas juos (Jn 14, 17).

688  Bažnyčia, kaip apaštalų tikėjimu gyvenanti ir jį perduodanti bendruomenė, yra toji vieta, kur mes pažįstame Šventąją Dvasią; Ją pažįstame:

— Jos įkvėptuose Raštuose;

— Tradicijoje, kurios nesenstantys liudytojai tebėra Bažnyčios tėvai;

— Bažnyčios Mokyme, kuriame Dvasia budi;

— sakramentų liturgijoje, kai per jos žodžius ir simbolius Šventoji Dvasia mus sujungia su Kristumi;

— maldoje, kurioje Ji mus užtaria;

— Bažnyčią ugdančiose charizmose ir tarnystėse;

— apaštalavimo ir misijų gyvenime;

— šventuosiuose, kuriais Dvasia apreiškia savo šventumą ir tęsia išganymo darbą.

689  Ta, kurią Tėvas atsiuntė į mūsų širdis, Jo Sūnaus Dvasia,⁷ tikrai yra Dievas. Vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi, Ji yra nuo jų neatskiriama tiek vidiniame Trejybės gyvenime, tiek būdama meilės dovana pasauliui. Tačiau, garbindamas vienos prigimties ir nedalomą Gaivintoją – Švenčiausiąją Trejybę, Bažnyčios tikėjimas išpažįsta ir Asmenų skirtingumą. Siųsdamas savo Sūnų, Tėvas visada siunčia ir savo Kvėpimą; tas siuntimas vieningas, nes Sūnus ir Šventoji Dvasia, nors skirtingi, yra neišskiriami. Tiesa, pasirodo Kristus, regimas neregimojo Dievo atvaizdas, bet Jį apreiškia Šventoji Dvasia.

690  Jėzus yra Kristus, „pateptasis“, nes Dvasia yra Jo patepimas, ir visa, kas tik vyko, pradedant Įsikūnijimu, buvo gauta iš Jos be saiko.⁸ Kai pagaliau Kristus buvo pašlovintas,⁹ Jis iš Tėvo gali atsiųsti Dvasią tiems, kurie Jį tiki: Jis perduoda jiems savo šlovę,¹⁰ tai yra Šventąją Dvasią, kuri pašlovina Jį.¹¹ Šis bendras siuntimas nuo šiol skleisis tuose, kuriuos Tėvas padarė savo įvaikiais mistiniame savo Sūnaus kūne; įvaikystės Dvasios uždavinys yra suvienyti juos Kristuje, kad jie gyventų Jame.

Patepimo sąvoka verčia manyti [...], kad nėra jokio atstumo tarp Sūnaus ir Dvasios. Mat, kaip nei protu, nei pojūčiais neįsivaizduojame ką nors įsiterpiant tarp kūno paviršiaus ir patepančio aliejaus, taip ir Sūnaus kontaktas su Dvasia yra toks betarpiškas, kad tas, kuris per tikėjimą ieško kontakto su Sūnumi, pirmiau turi prisiliesti prie aliejaus. Iš tikrųjų jame nelieka nieko, ko neapgobtų Šventoji Dvasia. Dėl to tie, kurie gauna Šventąją Dvasią, išpažįsta Joje, kad Sūnus yra Viešpats, nes Dvasia apglėbdama pasitinka visus, kurie tik ateina tikėdami.¹²

691  „Šventoji Dvasia“ – toks yra tikrinis vardas Tos, kurią mes garbiname ir šloviname drauge su Tėvu ir Sūnumi. Bažnyčia šį vardą gavo iš Viešpaties ir jį kartoja, krikštydama savo naujuosius vaikus.¹³

Žodis „Dvasia“ yra vertimas iš hebrajų Ruah; jo pirmoji prasmė yra dvelksmas, oras, vėjas. Jėzus kaip tik ir vartoja juntamą vėjo įvaizdį, kad Nikodemas lengviau suvoktų, kokia transcendentinė naujovė yra Dievo Kvėpimas – Jo dieviškoji asmeninė Dvasia¹⁴. Antra vertus, „būti Dvasiai“ ir „būti Šventai“ yra dieviškos, trims dieviškiesiems Asmenims bendros savybės. Tačiau jungdami tuos du žodžius draugėn, Šventasis Raštas, liturgija ir teologinė kalba nusako neišreiškiamą Šventosios Dvasios Asmenį, netapatindami Jo su kitomis žodžių „dvasia“ ir „šventas“ reikšmėmis.

692  Jėzus, skelbdamas ir žadėdamas Šventosios Dvasios atėjimą, vadina Ją „Parakletu“, paraidžiui: „tas, kuris kviečiamas būti šalia“, advocatum (Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7). „Parakletas“ paprastai verčiamas „Užtarėjas“, „Globėjas“, nors pirmasis Užtarėjas yra Jėzus.¹⁵ Pats Viešpats Šventąją Dvasią vadina „Tiesos Dvasia“¹⁶.

693  Šalia Šventosios Dvasios vardo, kuris Apaštalų darbuose ir laiškuose vartojamas dažniausiai, šv. Pauliaus laiškuose randame tokius pavadinimus: „pažadėtoji Dvasia“ (Gal 3, 14; Ef 1, 13); „įvaikystės Dvasia“ (Rom 8, 15; Gal 4, 6); „Kristaus Dvasia“ (Rom 8, 9), „Viešpaties Dvasia“ (2 Kor 3, 17); „Dievo Dvasia“ (Rom 8, 9. 14; 15, 19; 1 Kor 6, 11; 7, 40), o šv. Petro laiške – „garbės ir Dievo Dvasia“ (1 Pt 4, 14).*

694  Vanduo. Vanduo simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą Krikšto metu, nes po Šventosios Dvasios invokacijos jis tampa veiksmingu sakramentiniu naujojo gimimo ženklu: kaip prieš gimdami buvome išnešioti vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Tačiau „pakrikštyti vienoje Dvasioje“, mes taip pat esame „pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13); tad Šventoji Dvasia pati yra Gyvasis Vanduo, ištryškęs iš nukryžiuotojo Jėzaus šono,¹⁷ kaip iš šaltinio, ir mumyse trykštantis į amžinąjį gyvenimą.¹⁸

695  Patepimas. Patepimo aliejumi simbolis taip pat yra Šventosios Dvasios ženklas, tapęs net jos sinonimu.¹⁹ Įvedant į krikščioniškąjį gyvenimą, jis yra sakramentinis Sutvirtinimo ženklas, Rytų Bažnyčiose kaip tik vadinamas „Patepimu krizma“. Tačiau, norint suvokti visą jo reikšmingumą, reikia grįžti prie Šventosios Dvasios įvykdyto pirmojo – Jėzaus – patepimo. Kristus (hebrajiškai „Mesijas“) reiškia Dievo Dvasios pateptąjį. Senojoje Sandoroje²⁰ buvo Viešpaties „pateptųjų“, ypač karalius Dovydas.²¹ Tačiau Jėzus yra vienintelis toks Dievo Pteptasis: Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis yra visa „Šventosios Dvasios patepta“. Jėzus yra tapęs „Kristumi“ per Šventąją Dvasią.²² Mergelė Marija pradeda Kristų iš Šventosios Dvasios, kuri per angelą praneša, kad Jis nuo pat gimimo²³ bus Kristus, ir paragina Simeoną ateiti į Šventyklą, kad pamatytų Viešpaties Mesiją;²⁴ Jėzus yra kupinas Šventosios Dvasios,²⁵ ir galia, einanti iš Kristaus Jam gydant ir gelbstint, yra Jos.²⁶ Pagaliau Ji prikelia Jėzų iš numirusių.²⁷ Tad savo nugalėjusioje mirtį žmogystėje²⁸ visas tapęs „Kristumi“, Jėzus gausiai išlieja Šventąją Dvasią, kol „šventieji“, susivieniję su Dievo Sūnaus žmogyste, taps „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13): „viso Kristaus“, kaip sako šv. Augustinas.²⁹

696  Ugnis. Vanduo ženklina Šventojoje Dvasioje duoto gyvenimo gimimą ir vaisingumą, o ugnis simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimo pakeičiančią energiją Pranašas Elijas, kuris „pakilo [...] lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis“ (Sir 48, 1), savo malda pritraukė ugnį iš dangaus sudeginti aukai ant Karmelio kalno;³⁰ tai įvaizdis Šventosios Dvasios ugnies, perkeičiančios visa, ką Ji paliečia. Jonas Krikštytojas, kuris „su Elijo dvasia ir galybe žengs pirma Viešpaties“ (Lk 1, 17), skelbė Kristų kaip tą, kuris „krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3, 16), tąja Dvasia, apie kurią Jėzus sakys: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). „Tarsi ugnies liežuviai“ Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių Sekminių rytmetį, ir jie „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“³¹. Dvasinė tradicija tą ugnies simboliką išlaikys kaip vieną išraiškingiausių Šventosios Dvasios veikimo alegorijų³²: „Negesinkite Dvasios!“ (1 Tes 5, 19).

697  Debesis ir šviesa. Šie du simboliai yra neatskiriami nuo Šventosios Dvasios pasirodymo. Senojo Testamento teofanijose tai tamsus, tai šviesus debesis apreiškia gyvąjį ir gelbintį Dievą, pridengdamas Jo nežemišką garbę; taip buvo Mozei ant Sinajaus kalno,³³ Susitikimo palapinėje,³⁴ keliaujant per dykumą,³⁵ Saliamonui – Šventyklos pašventinimo metu.³⁶ Šiuos pranašingus įvaizdžius Kristus įgyvendino Šventojoje Dvasioje. Dvasia nužengė ant Mergelės Marijos ir pridengė ją „savo šešėliu“, kad ji pradėtų ir pagimdytų Jėzų³⁷. Ant Atsimainymo kalno ši Dvasia „užėjo [kaip] debesis ir uždengė“ Jėzų, Mozę ir Eliją, Petrą, Jokūbą ir Joną, „o iš debesies aidėjo balsas: 'Šitas mano išrinktasis Sūnus, Jo klausykite!'“ (Lk 9, 34–35). Pagaliau tas pats „debesis paslėpė“ Jėzų nuo mokinių akių Žengimo į dangų dieną³⁸ ir apreikš Žmogaus Sūnaus garbę Jo Atėjimo dieną.³⁹

698  Antspaudas yra simbolis, artimas patepimui. Iš tiesų Kristų „Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“ (Jn 6, 27), ir mus Tėvas savo antspaudu Jame pažymėjo⁴⁰. Kadangi Krikšto, Sutvirtinimo ir Šventimų sakramentuose antspaudo (graikiškai sfragidos) įvaizdis reiškia nepanaikinamai veikiantį Šventosios Dvasios patepimą, jį vartodavo kai kurios teologinės tradicijos išreikšti neišdildomai žymei, įspaudžiamai tų trijų sakramentų, kurie negali būti kartojami.

699  Ranka. Jėzus gydydavo ligonius⁴¹ ir laimindavo kūdikius,⁴² uždėdamas ant jų rankas. Ir apaštalai Jo vardu darė tą patį.⁴³ Dar daugiau – apaštalų rankų uždėjimu teikiama Šventoji Dvasia.⁴⁴Laiškas žydams rankų uždėjimą priskiria prie savo mokymo pagrindinių elementų.⁴⁵Tą visagalio Šventosios Dvasios išliejimo ženklą Bažnyčia išsaugojo savo sakramentinėse epiklezėse.*

700  Pirštas. Jėzus išveja „demonus Dievo pirštu“.⁴⁶ Dievo Įstatymas įrašytas buvo akmeninėse plokštėse „Dievo pirštu“ (Iš 31, 18), o apaštalų rūpesčiui pavestas „Kristaus laiškas“ yra surašytas „gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse“ (2 Kor 3, 3). Himnas „O Dvasia Viešpatie, ateik“ kreipiasi į Šventąją Dvasią kaip į „Tėvo dešinės pirštą“ [„digitus paternae dexterae“].⁴⁷

701  Balandis. Baigiantis tvanui (kurio simbolika siejasi su Krikštu), Nojaus išleistas balandis sugrįžo su žalia alyvų medžio šakele snape, ir tai buvo ženklas, kad jau vėl galima gyventi žemėje.⁴⁸ Kristui išbridus iš savojo krikšto vandens, Šventoji Dvasia it balandis sklendė žemyn ir nusileido ant Jo.⁴⁹ Šventoji Dvasia nusileidžia ir pasilieka nuplautose pakrikštytųjų širdyse. Kai kuriose bažnyčiose šventoji Eucharistijos atsarga yra laikoma metalinėse balandžio formos talpose (columbarium), įrengtose virš altoriaus. Šventąją Dvasią simbolizuojantis balandis yra krikščioniškosios ikonografijos tradicija.

702  Nuo pradžios iki „laiko pilnatvės“⁵⁰ bendroji Žodžio ir Tėvo Dvasios misija buvo paslėpta, tačiau veikli. Dievo Dvasia rengė Mesijo metą. Ir vienas, ir kita, iki galo dar neapreikšti, jau buvo pažadėti, kad būtų laukiami ir priimti, kai tik pasirodys. Dėl to Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą,⁵¹ jame tyrinėja,⁵² ką Dvasia, „kalbėjusi per pranašus“,⁵³ nori mums pasakyti apie Kristų.

„Pranašais“ Bažnyčios tikėjimas čia laiko visus, kuriuos Šventoji Dvasia yra įkvėpusi būti skelbėjais ir surašyti šventąsias tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento knygas. Žydų tradicija skiria Įstatymą (penkias pirmąsias knygas, arba Penkiaknygį), Pranašus (knygas, mūsų vadinamas istorinėmis ir pranašinėmis) ir Raštus (pirmiausia išminties knygų grupę, ypač Psalmes).⁵⁴

703  Dievo Žodžiu ir Dvelkimu kilo visos kūrinijos buvimas ir gyvenimas:⁵⁵

Šventajai Dvasiai dera valdyti, šventinti ir įkvėpti kūriniją, nes Ji yra Dievas, vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi [...]. Jai priklauso gyvybės galia, nes, būdama Dievas, Ji palaiko kūriniją Tėve per Sūnų.⁵⁶

704  „Dievas nulipdė žmogų savo paties rankomis [tai yra Sūnumi ir Šventąja Dvasia] [...] ir nulipdytam kūnui įspaudė savo paties pavidalą, kad net tai, kas regima, turėtų dievišką pavidalą.“⁵⁷

705  Nuodėmės ir mirties deformuotas žmogus lieka „pagal Dievo paveikslą“, pagal Sūnaus paveikslą, tačiau „stokoja Dievo garbės“,⁵⁸ stokoja „panašumo“. Abraomui duotu pažadu prasideda išganymo Ekonomija; jos pabaigoje Sūnus pats priims žmogaus „išvaizdą“⁵⁹ ir atstatys paveikslo „panašumą“ į Tėvą, sugrąžins jam garbę, Dvasią, „kuri duoda gyvenimą“.

706  Nesant jokios žmogiškos vilties, Dievas pažada Abraomui palikuonį, kaip jo tikėjimo ir Šventosios Dvasios galybės vaisių.⁶⁰ Jame bus palaimintos visos žemės tautos.⁶¹ Tas palikuonis bus Kristus,⁶² kuriame išlieta Šventoji Dvasia suburs „į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“⁶³. Dievas priesaika⁶⁴ įsipareigoja atiduoti savo mylimąjį Sūnų⁶⁵ ir dovanoti „pažadėtąją Šventąją Dvasią“, kuri parengs tautas – Dievo „nuosavybės“ – Atpirkimą.⁶⁶

707  Teofanijos (Dievo pasirodymai) nušviečia pažado kelią nuo patriarchų per Mozę ir Jozuę iki tų vizijų, kuriomis prasideda didžiųjų pranašų pasiuntinybė. Krikščioniškoji tradicija visada pripažino, kad tose Teofanijose Dievo Žodis Šventosios Dvasios debesyje būdavo ir akivaizdus, ir drauge „pridengtas“ mūsų akims ir ausims.

708  Ši Dievo pedagogija ypač matyti duodant Įstatymą.⁶⁷ Įstatymas buvo duotas kaip „auklėtojas“, kad nuvestų tautą prie Kristaus.⁶⁸ Tačiau, nepajėgdamas išgelbėti dieviškojo „panašumo“ nebetekusio žmogaus ir sustiprinęs nuodėmės suvokimą,⁶⁹ Įstatymas sužadino Šventosios Dvasios troškimą. Tai rodo Psalmių dejonės.

709  Įstatymas, Pažado ir Sandoros ženklas, turėtų vadovauti iš Abraomo tikėjimo kilusios tautos širdžiai ir institucijoms. „Jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, [...] jūs būsite man kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6).⁷⁰ Tačiau po Dovydo laikų Izraelis pasiduoda pagundai tapti tokia karalyste kaip ir kitos tautos. O Dovydui pažadėta⁷¹ karalystė bus Šventosios Dvasios kūrinys; ji priklausys turintiems vargdienio dvasią.

710  Įstatymo nepaisymas ir neištikimybė Sandorai veda prie mirties: tai tremtis, tarsi pažadai būtų virtę niekais, o iš tiesų pasirodo slėpininga gelbinčio Dievo ištikimybė ir prasideda žadėtasis atstatymas – tačiau pagal Dvasią. Dievo tautai reikėjo iškentėti šį apvalymą;⁷² Dievo plane Tremtis jau yra Kryžiaus šešėlis, o sugrįžę vargdienių likučiai yra vienas ryškiausių Bažnyčios atvaizdų.

711  „Štai aš kuriu naują dalyką!“ (Iz 43, 19). Ima ryškėti dvi pranašysčių linijos: viena laukianti Mesijo, kita skelbianti naują Dvasią, ir jos abi susieina grįžusiuose iš Tremties grįžusiame „likutyje“, vargdienių tautoje,⁷³ kuri su viltimi laukia „Izraelio paguodos“ ir „Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 25. 38).

Anksčiau matėme, kaip Jėzus įvykdė su Juo susijusias pranašystes. Čia apsiribojame tomis, kuriose ryškesnis Mesijo ir Jo Dvasios ryšys.

712  Esminiai laukiamo Mesijo bruožai ėmė ryškėti pranašystėse apie Emanuelį⁷⁴ (kai „Izaijas [...] regėjo Jo [Kristaus] šlovę“: Jn 12, 41), ypač Iz 11, 1–2:

Iš Išajo [Jesės] kelmo išaugs atžala,
iš jo šaknies pražys pumpuras.
Ant jo ilsėsis Viešpaties Dvasia:
dvasia išminties ir įžvalgos,
dvasia patarimo ir narsumo,
dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės.

713  Mesijo bruožai yra labiausiai atskleisti Viešpaties Tarno⁷⁵ giesmėse. Tos giesmės nusako Jėzaus kančios prasmę ir nurodo, kokiu būdu Jis suteiks Šventąją Dvasią, kad atgaivintų daugybę: ne kaip nors išoriškai, bet pats priimdamas mūsišką „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7). Prisiimdamas mūsų mirtį, Jis gali mums perduoti savo gyvybės Dvasią.

714  Dėl to Kristus pradeda skelbti gerąją naujieną, taikydamas sau šį Izaijo posmą (Lk 4, 18–19)⁷⁶:

Viešpaties Dvasia ant manęs,
nes Jis patepė mane,
kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.
Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,
akliesiems – regėjimo;
siuntė vaduoti prislėgtųjų
ir skelbti Viešpaties malonės metų.

715  Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“,⁷⁷ kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus.⁷⁸ Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis, įrėždama į jas naują Įstatymą; Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.

716  Pažadų laikais, atlikdama savo slaptingą misiją Kristaus atėjimui parengti, Šventoji Dvasia galingai veikia „vargdienių“⁷⁹ tautą, nuolankiuosius ir romiuosius, visiškai atsidavusius slėpiningiems savojo Dievo planams, tuos, kurie laukia ne žmonių, o Mesijo teisybės. Tai Šventosios Dvasios išgrynintos ir apšviestos jų širdys pragysta psalmėmis. Tuose vargdieniuose Dvasia rengia Viešpačiui „tobulą tautą“⁸⁰.

717  „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“ (Jn 1, 6). „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 15),⁸¹ kurią jis gaus per patį Kristų, Mergelės Marijos neseniai pradėtą iš Šventosios Dvasios. Tad Marijos apsilankymu pas Elzbietą pats Dievas „aplankė savo tautą“.⁸²

718  Jonas yra „Elijas, kuris turi ateiti“⁸³: Dvasios ugnis žėri jame, ir jos raginamas jis „žengs pirma“ [kaip „pirmtakas“] ateinančio Viešpaties. Per pirmtaką Joną Šventoji Dvasia baigia rengti „Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk 1, 17).

719  Jonas yra „daugiau negu pranašas“.⁸⁴ Jame Šventoji Dvasia baigia „kalbėti per pranašus“. Jonas yra paskutinysis Eliju prasidėjusiose pranašų gretose.⁸⁵Jis skelbia priartėjusią Izraelio paguodą, jis yra ateinančio Guodėjo „balsas“.⁸⁶ Kaip tą darys Tiesos Dvasia, taip ir „jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (Jn 1, 7).⁸⁷ Jono akivaizdoje Dvasia įvykdė tai, ką „tyrinėjo pranašai“ ir ko „geidžia [...] angelai“:⁸⁸ „'Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia.' Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus. [...] 'Štai Dievo Avinėlis!'“ (Jn 1, 33–36).

720  Pagaliau su Jonu Krikštytoju Šventoji Dvasia pradeda tai, ką buvo numačiusi įvykdyti su Kristumi ir Kristuje: grąžinti žmogui dieviškąjį „panašumą“. Jono krikštas buvo atgailos krikštas, o krikštas iš vandens ir Dvasios bus naujas gimimas.⁸⁹

721  Marija, Švenčiausioji Dievo Motina, visuomet Mergelė, yra Sūnaus ir Dvasios pasiuntinybės vainikas, laikų pilnatvei atėjus. Pirmą kartą išganymo plane ir dėl to, kad Šventoji Dvasia parengė, Tėvas randa būstą, kuriame Jo Sūnus ir Jo Dvasia gali apsigyventi tarp žmonių. Dėl to ir Bažnyčios Tradicijoje gražiausi tekstai apie išmintį⁹⁰ dažnai esti susiję su Marija: liturgijoje apie Mariją giedama, ir ji vaizduojama kaip „Išminties sostas“.

Joje prasidėjo „nuostabūs Dievo darbai“, kuriuos Šventoji Dvasia įvykdys Kristuje ir Bažnyčioje.

722  Šventoji Dvasia parengė Mariją savo malone. Motinai to, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9), derėjo būti „malonės pilnai“. Iš grynos meilės ji buvo pradėta be nuodėmės kaip nuolankiausias iš kūrinių, labiausiai tinkantis priimti neapsakomą Visagalio dovaną. Dėl to pagrįstai angelas Gabrielius ją sveikina kaip „Ziono dukrą“: „Džiūgauk!“⁹¹ Visos Dievo tautos, tad ir Bažnyčios, padėką ji savo giesme⁹² išsako Tėvui Šventojoje Dvasioje, nešiodama savyje amžinąjį Sūnų.

723  Marijoje Šventoji Dvasia įvykdė Tėvo grynos meilės nutarimą. Per Šventąją Dvasią Mergelė pradeda ir pagimdo Dievo Sūnų. Šventosios Dvasios ir tikėjimo galia⁹³ jos mergystė išskirtiniu būdu tampa vaisinga.

724  Marijoje Šventoji Dvasia apreiškė Tėvo Sūnų, tapusį Mergelės Sūnumi. Marija yra degantis galutinės Teofanijos krūmas: kupina Šventosios Dvasios, ji rodo Žodį Jo kūniškame nuolankume ir leidžia Jį pažinti vargdieniams⁹⁴ bei pirmiesiems pagonių tautų atstovams.⁹⁵

725  Pagaliau per Mariją Šventoji Dvasia pradėjo suvedinėti vienybėn su Kristumi Dievo „mylimus žmones“,⁹⁶ o pirmieji Jį pasitinkantys visada buvo nuolankieji: piemenys, išminčiai, Simeonas ir Ona, Kanos jaunavedžiai ir pirmieji mokiniai.

726  Baigiantis tai Dvasios pasiuntinybei, Marija tapo „Moterimi“, naująja Ieva, „gyvųjų Motina“, „viso Kristaus“ Motina.⁹⁷ Būdama tokia, ji kartu su Dvylika „vieningai atsidėjo maldai“ (Apd 1, 14) ir dalyvavo auštant „paskutinėms dienoms“, kai Sekminių rytmetį Dvasia apreiškė Bažnyčią.

727  Visas Sūnaus ir Šventosios Dvasios pasiuntinybės turinys, laikų pilnatvei atėjus, yra tai, kad Sūnus nuo pat savo Įsikūnijimo yra Tėvo Dvasios pateptas: Jėzus yra Kristus, Mesijas.

Visą antrąjį Tikėjimo išpažinimo skyrių reikia skaityti šitoje šviesoje. Visa Kristaus veikla yra bendra Sūnaus ir Šventosios Dvasios pasiuntinybė. Čia bus minima tik tai, kas siejasi su Jėzaus pažadėta ir Jo, pašlovintojo Viešpaties, padovanota Šventąja Dvasia.

728  Jėzus ne iki galo apreiškė Šventąją Dvasią, nes pats dar nebuvo pašlovintas savo mirtimi ir prisikėlimu. Vis dėlto Jis po truputį, net mokydamas minias, apie tai užsimena, apreikšdamas, kad Jo kūnas bus maistas pasaulio gyvybei.⁹⁸ Tai Jis primena ir Nikodemui,⁹⁹ Samarietei,¹⁰⁰ ir Palapinių šventės dalyviams.¹⁰¹ Savo mokiniams apie Šventąją Dvasią Jis atvirai kalba ryšium su malda¹⁰² ir būsimu jų liudijimu.¹⁰³

729  Tik atėjus valandai, kai turės būti pašlovintas, Jėzus pažada Šventosios Dvasios atėjimą, nes Jo mirtimi ir prisikėlimu bus įvykdyti tėvams duoti pažadai:¹⁰⁴ Jėzaus prašomas, Tėvas atsiųs kitą Globėją, tiesos Dvasią; Tėvas Ją atsiųs Jėzaus vardu; Jėzus Ją atsiųs nuo Tėvo, nes Ji eina iš Tėvo. Šventoji Dvasia ateis, mes Ją pažinsime, Ji visada bus su mumis, su mumis gyvens; Ji mus visko išmokys ir viską primins, ką Kristus yra mums pasakęs, ir Jį paliudys; Ji mus ves į tiesos pilnatvę ir pašlovins Kristų, o pasauliui parodys jo kaltumą dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo.

730  Pagaliau atėjo Jėzaus valanda:¹⁰⁵ Jėzus atiduoda savo dvasią į Tėvo rankas,¹⁰⁶ nugalėdamas mirtį savo mirtimi, o „prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia“ (Rom 6, 4), tuoj pat suteikia Šventąją Dvasią, „kvėpdamas“ Ją į savo mokinius.¹⁰⁷ Nuo tos valandos Kristaus ir Dvasios pasiuntinybė tampa Bažnyčios pasiuntinybe: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21).¹⁰⁸

731  Sekminių dieną (praėjus septynioms savaitėms po Velykų) Kristaus Velykos baigiasi Šventosios Dvasios išliejimu; Ji pasirodo, duodama ir paskelbiama kaip dieviškasis Asmuo: Kristus, Viešpats, iš savo pilnatvės gausiai išlieja Dvasią.¹⁰⁹

732  Tą dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Nuo tos dienos Kristaus paskelbta Karalystė yra atvira Jį tikintiems: būdami menki, nes kūniški, bet tikėdami jie jau dalyvauja Švenčiausiosios Trejybės bendrystėje. Savo nepaliaujamu atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į „paskutines dienas“, Bažnyčios metą, kai Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta:

Mes regėjome tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, suradome tikrą tikėjimą: mes šloviname nedalomą Trejybę, nes Ji mus išgelbėjo.¹¹⁰

733  „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), ir meilė yra pirmoji dovana, joje sutelpa visos kitos. Ta Dievo meilė „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

734  Kadangi mes per nuodėmę esame mirę ar bent sužeisti, pirmoji meilės dovanos pasekmė yra mūsų nuodėmių atleidimas. „Šventosios Dvasios bendrystė“ (2 Kor 13, 13) Bažnyčioje pakrikštytiesiems grąžina nuodėme prarastą panašumą į Dievą.

735  Tad Ji „laiduoja“ mūsų paveldą, suteikdama jo „pradmenis“:¹¹¹ patį Švenčiausiosios Trejybės gyvenimą; tai tolygu mylėti taip, kaip Dievas „mus [...] pamilo“.¹¹²Ši meilė (1 Kor 13) yra naujojo gyvenimo Kristuje pradmuo – gyvenimo, kuris tapo įmanomas, kai gavome Šventosios Dvasios „galybės“ (Apd 1, 8).

736  Ta Šventosios Dvasios galybe Dievo vaikai gali duoti vaisių. Kas mus įskiepijo į tikrąjį Vynmedį, leis mums vesti Dvasios vaisių, kurie yra „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23). Dvasia yra mūsų Gyvenimas; kuo labiau atsisakome savęs,¹¹³ tuo labiau elgiamės „pagal Dvasią“:¹¹⁴

Šventoji Dvasia sugrąžina į rojų, nuveda į dangaus karalystę, vėl suteikia įvaikystę: leidžia Dievą su pasitikėjimu vadinti Tėvu, dalyvauti Kristaus malonėje, vadintis šviesos vaiku, turėti dalį amžinojoje garbėje.¹¹⁵

737  Kristaus ir Šventosios Dvasios pasiuntinybė vyksta Bažnyčioje – Kristaus kūne ir Šventosios Dvasios šventovėje. Ta bendra pasiuntinybė įjungia tikinčius Kristų į Jo bendrystę su Tėvu Šventojoje Dvasioje: Dvasia parengia žmones, juos pasitinka savo malone, kad patrauktų prie Kristaus. Ji rodo jiems prisikėlusį Viešpatį, primena Jo žodžius ir atveria protus Jo mirčiai ir prisikėlimui suprasti. Ji sudabartina jiems Kristaus paslaptį, ypač Eucharistijoje, kad juos sutaikintų, suvienytų su Dievu ir leistų jiems duoti „daug vaisių“.¹¹⁶

738  Todėl Bažnyčios pasiuntinybė ne prisideda prie Kristaus ir Šventosios Dvasios pasiuntinybės, bet yra jos sakramentas: visu savo buvimu ir su visais nariais ji yra siunčiama skelbti ir liudyti, sudabartinti ir skleisti Švenčiausiosios Trejybės bendrystės paslaptį (tai bus kito skirsnio tema):

Mes visi, kurie esame gavę vieną ir tą pačią dvasią, būtent Šventąją Dvasią, esame sujungti tarpusavy ir su Dievu. Nors mūsų daug ir esame atskiri ir nors Kristaus dėka Tėvo ir Jo Dvasia gyvena kiekviename mūsų, ta viena ir nedaloma Dvasia pati vienija skirtingus [...] ir padaro, kad visi yra tarsi vienas Joje. Aš manau, kad kaip šventosios Kristaus žmogystės galia visus, kuriuose ji yra, padaro vienu kūnu, lygiai taip ir Dievo Dvasia, kuri – viena ir nedaloma – visuose gyvena, visus ir suveda dvasinėn vienybėn.¹¹⁷

739  Kadangi Šventoji Dvasia yra Kristaus Patepimas, tai Kristus, kūno Galva, Ją išlieja savo nariuose, kad juos maitintų, gydytų, derintų jų tarpusavio sąveiką, juos gaivintų, siųstų liudyti, įjungtų į savo paties auką Tėvui ir į užtarimą už visą pasaulį. Juk per Bažnyčios sakramentus Kristus perduoda savo mistinio kūno nariams Šventąją Dvasią Pašventintoją (tai bus antrosios Katekizmo dalies tema).

740  Tie „didūs Dievo darbai“, daromi tikintiesiems Bažnyčios sakramentais, duoda vaisių naujajame, pagal Dvasią, gyvenime Kristuje (tai bus trečiosios Katekizmo dalies tema).

741  „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). Šventoji Dvasia, Dievo darbų atlikėja, yra maldos Mokytoja (tai bus ketvirtosios Katekizmo dalies tema).

742  „O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6).

743  Nuo laikų pradžios iki pabaigos Dievas, siųsdamas savo Sūnų, visada siunčia ir Dvasią: jų siuntimas yra bendras ir neišskiriamas.

744  Laikų pilnatvei atėjus, Šventoji Dvasia Marijoje užbaigė visa, ko reikėjo Kristaus atėjimui į Dievo tautą parengti. Šventosios Dvasios veikimu Marijoje Tėvas davė pasauliui Emanuelį, „Dievą su mumis“ (Mt 1, 23).

745  Dievo Sūnus, Įsikūnijimo metu pateptas Šventąja Dvasia, yra pašventintas Kristumi (Mesiju).¹¹⁸

746  Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus visoje šlovėje tapo „Viešpačiu ir Mesiju“.¹¹⁹ Iš savo pilnatvės Jis išlieja Šventąją Dvasią apaštalams ir Bažnyčiai.

747  Iš Kristaus – Galvos – Jo nariuose srūvanti Šventoji Dvasia stato, įkvepia ir pašventina Bažnyčią. Ji yra Švenčiausiosios Trejybės ir žmonių bendrystės sakramentas.