Pirmas skyrius. „Aš tikiu“ – „Mes tikime“ / Trečias poskyris. Žmogaus atsakymas Dievui

2 skirsnis. Mes tikime

166  Tikėjimas yra asmeniškas aktas: laisvas žmogaus atsakymas į save apreiškiančio Dievo kreipimąsi. Tačiau tikėjimas nėra izoliuotas aktas. Niekas negali pats vienas tikėti, kaip negali ir pats vienas gyventi. Niekas nėra pats sau davęs tikėjimo, kaip nėra sau davęs gyvenimo. Tikintysis tikėjimą yra gavęs iš kitų ir privalo jį perduoti kitiems. Mūsų meilė Jėzui ir žmonėms verčia mus kalbėti kitiems apie savo tikėjimą. Tad kiekvienas tikintysis yra tartum viena grandis didžiojoje tikinčiųjų grandinėje. Aš negaliu tikėti, jei manęs neremia kitų tikėjimas, o savo tikėjimu palaikau jų tikėjimą.

167  „Tikiu“:⁴⁴ tai Bažnyčios tikėjimas, asmeniškai kiekvieno tikinčiojo išpažįstamas paprastai nuo krikšto akimirkos. „Tikime“:⁴⁵ tai Bažnyčios tikėjimas, išpažįstamas Vyskupų Susirinkime arba dažniausiai liturginiame tikinčiųjų susibūrime. „Tikiu“: taip savo tikėjimu Dievui atsako Bažnyčia, mūsų Motina, kuri ir mus moko sakyti: „Tikiu“, „Tikime“.

168  Pirmiausia tiki Bažnyčia ir taip vadovauja mano tikėjimui, maitina jį ir palaiko. Tad pirmiausia Bažnyčia visur išpažįsta Viešpatį („Tave po visą pasaulį šventoji Bažnyčia išpažįsta“, giedame „Te Deum“ himne), o su ja ir joje esame raginami ir mes išpažinti: „Tikiu“, „Tikime“. Iš Bažnyčios Krikštu mes gauname tikėjimą ir naują gyvenimą Kristuje. Pagal „Romos apeigyną“ krikštijantis klausia katechumeną: „Ko nori iš Dievo Bažnyčios?“ Atsakoma: „Tikėjimo malonės.“ – „Ką tau tikėjimas duos?“ – „Amžinąjį gyvenimą.“⁴⁶

169  Išganymas ateina vien tik iš Dievo; bet kadangi tikėjimo gyvenimą mes gauname per Bažnyčią, ji yra mūsų Motina: „Mes tikime Bažnyčią kaip mūsų naujojo gimimo motiną, bet ne į Bažnyčią, lyg ji būtų mūsų išganymo kūrėja.“⁴⁷ Kadangi ji yra mūsų motina, ji yra ir mūsų tikėjimo auklėtoja.

170  Mes tikime ne formules, bet tikrovę, kurią jos išreiškia ir kurią „paliesti“ mums leidžia tikėjimas. „Tikinčiojo [tikėjimo] aktas siekia ne tik išreikšti tikrovę, bet ir pačios tikrovės.“⁴⁸ Vis dėlto prie tos tikrovės mes artinamės, pasigelbėdami tikėjimo formulėmis. Jos mums padeda tikėjimą išreikšti ir perduoti, švęsti jį bendruomenėje, jį įsisąmoninti ir vis labiau juo gyventi.

171  Bažnyčia, būdama „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15), ištikimai saugo tikėjimą, vieną kartą duotą šventiesiems.⁴⁹ Ji saugo Kristaus žodžių atminimą, iš kartos į kartą perduoda apaštalų tikėjimo išpažinimą. Kaip motina moko vaikus kalbėti, o tuo pačiu ir suprasti bei bendrauti, taip ir mūsų Motina Bažnyčia moko mus tikėjimo kalbos, kad mes išmoktume tikėjimą suprasti ir juo gyventi.

172  Ištisus šimtmečius Bažnyčia daugeliu kalbų, daugelyje kultūrų, tautų ir nacijų nesiliauja skelbusi savąjį tikėjimą, gautą iš vienintelio Viešpaties, perduotą vienu Krikštu, įsitikinusi, kad visi žmonės turi tik vieną Dievą ir Tėvą.⁵⁰ Šventasis Ireniejus Lijonietis, šio tikėjimo liudytojas, pareiškia:

173  „Iš tiesų Bažnyčia, nors ir išplitusi visame pasaulyje ligi tolimiausių žemės pakraščių, gavusi iš apaštalų ir jų mokinių tikėjimą, [...] [šį skelbimą ir tikėjimą] rūpestingai saugo, tartum būtų gyvenusi vienuose namuose, vienodai tiki, tartum turėtų vieną sielą ir vieną širdį, ir jį pagarsina, moko ir perduoda vienu balsu, tartum turėtų tik vieną burną.“⁵¹

174  Nors pasaulio kalbos yra skirtingos, bet Tradicijos prasmė viena ir ta pati. Nei Germanijoje įsteigtos Bažnyčios neturi kito tikėjimo ir kitos Tradicijos, nei tos, kurios yra iberų ar keltų krašte, nei Rytų, nei Egipto, nei Libijos, nei kitos, įsteigtos pasaulio centre.“⁵² „Bažnyčios skelbimas yra tikėtinas ir tvirtas, nes visame pasaulyje per ją buvo skirtas tik vienas išganymo kelias.“⁵³

175  „Šį tikėjimą, kurį esame gavę iš Bažnyčios, rūpestingai saugome, nes, Dievo Dvasiai veikiant, jis tartum puikiame inde laikomas brangus turtas, nuolat atsinaujina ir atnaujina patį indą, kuriame yra padėtas.“⁵⁴

176  Tikėjimas yra asmeniškas viso žmogaus ryšys su apreiškiančiu Dievu. Tai proto ir valios pritarimas Dievui, apsireiškiančiam savo darbais ir žodžiais.

177  Tad „tikėti“ liečia du dalykus: asmenį ir tiesą; tiki tiesa, pasitikėdamas ją skelbiančiu asmeniu.

178  Mes turime tikėti ne ką kitą, tik Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

179  Tikėjimas yra antgamtinė Dievo dovana. Kad žmogus tikėtų, jam reikalinga vidinė Šventosios Dvasios pagalba.

180  „Tikėti“ yra žmogiškas, sąmoningas ir laisvas, žmogaus asmens orumą atitinkantis aktas.

181  „Tikėti“ yra bažnytinis aktas. Bažnyčios tikėjimas pradeda, gimdo, palaiko ir maitina mūsų tikėjimą. Bažnyčia yra visų tikinčiųjų motina. „Dievas tam nebus Tėvas, kam Bažnyčia nėra motina.“⁵⁵

182  „Mes tikime visa, kas yra užrašytame ar perduotame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia pateikia tikėti kaip Dievo Apreiškimą.“⁵⁶

183  Tikėjimas yra būtinas išganymui. Pats Viešpats tvirtina: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16).

184  „Tikėjimas yra išankstinis ragavimas to pažinimo, kuris padarys mus laimingus būsimajame gyvenime.“⁵⁷