Pirmas skyrius. „Aš tikiu“ – „Mes tikime“ / Trečias poskyris. Žmogaus atsakymas Dievui

1 skirsnis. Aš tikiu

144  Paklusti (ob – audire) tikėjime reiškia laisvai pritarti išgirstam žodžiui, nes jo tiesą laiduoja Dievas, pati Tiesa. To klusnumo pavyzdžiu Šventasis Raštas mums siūlo Abraomą. Tobuliausiai pakluso Mergelė Marija.

145  Laiškas Žydams, kuriame didžiai pagerbtas protėvių tikėjimas, ypač pabrėžia Abraomo tikėjimą: „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Žyd 11, 8).⁴ Tikėdamas jis gyveno kaip svetimšalis ir ateivis Pažadėtoje žemėje.⁵Tikėdama Sara gavo galią pagimdyti pažado sūnų. Pagaliau Abraomas tikėdamas atnašavo savo viengimį sūnų.⁶

146  Tad Abraomas įgyvendino laiške Žydams pateiktą tikėjimo apibrėžimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Rom 4, 3).⁷ Kai „įsitvirtino tikėjime“ (Rom 4, 20), Abraomas tapo „tėvu visiems tikintiesiems“ (Rom 4, 11. 18).⁸

147  Senajame Testamente yra daug tokio tikėjimo liudijimų. Laiškas Žydams giria pavyzdingą protėvių tikėjimą, „per jį protėviai gavo gerą liudijimą“ (Žyd 11, 2. 39). Tačiau „Dievas geresniuosius dalykus buvo numatęs mums“: malonę tikėti Jo Sūnų Jėzų, „savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Žyd 11, 40; 12, 2).

148  Mergelė Marija tobuliausiai pakluso tikėjimui. Tikėjimu Marija priėmė angelo Gabrieliaus atneštą žinią ir pažadą, patikėjusi, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37),⁹ ir pati sutiko: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Elzbieta ją pasveikino: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Dėl to tikėjimo visos kartos vadins ją palaiminta.¹⁰

149  Visą gyvenimą, net ligi paskutinio išmėginimo,¹¹ kai jos sūnus Jėzus mirė ant kryžiaus, jos tikėjimas nesusvyravo. Marija nenustojo tikėjusi Dievo žodžio „išsipildymu“. Dėl to Bažnyčia ir gerbia Marijoje matomą gryniausią tikėjimą.

150  Tikėjimas pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai. Būdamas asmeniškas ryšys su Dievu ir pritarimas Jo apreikštoms tiesoms, krikščionių tikėjimas skiriasi nuo tikėjimo žmogumi. Teisinga ir gera visiškai pasitikėti Dievu ir absoliučiai tikėti tuo, ką Jis sako. Būtų tuščia ir klaidinga šitaip tikėti kūriniu.¹²

151  Krikščioniui tikėti Dievą reiškia neatskiriamai tikėti Tą, kurį Jis siuntė: savo mylimąjį Sūnų, kuriuo Jis gėrisi;¹³ Dievas mums liepė Jo klausyti.¹⁴ Pats Viešpats yra pasakęs savo mokiniams: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1). Mes galime tikėti Jėzų Kristų, nes Jis pats yra Dievas, Žodis, tapęs kūnu: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“ (Jn 1, 18). Kadangi Jis yra „Tėvą regėjęs“ (Jn 6, 46), Jis vienas Jį pažįsta ir gali apreikšti.¹⁵

152  Negalima tikėti Jėzaus Kristaus be Jo Dvasios pagalbos. Tai Šventoji Dvasia apreiškė žmonėms, kas yra Jėzus. Nes „nė vienas negali ištarti: 'JĖZUS YRA VIEŠPATS', jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes. [...] Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 10–11). Vien tik Dievas visiškai pažįsta Dievą. Mes tikime į Šventąją Dvasią, nes Ji yra Dievas.

Bažnyčia nuolat išpažįsta, kad tiki vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

153  Petrui išpažinus, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, Jėzus atsako, kad jam tai apreiškė „ne kūnas ir kraujas [...], bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17).¹⁶ Tikėjimas yra Dievo dovana, Jo įdiegta antgamtinė dorybė. „Kad šis tikėjimas pasireikštų, reikalinga mus pranokstanti ir padedanti Dievo malonė bei vidinė Šventosios Dvasios pagalba; ta Dvasia sujudina širdį ir nukreipia į Dievą, atveria dvasios akis ir suteikia 'visiems džiaugsmingą pritarimą ir tikėjimą tiesa'.“¹⁷

154  Tikėti įmanoma tik veikiant malonei ir vidinei Šventosios Dvasios pagalbai. Tačiau tiek pat yra tikra, kad tikėjimas yra tikrai žmogiškas veiksmas. Nei žmogaus laisvei, nei protui nėra priešinga pasitikėti Dievu ir pritarti Jo apreikštoms tiesoms. Net ir žmonių tarpusavio santykiuose neprieštarauja mūsų orumui tikėti tuo, ką mums sako kiti asmenys apie save ar savo ketinimus, pasitikėti jų pažadais (pvz., vyrui ir moteriai tuokiantis), kad būtų galima su jais bendrauti. Tad dar labiau dera mūsų orumui „tikėjimu savo protą ir valią visiškai palenkti apreiškiančiam Dievui“¹⁸ ir taip su Juo artimai bendrauti.

155  Tikėjimu žmogaus protas ir valia bendradarbiauja su Dievo malone: „Tikėjimas yra dieviškajai tiesai pritariančio proto, kuriam įsako Dievo malonės skatinama valia, aktas.“¹⁹

156  Tikėjimo motyvas nėra tai, kad apreikštosios tiesos atrodo tikros ir suprantamos mūsų prigimto proto šviesoje. Mes tikime „dėl Dievo, kuris apreiškia ir negali nei pats klysti, nei mūsų klaidinti, autoriteto.“²⁰„Vis dėlto, kad mūsų tikėjimo klusnumas neprieštarautų protui, Dievas panoro vidinę Šventosios Dvasios pagalbą susieti su išoriniais Jo Apreiškimo įrodymais.“²¹ Dėl to Kristaus ir šventųjų stebuklai,²² pranašystės ir Bažnyčios plitimas bei šventumas, jos vaisinga veikla ir stabilumas „yra kiekvienam protui priimtini tikri Apreiškimo ženklai“,²³ tikėtinumo motyvai, kurie rodo, kad tikėjimo pritarimas „jokiu būdu nėra akla sielos pastanga“.²⁴

157  Tikėjimas yra tikras, daug tikresnis negu visoks žmogiškas pažinimas, nes remiasi paties Dievo, kuris negali meluoti, žodžiu. Be abejonės, apreikštosios tiesos žmogaus protui ir patirčiai gali atrodyti neaiškios, tačiau „dieviškosios šviesos teikiamas tikrumas yra didesnis negu tas, kurį duoda prigimto proto šviesa“²⁵„Dešimt tūkstančių sunkumų nesudaro net vienos abejonės.“²⁶

158  „Tikėjimas nori būti suprastas.“²⁷ Tikėjimui būdinga tai, kad tikintysis nori geriau pažinti Tą, kurį įtikėjo, ir geriau suprasti, ką Jis yra apreiškęs; gilesnis pažinimas savo ruožtu stiprina tikėjimą, vis labiau apimtą meilės. Tikėjimo malonė atveria „širdies akis“ (Ef 1, 18), kad gyvai suvoktų Apreiškimo turinį, tai yra visa, kas apima Dievo planą, tikėjimo paslaptis, jų tarpusavio ryšį ir ryšį su apreikštosios paslapties centru, Kristumi. O „kad Apreiškimo pažinimas taptų vis gilesnis, Šventoji Dvasia nuolat tobulina tikėjimą savo dovanomis“.²⁸ Kaip sako šv. Augustinas,²⁹„tikiu, kad suprasčiau, ir suprantu, kad geriau tikėčiau“.

159  Tikėjimas ir mokslas. „Nors tikėjimas ir viršija protą, bet tarp jų niekada negali būti tikro nesutarimo, kadangi tas pats Dievas, kuris apreiškia paslaptis ir įdiegia tikėjimą, žmogaus dvasiai yra davęs ir proto šviesą; o nei pats Dievas negali savęs neigti, nei tiesa prieštarauti tiesai.“³⁰ „Todėl visų mokslo dalykų metodiniai tyrinėjimai, vykdomi tikrai moksliškai ir laikantis moralinių normų, niekuomet neprieštarauja tikėjimui, nes ir pasaulietiški, ir tikėjimo dalykai yra kilę iš to paties Dievo. Dar daugiau: tą, kuris mėgina nuolankiai ir ištvermingai gilintis į daiktų paslaptis, jam nežinant, tarsi už rankos veda Dievas, palaikantis visus daiktus ir darantis, kad jie būtų tai, kas yra.“³¹

160  Kad būtų žmogiškas, „Dievui duodamas žmogaus tikėjimo atsakymas turi būti laisvas; vadinasi, niekas negali būti verčiamas tikėti prieš savo valią. Nes tikėjimo aktas iš prigimties yra savanoriškas.“³² „Dievas iš tiesų žmones kviečia Jam tarnauti dvasia ir tiesa; nors tas kvietimas įpareigoja žmonių sąžinę, bet jų nevaržo.[...] Geriausiai tai matyti Jėzuje Kristuje.“³³ Iš tikrųjų Kristus ragina tikėti ir atsiversti, bet niekada neverčia. „Jis liudijo tiesą, bet jėga jos primesti savo priešininkams nenorėjo. Jo karalystė [...] plinta meilės jėga, tos meilės, kuria Kristus, iškeltas ant kryžiaus, prie savęs traukia visus žmones.“³⁴

161  Tikėti Jėzų Kristų ir Tą, kuris Jį siuntė mūsų išganymui, yra būtina, norint būti išganytiems.³⁵ „Kadangi 'be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui' (Žyd 11, 6) ir patekti į Jo vaikų bendriją, tai be jo niekas negali būti kada nors nuteisintas ir niekas negaus amžinojo gyvenimo, jei neištvers 'iki galo' (Mt 10, 22; 24, 13).“³⁶

162  Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjime gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad padidintų mūsų tikėjimą,³⁷ kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6),³⁸ turi būti vilties palaikomas³⁹ ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

163  Tikėjimas tarytum iš anksto leidžia mums patirti palaimingojo regėjimo džiaugsmą ir šviesą, mūsų žemiškosios kelionės tikslą. Tada mes regėsime Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), „tokį, koks Jis yra“ (1 Jn 3, 2). Tad tikėjimas jau yra amžinojo gyvenimo pradžia:

Kai tikėjimo palaimą dabar mes regime tartum atspindį veidrodyje, atrodo, lyg jau būtų mūsų tos nuostabios gėrybės, kuriomis mus pradžiuginti vieną dieną žada tikėjimas.⁴⁰

164  Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7), ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas;patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.

165  Tada mes turime kreiptis į tikėjimo liudytojus: Abraomą, kuris „nematydamas jokios vilties, [...] patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18); Mergelę Mariją, kuri „žengė tikėjimo keliu“⁴¹ ir nuėjo ligi „tikėjimo nakties“⁴², dalyvaudama savo Sūnaus kančioje ir Jo kapo naktyje;⁴³ ir į daugelį kitų tikėjimo liudytojų: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žyd 12, 1–2).