|
Pirmas skyrius. „Aš tikiu“ – „Mes tikime“ / Antras poskyris. Dievas pasitinka žmogų
3 skirsnis. Šventasis Raštas
I. Kristus – vienatinis Šventojo Rašto Žodis
101 Savo gerumu mus pasitinkantis Dievas, apsireikšdamas žmonėms, kalba jiems žmogiškais žodžiais: „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių kalbomis, tapo panašūs į mūsų žodžius, kaip kadaise panašus į žmones tapo amžinojo Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną.“68
102 Visi Šventojo Rašto žodžiai – tai tik viena Dievo ištarmė, Jo vienatinis Žodis, kuriame Jis išsako visą save:69
Prisiminkite, kad visuose šventuose Raštuose dėstoma ta pati Dievo kalba, o iš visų šventų rašytojų lūpų aidi tas pats Žodis, kuris, pradžioje būdamas Dievas pas Dievą, nėra dalomas skiemenimis, nes nėra pavaldus laikui.70
103 Dėl to Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus, kaip ji gerbia ir Viešpaties Kūną. Ji nuolat dalija tikintiesiems gyvenimo Duoną nuo Dievo Žodžio ir Kristaus Kūno stalo.71
104 Bažnyčia iš Šventojo Rašto nuolat semiasi gyvybės ir jėgų,72 nes jame randa ne tik žmonių žodžius, bet ir tai, kas jis iš tikro yra: Dievo žodį.73 „Šventose knygose dangiškasis Tėvas maloniai pasitinka savo vaikus ir su jais kalbasi.“74
II. Šventojo Rašto įkvėpimas ir tiesa
105 Šventojo Rašto autorius yra Dievas. „Kas Šventajame Rašte surašyta ir skelbiama, yra Dievo apreikšta ir parašyta Šventosios Dvasios įkvėpimu.“
„Visas Senojo ir Naujojo Testamento knygas su visomis jų dalimis mūsų Šventoji Motina Bažnyčia, sekdama savo apaštaliniu tikėjimu, laiko šventomis ir kanoniškomis, nes jos surašytos įkvepiant Šventajai Dvasiai, o jų autorius yra Dievas; tokios jos yra perduotos Bažnyčiai.“75
106 Šventųjų knygų autoriai – žmonės yra Dievo įkvėpti. „Šventosioms knygoms parašyti Dievas pasirinko žmones, kuriuos panaudojo pagal jų sugebėjimus ir galias, kad, Jam veikiant juose ir per juos, jie, kaip tikri autoriai, surašytų visa tai ir tik tai, ką Jis norėjo.“76
107 Įkvėptos knygos moko tiesos. „Kadangi visi įkvėptų autorių, arba hagiografų, pareikšti dalykai privalo būti laikomi ir Šventosios Dvasios apreikštais, tai būtina pripažinti, kad Šventojo Rašto knygos užtikrintai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią mūsų išganymui Dievas norėjo palikti užrašytą šventosiose knygose.“77
108 Vis dėlto krikščionių tikėjimas nėra „knygos religija“. Krikščionybė yra Dievo „Žodžio“ religija, „ne užrašyto ir nebylaus, bet įsikūnijusio ir gyvojo Žodžio“.78 Kad Šventasis Raštas neliktų vien negyva raide, Kristus, amžinasis gyvojo Dievo Žodis, per Šventąją Dvasią turi atverti mums protą, kad suprastume Raštus.79
III. Šventoji Dvasia – Šventojo Rašto aiškintoja
109 Šventajame Rašte Dievas kalba žmogui žmogišku būdu. Tad norint gerai aiškinti Raštus, reikia ištirti, ką iš tikrųjų norėjo pasakyti hagiografai ir ką jų žodžiais troško pareikšti mums pats Dievas.80
110 Norint suvokti šventųjų autorių intencijas, reikia atsižvelgti į jų laikų ir jų kultūros sąlygas, tos epochos „literatūrinius žanrus“, to meto jausenos, kalbėjimo, pasakojimo būdus. „Nes įvairiuose istoriniuose, pranašų, poetiniuose bei kitos rūšies tekstuose tiesa esti skelbiama ir išreiškiama labai skirtingai.“81
111 Tačiau, kadangi Šventasis Raštas yra Dievo įkvėptas, yra ir kitas teisingo aiškinimo principas, ne mažiau svarbus už pirmąjį, be kurio Šventasis Raštas taip pat liktų negyva raide: „Šventasis Raštas turi būti skaitomas ir aiškinamas ta pačia Dvasia, kuria jis buvo surašytas.“82
Vatikano II Susirinkimas nurodė tris kriterijus Šventajam Raštui aiškinti pagal jį įkvėpusią Dvasią:83
112 1. Rūpestingai atsižvelgti į „viso Šventojo Rašto turinį ir vienybę.“ Nors Šventąjį Raštą sudarančios knygos yra labai skirtingos, jis pats yra vienas, kaip vienas yra ir Dievo planas, kurio centras ir širdis yra Jėzus Kristus; nuo Jo Velykų ta širdis yra atverta.84
Kristaus širdimi85 suprantamas Šventasis Raštas, kuris leidžia ją pažinti. Prieš kančią toji širdis buvo užverta, nes Raštai buvo neaiškūs. Tačiau po kančios Raštai atsivėrė, kad tie, kurie dabar juos supranta, svarstytų ir spręstų, kaip turi būti aiškinamos pranašystės.86
113 2. Šventąjį Raštą reikia skaityti „gyvoje visos Bažnyčios Tradicijoje“. Anot Tėvų, Šventasis Raštas Bažnyčios širdyje skaitomas geriau negu raštu užrašytas.87 Iš tiesų Bažnyčia savo Tradicijoje gyvai prisimena Dievo žodžius, o Šventoji Dvasia dvasiškai aiškina Šventąjį Raštą („...pagal dvasinį suvokimą, kuriuo Dvasia apdovanoja Bažnyčią“88).
114 3. Būti atidiems „tikėjimo analogijai“.89 „Tikėjimo analogija“ laikome tiesų tarpusavio ryšį ir ryšį su visu Apreiškimo planu.
Šventojo Rašto prasmės
115 Pagal senovinę tradiciją galima skirti dvejopą Šventojo Rašto prasmę: žodinę ir dvasinę, o pastaroji dar skirstoma į alegorinę, moralinę ir anagoginę. Visų keturių prasmių darna labai praturtina gyvąjį Šventojo Rašto skaitymą Bažnyčioje.
116 Žodinė prasmė. Tai prasmė, kurią išreiškia Šventojo Rašto žodžiai ir kurią atskleidžia egzegezė, taikydama teisingo aiškinimo taisykles. „Visos Šventojo Rašto prasmės remiasi žodine prasme.“90
117 Dvasinė prasmė. Dėl vieningo Dievo plano ženklais gali būti ne tik Šventojo Rašto tekstas, bet ir dalykai bei įvykiai, apie kuriuos jis pasakoja.
1. Alegorinė prasmė. Mes galime giliau suprasti įvykius, atpažindami jų reikšmę Kristuje; taip perėjimas per Raudonąją jūrą yra Kristaus pergalės, o tuo pačiu ir Krikšto ženklas;91
2. Moralinė prasmė. Šventajame Rašte aprašyti įvykiai turi mus paraginti teisingai elgtis. Jie yra užrašyti „įspėti mums“ (1 Kor 10, 11);92
3. Anagoginė prasmė. Galima įžiūrėti ir amžinąją dalykų ir įvykių prasmę, laikyti juos vadovais (graik. anagoge) į mūsų Tėvynę. Taip Bažnyčia žemėje yra dangiškosios Jeruzalės ženklas.93
118 Keturias prasmes glaustai apibūdina šis viduramžių dvieilis:
„Littera gesta docet, quid credas allegoria,
Moralis quid agas, quo tendas anagogia“.94
Žodinė prasmė rodo, kas vyksta, alegorinė, ką reikia tikėti,
moralinė, ką daryti, anagoginė, ko siekti.
119 „Egzegetų uždavinys yra stengtis pagal šias taisykles giliau suvokti ir išdėstyti Šventojo Rašto prasmę, kad šios tarsi parengiamosios studijos subrandintų Bažnyčios sprendimą. Galutinai spręsti apie tai, kaip aiškinti Šventąjį Raštą, priklauso Bažnyčiai, kuriai Dievas yra pavedęs tarnystę saugoti ir aiškinti Jo žodį“:95
Aš netikėčiau Evangelija, jei Katalikų Bažnyčios autoritetas neverstų manęs to daryti.96
IV. Šventojo Rašto kanonas
120 Apaštalinė Tradicija padeda Bažnyčiai atskirti, kurie raštai turi būti laikomi šventosiomis knygomis.97 Visas jų sąrašas yra vadinamas Šventojo Rašto „kanonu“. Senąjį Testamentą sudaro 46 knygos (45, jeigu Jeremijo ir Raudų knygos laikomos vientisu tekstu), Naująjį – 27:98
Senojo Testamento: Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Jozuės, Teisėjų, Rutos, dvi Samuelio knygos, dvi Karalių knygos, dvi Kronikų knygos, Ezdro ir Nehemijo, Tobijo, Juditos, Esteros, dvi Makabiejų knygos, Jobo, Psalmynas, Patarlių, Koheleto, Giesmių Giesmė, Išminties, Siracido, Izaijo, Jeremijo, Raudų, Barucho, Ezechielio, Danielio, Ozėjo, Joelio, Amoso, Abdijo, Jonos, Michėjo, Nahumo, Habakuko, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, Malachijo;
Naujojo Testamento: Mato, Morkaus, Luko, Jono Evangelijos, Apaštalų Darbai, laiškai – šv. Pauliaus Romiečiams, pirmas ir antras Korintiečiams, Galatams, Efeziečiams, Filipiečiams, Kolosiečiams, pirmas ir antras Tesalonikiečiams, pirmas ir antras Timotiejui, Titui, Filemonui, laiškas Žydams, Jokūbo laiškas, pirmas ir antras Petro, trys Jono laiškai, Judo laiškas ir Apreiškimas Jonui.
Senasis Testamentas
121 Senasis Testamentas yra neatskiriama Šventojo Rašto dalis. Jo knygos yra Dievo įkvėptos, ir jų vertė amžina,99 nes Senoji Sandora niekada nebuvo atšaukta.
122 „Senojo Testamento išganymo tvarka pirmiausia buvo skirta paruošti pasaulį Išganytojo Kristaus atėjimui“. „Nors ir turi netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „Jose glūdi kilnus mokymas apie Dievą, išganinga išmintis apie žmogaus gyvenimą ir nuostabūs maldos lobiai; jose slypi mūsų išganymo paslaptis.“100
123 Krikščionys Senąjį Testamentą gerbia kaip tikrą Dievo žodį. Bažnyčia visuomet ryžtingai priešinosi sumanymui Senąjį Testamentą atmesti dėl to, kad esą Naujasis jį laiko nebereikalingu (marcionizmas).
Naujasis Testamentas
124 „Dievo žodis, kuris yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, ypatingai prakilniu būdu yra pateiktas Naujajame Testamente ir jame išskleidžia savąją jėgą.“101 Tie raštai mums atskleidžia galutinę dieviškojo Apreiškimo tiesą. Jų centrinė tema yra Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, Jo darbai, mokymas, kančia ir pašlovinimas, taip pat ir Jo Bažnyčios gyvenimo pradžia, veikiant Šventajai Dvasiai.102
125 Evangelijos yra viso Šventojo Rašto širdis, „jos duoda tikriausią liudijimą apie įsikūnijusio Žodžio, mūsų Išganytojo, gyvenimą ir mokymą“.103
126 Galima skirti tris Evangelijų sudarymo etapus:
1. Jėzaus gyvenimas ir mokymas. Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi, kad keturios Evangelijos, „kurių istoriškumą ji nesvyruodama tvirtina, patikimai perduoda tai, ką Jėzus, Dievo Sūnus, gyvendamas tarp žmonių, jų amžinajam išganymui iš tikrųjų veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“.
2. Žodinė tradicija. „Ką Viešpats buvo sakęs ir daręs, apaštalai po Viešpaties įžengimo perdavė savo klausytojams, patys giliau tai supratę, šlovingųjų Kristaus gyvenimo įvykių pamokyti ir tiesos Dvasios apšviesti.“
3. Evangelijų parašymas. “Taigi šventieji autoriai surašė keturias Evangelijas, iš gausių žodžiu ar ir raštu perduotų šaltinių kai ką panaudodami, kai ką apibendrindami arba aiškindami tai, kas aktualu atskiroms Bažnyčioms, pagaliau visuomet išlaikydami skelbimo stilių, kad tuo būdu perduotų mums tikras ir teisingas žinias apie Jėzų.“104
127 Keturių dalių Evangelija Bažnyčioje turi išskirtinę vietą; tai rodo liturgijos jai skiriama pagarba ir su niekuo nesulyginama jos trauka, kurią jai visais laikais jautė šventieji:
Nėra geresnio, brangesnio ir kilnesnio mokslo už Evangelijų tekstą. Svarstykite ir saugokite tai, ko mūsų Viešpats ir Mokytojas Kristus mokė žodžiais ir vykdė darbais.105
Daugiausia peno mano mąstymui duoda Evangelija; joje randu visa, kas reikalinga mano vargšei sielai. Aš ten atskleidžiu vis naują šviesą, paslėptą ir paslaptingą prasmę.106
Senojo ir Naujojo Testamento vienybė
128 Bažnyčia jau apaštalų laikais107 ir vėliau Tradicijoje nuolat aiškino Dievo plano vienybę abiejuose Testamentuose, pasiremdama tipologija. Pagal ją Dievo darbuose Senojoje Sandoroje randami pirmavaizdžiai viso to, ką Dievas, laiko pilnatvei atėjus, yra įvykdęs savo įsikūnijusio Sūnaus asmenyje.
129 Tad Senąjį Testamentą krikščionys skaito mirusio ir prisikėlusio Kristaus šviesoje. Toks tipologinis skaitymas rodo neišsemiamą Senojo Testamento turinį. Tačiau negalima pamiršti, kad jo vertę sudaro Apreiškimas, kurį pats Išganytojas patvirtino.108 Beje, ir Naująjį Testamentą taip pat reikia skaityti Senojo Testamento šviesoje. Pirmykštė krikščionių katechezė nuolat juo naudodavosi.109 Anot seno priežodžio, „Senajame Testamente slypi Naujasis, o Naujajame atsiskleidžia Senasis.“110
130 Tipologija išreiškia veržlų Dievo plano vykdymą belaukiant, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28). Pavyzdžiui, patriarchų pašaukimas ir išėjimas iš Egipto Dievo plane nepraranda savo vertės, būdami tarpiniai jo vykdymo etapai.
V. Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenime
131 „Dievo žodis turi tokią jėgą ir galybę, kad tampa Bažnyčios atrama ir gyvastingumu, o Bažnyčios vaikų tikėjimui teikia tvirtumo, jų sieloms – maisto ir yra tyras ir neišsenkantis jų dvasinio gyvenimo šaltinis.“111 Tad „Šventasis Raštas krikščionims turi būti plačiai atvertas.“112
132 „Tebūna Šventojo Rašto studijos tartum šventosios teologijos siela. Tegu žodžio tarnystė, tai yra jo skelbimas sielovadoje, katechezė ir visas krikščioniškasis švietimas randa tame pačiame Rašto žodyje sveiko maisto ir semiasi iš jo šventos jėgos, o liturginė homilija tame švietime užima svarbiausią vietą.“113
133 Bažnyčia „labai karštai ragina visus tikinčiuosius [...], dažnai skaitant dieviškuosius Raštus, suvokti 'Kristaus Jėzaus [...] pažinimo didybę' (Fil 3, 8). 'Nepažinti Šventojo Rašto – tai nepažinti Kristaus'.“114
Glaustai
134 Visas Šventasis Raštas yra tik viena knyga, o toji knyga yra Kristus, „nes visas dieviškasis Raštas kalba apie Kristų, ir visas dieviškasis Raštas išsipildo Kristuje.“115
135 „Šventieji Raštai talpina savy Dievo žodį ir, būdami įkvėpti, iš tiesų yra Dievo žodis.“116
136 Dievas, įkvėpdamas žmogiškuosius autorius, pats yra Šventojo Rašto Autorius; Jis veikia juose ir per juos. Taip Jis laiduoja, kad jų raštai neklysdami moko išganingos tiesos.117
137 Aiškinant įkvėptuosius Raštus, pirmiausia reikia stengtis suprasti, ką Dievas per šventuosius autorius nori apreikšti mūsų išganymui. Tai, kas ateina iš Šventosios Dvasios, yra visiškai suprantama tiktai veikiant Šventajai Dvasiai.118
138 Bažnyčia priima ir gerbia kaip įkvėptas 46 Senojo ir 27 Naujojo Testamento knygas.
139 Keturios Evangelijos užima centrinę vietą, nes jų centras yra Jėzus Kristus.
140 Abiejų Testamentų vienybė išplaukia iš Dievo plano ir Jo Apreiškimo vienybės. Senasis Testamentas ruošia Naująjį, o šis savo ruožtu išpildo Senąjį; jie abu vienas kitą aiškina; abu yra tikras Dievo žodis.
141 „Šventieji Raštai Bažnyčioje visuomet buvo gerbiami kaip ir pats Viešpaties Kūnas“119: jie abu maitina ir tvarko visą krikščionių gyvenimą. „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105)120.*
Išnašos
68 DV 13.
69 Plg. Žyd 1, 1-3.
70 Šv. Augustinas, Psal. 103, 4, 1.
71 Plg. DV 21.
72 Plg. DV 24.
73 Plg. 1 Tes 2, 13.
74 DV 21.
75 DV 11.
76 DV 11.
77 DV 11.
78 Šv. Bernardas, Hom. Miss. 4, 11.
79 Plg. Lk 24, 45.
80 Plg. DV 12, §1.
81 DV 12, §2.
82 DV 12, §3.
83 Plg. DV 12, §3.
84 Plg.Lk 24, 25-27. 44-46.
85 Plg. Ps 22, 15.
86 Šv.Tomas Akv., Psal. 21, 11.
87 Plg. šv. Hiliaras, Const. 9; šv. Jeronimas, Ep. Gal 1, 1; 11-12.
88 Origenas, Hom. in Lev. 5, 5.
89 Plg. Rom 12, 6.
90 Šv.Tomas Akv., S.th. 1, 1, 10, ad 1.
91 Plg. 1 Kor 10, 2.
92 Plg. Žyd 3-4, 11.
93 Plg. Apr 21, 1-22, 5.
94 Augustinas iš Danijos, Rot. I.
95 DV 12, 3.
96 Šv. Augustinas, Fund. 5, 6.
97 Plg. DV 8, 3.
98 Plg. DS 179; 1334-1336; 1501-1504.
99 Plg. DV 14.
100 DV 15.
101 DV 17.
102 Plg. DV 20.
103 DV 18.
104 DV 19.
105 Šv. mergelė Cezarija, Rich.
106 Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Ms. autob. A 83 v.
107 Plg. 1 Kor 10, 6. 11; Žyd 10, 1; 1 Pt 3, 2 1.
108 Plg. Mk 12, 29-31.
109 Plg. 1 Kor 5,6-8; 10, 1-11.
110 Šv. Augustinas, Hept. 2, 73; plg. DV 16.
111 DV 21.
112 DV 22.
113 DV 24.
114 DV 25; plg. šv. Jeronimas, Is., prol.
115 Šv. Viktoras Hugonas, Noe 2, 8; plg. ten pat, 2, 9.
116 DV 24.
117 Plg. DV 11.
118 Origenas, Hom. in Ex. 4, 5.
119 DV 21.
120 Plg. Iz 50, 4.
|