Pirmas skyrius. „Aš tikiu“ – „Mes tikime“ / Antras poskyris. Dievas pasitinka žmogų

2 skirsnis. Dieviškojo Apreiškimo perdavimas

74  Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), tai yra pažintų Jėzų Kristų.³⁷Tad reikia Kristų skelbti visoms tautoms ir visiems žmonėms, kad Apreiškimas pasiektų visus žemės pakraščius:

Visų tautų išganymui Dievo apreikšti dalykai Jo maloningu patvarkymu turi išlikti nepažeisti ir būti perduoti visoms kartoms.³⁸

75  „Viešpats Kristus, kuriame atbaigtas visas Aukščiausiojo Dievo Apreiškimas, davė apaštalams priesaką, kad jau per pranašus pažadėtąją ir Jo paties įvykdytąją bei paskelbtąją Evangeliją jie irgi skelbtų visiems, kaip visos išganingos tiesos bei dorovės šaltinį, teikdami visiems dieviškų dovanų.“³⁹

76  Viešpaties įsakytas Evangelijos skelbimas vykdomas dviem būdais:

— žodžiu: „apaštalų, kurie skelbiamu žodžiu, pavyzdžiais ir organizuotu mokymu perdavė tai, ką buvo išgirdę iš Kristaus ir patyrė iš Jo darbų, bendraudami su Juo, ar ko išmoko Šventosios Dvasios įkvėpti“;

— raštu: „tų apaštalų bei jiems artimų vyrų, kurie, tos pačios Šventosios Dvasios įkvėpti, išganymo skelbimą surašė.“⁴⁰

77  „Kad Evangelija išliktų Bažnyčioje nuolat sveika ir gyva, apaštalai savo įpėdiniais paliko vyskupus, 'pavesdami jiems savo pačių mokymo pareigas'.“⁴¹ Tad „apaštalų skelbimas, ypatingu būdu išreikštas įkvėptose knygose, privalo būti išsaugotas per nenutrūkstamą kartų grandinę iki pasaulio pabaigos.“⁴²

78  Tas gyvas perdavimas, vykdomas Šventojoje Dvasioje, yra vadinamas Tradicija, nes yra skirtingas nuo Šventojo Rašto, nors ir glaudžiai su juo susijęs. Per ją „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis įtvirtina ir perduoda visoms kartoms visa tai, kas ji yra, visa tai, ką ji tiki.“⁴³ „Bažnyčios tėvų žodžiai liudija apie šios Tradicijos gyvumą, o jos turtai įsilieja į tikinčios ir besimeldžiančios Bažnyčios praktiką ir gyvenimą.“⁴⁴

79  Tad visa, ką Tėvas per savo Žodį Šventojoje Dvasioje apie save pranešė, Bažnyčioje nuolat lieka ir veikia: „Dievas, kuris, kadaise kalbėjęs, ir dabar nuolat kalba su savo mylimojo Sūnaus Sužadėtine, ir Šventoji Dvasia, kurios dėka gyvas Evangelijos žodis skamba Bažnyčioje, o per ją ir pasaulyje, veda tikinčiuosius į visišką tiesą bei apgyvendina jų sielose vaisingą Kristaus žodį.“⁴⁵

80  „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas glaudžiai siejasi tarpusavyje ir papildo vienas kitą. Juk jie abu, išplaukę iš tos pačios dieviškosios versmės, tarsi susilieja ir siekia to paties tikslo.“⁴⁶ Jų abiejų dėka Bažnyčioje egzistuoja ir duoda vaisių Kristaus, kuris pažadėjo su savaisiais pasilikti „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20), slėpinys.

81  „Šventasis Raštas yra Dievo žodis, kadangi jis Šventosios Dvasios įkvėpimu yra užrašytas.“

„Šventoji Tradicija Dievo žodį, Viešpaties Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams, perduoda pilnutinį įpėdiniams, kad šie, tiesos Dvasios apšviesti, jį skelbdami ištikimai saugotų, aiškintų ir skleistų.“⁴⁷

82  Tad Bažnyčia, kuriai yra pavesta perduoti ir aiškinti Apreiškimą, „savo tikrumą dėl visų apreikštųjų dalykų semiasi ne tik iš Šventojo Rašto. Todėl ir jis, ir Tradicija turi būti priimti su vienoda meile ir pagarba.“⁴⁸

83  Tradicija, apie kurią čia kalbame, yra atėjusi iš apaštalų ir perduoda tai, ką jie yra gavę iš Jėzaus mokymo bei pavyzdžio ir sužinoję per Šventąją Dvasią. Tad pirmoji krikščionių karta dar neturėjo surašyto Naujojo Testamento, ir pats Naujasis Testamentas rodo atsirandant gyvą Tradiciją.

Nuo šios Tradicijos skiriasi teologinės, disciplinarinės, liturginės ar pamaldumo tradicijos, kurios laikui bėgant atsirado vietinėse bažnyčiose. Tai tik atskiros formos didžiosios Tradicijos, kuri jomis pasireiškia įvairiose vietose ir įvairiose epochose. Sutinkamai su didžiąja Tradicija, šios tradicijos gali būti palaikomos, keičiamos ar atmetamos, vadovaujant Bažnyčios Mokymui.

84  „Tikėjimo turtas“⁴⁹ (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. „Laikydamasi šio paveldo, visa šventoji liaudis drauge su savo ganytojais nuolat išlieka apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų vienybėje. Tokiu būdu saugant, vykdant bei išpažįstant perduotą tikėjimą, gimsta ypatingas vadovų ir tikinčiųjų sutarimas.“⁵⁰

85  „Pareiga autentiškai aiškinti surašytą ar perduotą Dievo žodį tėra patikėta tik gyvam Bažnyčios Mokymui, kuris autoritetingai vykdomas Jėzaus Kristaus vardu“⁵¹, tai yra vyskupams vienybėje su Petro įpėdiniu, Romos vyskupu.

86  Žinoma, „tasai mokymas nėra aukštesnis už Dievo žodį, jisai tik jam tarnauja, mokydamas vien to, kas perduota kaip apreiškimas; kilęs iš Dievo priesako ir lydimas Šventosios Dvasios, Mokymas su meile klauso [Dievo žodžio], šventai jį saugo bei ištikimai aiškina ir iš to vieno tikėjimo paveldo semia visa tai, ką pateikia kaip privalomą tikėti Dievo Apreiškimą.“⁵²

87  Tikintieji, prisimindami Kristaus žodžius apaštalams: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16),⁵³ klusniai priima pamokymus ir nurodymus, įvairiomis formomis gaunamus iš savo ganytojų.

88  Bažnyčios Mokymas pilnutinai panaudoja iš Kristaus gautą galią, skelbdamas dogmas, tai yra įpareigodamas krikščionių tautą besąlygiškai pritarti apreikštoms arba būtinai su jomis susijusioms ir galutinėmis paskelbtoms tikėjimo tiesoms.

89  Mūsų dvasinis gyvenimas yra organiškai susijęs su dogmomis. Dogmos yra šviesa mūsų tikėjimo kelyje, daro jį aiškų ir saugų. Ir atvirkščiai, jei mūsų gyvenimas yra teisus, tai mūsų protas ir mūsų širdis esti atviri priimti tikėjimo dogmų šviesai.⁵⁴

90  Dogmų tarpusavio ryšiai ir jų nuoseklumas matomi visame Kristaus paslapties Apreiškime.⁵⁵ Reikia atsiminti, kad „katalikų mokslo tiesose yra tam tikra tvarka arba 'hierarchija' dėl jų skirtingo ryšio su krikščionių tikėjimo pagrindais“⁵⁶.

91  Visi tikintieji gali suprasti ir perteikti apreikštąją tiesą. Jie yra gavę Šventosios Dvasios, kuri juos moko⁵⁷ ir veda „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), patepimą.

92  „Tikinčiųjų visuma [...] negali klysti tikėdama ir parodo šią ypatingą savo savybę visos Dievo tautos tikėjimo antgamtiniu suvokimu, kai 'nuo vyskupo iki eilinio tikinčiojo' visuotinai sutaria tikėjimo ir doros dalykuose.“⁵⁸

93  „Šitaip tikėdama, tiesos Dvasios žadinama ir palaikoma, Bažnyčios Mokymo vadovaujama Dievo tauta [...] tvirtai laikosi to tikėjimo, vieną kartą visiems laikams duoto šventiesiems, teisingu įžvalgumu vis giliau jį supranta ir vis tobuliau pritaiko gyvenime.“⁵⁹

94  Šventosios Dvasios dėka tikėjimo paveldo žodžių ir tikrovės supratimas Bažnyčios gyvenime gali augti:

— „stengiantis tikintiesiems mąstyti bei svarstyti savo širdyje“⁶⁰; ypač „imantis teologinių tyrinėjimų, kurie pagilintų apreikštųjų tiesų pažinimą“⁶¹;

— „gilia dvasinių dalykų patirtimi“⁶²; „dieviškieji žodžiai auga drauge su juos skaitančiuoju“⁶³;

— „skelbiamuoju žodžiu tų, kurie, priimdami vyskupo pareigas, įgyja pastovią tiesos charizmą“⁶⁴.

95  „Tad aišku, jog Šventoji Tradicija, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Mokymas išmintingiausiu Dievo sprendimu yra taip darniai susiję tarpusavy, kad vienų be kitų išvis nebūna. Jie visi drauge veiksmingai prisideda prie sielų išganymo, kiekvienas savaip ir vienos Šventosios Dvasios veikiami.“⁶⁵

96  Tai, ką Kristus patikėjo apaštalams, jie, Šventosios Dvasios įkvėpti, gyvu žodžiu ir raštu perdavė visoms kartoms, ligi Kristaus garbingo sugrįžimo.

97   „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Dievo žodžio paveldą“⁶⁶, kuriame, kaip veidrodyje, keliaujančioji Bažnyčia regi Dievą, visų jos turtų šaltinį.

98  „Bažnyčia savo mokymu, savo gyvenimu ir savo apeigomis įtvirtina ir perduoda visoms kartoms visa tai, kas ji yra, visa tai, ką ji tiki.“⁶⁷

99  Antgamtiškai suvokdama tikėjimą, visa Dievo tauta nuolat priima dieviškojo Apreiškimo dovaną, vis giliau ją supranta ir vis tobuliau ja gyvena.

100  Pareiga autentiškai aiškinti Dievo žodį yra patikėta vien tik Bažnyčios Mokymui, Popiežiui ir vienybėje su juo esantiems vyskupams.