Pirmas skyrius. „Aš tikiu“ – „Mes tikime“ / Antras poskyris. Dievas pasitinka žmogų

1 skirsnis. Dievo Apreiškimas

51  „Gerasis ir išmintingasis Dievas panoro apreikšti save patį ir paskelbti savo valios paslaptį, kurios dėka žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje turi galimybę prieiti prie Tėvo ir tapti dieviškosios prigimties dalininkais.“²

52  Dievas, „kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16), nori savo dieviškuoju gyvenimu pasidalyti su savo laisvai sukurtais žmonėmis, kad Jo vienatiniame Sūnuje jie būtų Jam įsūniai.³ Pats apsireikšdamas, Dievas nori žmonėms duoti galią Jam atsiliepti, Jį pažinti, Jį mylėti kur kas labiau, negu tai patys būtų pajėgę padaryti.

53  Dieviškasis Apreiškimo planas pasireiškia tikrovėje „darbais ir žodžiais, labai susijusiais tarpusavyje“⁴ ir vienas kitą nušviečiančiais. Jis turi savą dieviškąją pedagogiką: Dievas žmogui save apreiškia palaipsniui, ruošia jį atskirais etapais priimti antgamtinį savo paties Apreiškimą, kurio viršūnė yra įsikūnijusio Žodžio, Jėzaus Kristaus, Asmuo ir pasiuntinybė.

Šv. Ireniejus Lijonietis ne kartą yra kalbėjęs apie tą dievišką pedagogiką, vaizduodamas ją kaip Dievo ir žmogaus suartėjimą. „Dievo Žodis apsigyveno žmoguje ir tapo žmogaus Sūnumi, kad žmogui būtų įprasta priimti Dievą, o Dievui būtų įprasta apsigyventi žmoguje, kai Tėvui tai patiks.“⁵

54  „Dievas, viską kurdamas ir palaikydamas savo Žodžiu, nepaliauja žmonėms liudijęs save sukurtais daiktais ir, trokšdamas atverti antgamtinio išganymo kelią, nuo pat pradžių apreiškė save pirmiesiems tėvams.“⁶ Jis juos pakvietė artimai su Juo bendrauti, apdovanodamas juos nuostabia malone ir teisumu.

55  To Apreiškimo nenutraukė mūsų pirmųjų tėvų nuodėmė. „Po jų nupuolimo davęs atpirkimo pažadą, Dievas sužadino žmonėse išganymo viltį ir nuolat rūpinasi žmonijos reikalais, kad suteiktų amžinąjį gyvenimą visiems, kurie, ištvermingai darydami gerus darbus, ieško išganymo.“⁷

Kai per neklusnumą jis Tavo draugystę prarado, jo nepalikai mirties valdžioje. [...] žmonėms Tu sandorą siūlei ne kartą.⁸

56  Nuodėmei suskaldžius žmoniją, Dievas pirmiausia stengėsi ją gelbėti atskiromis dalimis. Sandora su Nojumi po tvano⁹ reiškia dieviškąją Ekonomiją*, apimančią „tautas“, tai yra žmones, sugrupuotus „jų kraštuose, su jų pačių kalba pagal jų šeimas ir tautas“ (Pr 10, 5).¹⁰

57  Toji daugybės tautų kosminė, socialinė ir religinė tvarka¹¹ yra skirta puolusios, sutartinai nedorumui pasidavusios žmonijos,¹² kuri norėjo pati susivienyti pagal Babelio pavyzdį,¹³ puikybei apriboti. Tačiau dėl nuodėmės¹⁴ tai negalutinei tvarkai nuolat kildavo grėsmė nukrypti į stabmeldystę bei tautos ir jos vado sudievinimą.

58  Sandora su Nojumi galiojo pagonių laikais¹⁵ iki visuotinio Evangelijos paskelbimo. Biblija gerbia kai kuriuos didžiuosius tų „pagonių“ asmenis, tokius, kaip teisusis Abelis, karalius ir kunigas Melchizedekas,¹⁶ Kristaus pirmavaizdis,¹⁷ ar teisieji „Nojus, Danielis ir Jobas“ (Ez 14, 14). Tad Šventasis Raštas parodo, kokį aukštą šventumo laipsnį gali pasiekti tie, kurie gyvena pagal Nojaus sandorą, laukdami, kol Kristus suburs „į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 52).

59  Kad suburtų išsklaidytą žmoniją, Dievas pasirenka Abramą, pakviesdamas jį „iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1), kad jį padarytų Abraomu – „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5): „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ ( Pr 12, 3)¹⁸.

60  Iš Abraomo kilusi tauta bus patriarchams duotų pažadų saugotoja, išrinktoji tauta,¹⁹ pašaukta vieną dieną suburti visus Dievo vaikus į Bažnyčios vienybę;²⁰ji bus šaknis, į kurią bus įskiepyti tikinčiais tapę pagonys.²¹

61  Patriarchai, pranašai ir daug kitų Senojo Testamento asmenų visose Bažnyčios liturginėse tradicijose buvo ir visada bus gerbiami kaip šventieji.

62  Po patriarchų laikotarpio Dievas padaro Izraelį savo tauta, vaduodamas ją iš Egipto vergijos. Sinajuje sudaro su ja Sandorą ir per Mozę duoda jai savo Įstatymą, kad Jį pripažintų ir Jam tarnautų kaip vieninteliam gyvam ir tikram Dievui, rūpestingam Tėvui ir teisingam Teisėjui, ir kad lauktų pažadėto Gelbėtojo.²²

63  Izraelis yra kunigiškoji Dievo tauta,²³ kuri „vadinama Viešpaties vardu“ (Įst 28, 10). Tai tauta, „kuriai Viešpats Dievas yra pirmiausia kalbėjęs“²⁴, „vyresniųjų brolių“ Abraomo tikėjime tauta.²⁵

64  Per pranašus Dievas formuoja savo tautą išganymo viltimi, naujosios ir amžinos, visiems žmonėms skirtos Sandoros,²⁶ kuri bus įrašyta jų širdyse,²⁷ laukimu. Pranašai skelbia radikalų Dievo tautos atpirkimą, jos apvalymą nuo visų neištikimybių,²⁸ išganymą, kuris apims visas tautas.²⁹ Ta viltimi visų pirma gyvens vargingieji ir Viešpaties nuolankieji.³⁰ Šventosios moterys, tokios kaip Sara, Rebeka, Rachelė, Miriam, Debora, Ona, Judita ir Estera, išsaugos gyvą Izraelio išgelbėjimo viltį. Ryškiausias tos vilties paveikslas yra Marija.³¹

65  „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, yra vienatinis, tobulas ir nepranokstamas Tėvo Žodis. Jame Jis viską pasako, ir kito žodžio nebus. Šv. Kryžiaus Jonas, kaip ir daugelis prieš jį, puikiai tai išreiškia, komentuodamas Žyd 1, 1–2:

Nuo to laiko, kai Jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra Jo vienintelis Žodis, Dievui nebelieka nieko daugiau pasakyti. Tuo vienu Žodžiu Jis mums pasakė iš karto viską [...]; nes ką Jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, Jis viską pasakė savo Sūnuje, mums atiduodamas viską, savo Sūnų. Dėl to tas, kuris dabar dar klausinėtų Viešpatį ar lauktų iš Jo vizijos ar apreiškimo, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir įžeistų Dievą, nežvelgdamas vien į Kristų, o ieškodamas dar ko nors kito arba kokių nors naujovių.³³

66  „Krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip Naujoji ir galutinė Sandora, niekad nesikeis, ir negali būti laukiama jokio naujo viešo apreiškimo, iki mūsų Viešpats Jėzus Kristus šlovingai pasirodys.“³⁴ Vis dėlto, nors Apreiškimas ir baigtas, jis nėra iki galo išaiškintas; krikščionių tikėjimas ilgainiui privalo laipsniškai atskleisti visą jo turinį.

67  Amžiams bėgant yra buvę vadinamųjų „privačių“ apreiškimų, kai kurie jų buvo bažnytinės valdžios pripažinti. Tačiau jie nepriklauso tikėjimo lobiui. Jie turi ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį pilnutiniau išgyventi. Bažnyčios Mokymo vadovaujami, tikintieji gali atskirti ir pasirinkti tai, kas tuose apreiškimuose yra autentiškas, Bažnyčiai adresuotas Kristaus ar Jo šventųjų kreipimasis.

Krikščionių tikėjimas negali priimti „apreiškimų“, kurie bando viršyti ar taisyti Kristaus užbaigtąjį Apreiškimą. To esti kai kuriose nekrikščioniškose religijose ar šių dienų sektose, kurios remiasi tokiais „apreiškimais“.

68  Dievas iš meilės apsireiškė ir atsidavė žmogui. Jis galutinai ir išsamiai atsakė į klausimus, kurie žmogui kyla dėl jo gyvenimo prasmės ir tikslo.

69  Dievas žmogui apsireiškė, tolydžio darbais ir žodžiais atskleisdamas savo paslaptį.

70  Dievas save liudija ne tik savo kūriniais, Jis yra pats apsireiškęs mūsų pirmiesiems tėvams. Jis yra jiems kalbėjęs, o po nuopuolio jiems pažadėjo išganymą³⁵ ir pasiūlė savo Sandorą.

71  Dievas su Nojumi sudarė amžiną Sandorą tarp savęs ir kiekvienos gyvos esybės.³⁶ Ši Sandora tvers tol, kol tvers pasaulis.

72  Dievas išsirinko Abraomą ir sudarė Sandorą su juo ir jo palikuonimis. Juos Jis subūrė į savo tautą, kuriai per Mozę apreiškė savo Įstatymą. Per pranašus Jis ją parengė priimti išganymą, skirtą visai žmonijai.

73  Dievas save iki galo apreiškė, atsiųsdamas savo Sūnų, kuriame sudarė Sandorą visiems laikams. Kristus yra galutinis Dievo Žodis, ir po Jo nebus jokio kito Apreiškimo.