Antras skyrius. Viešpaties malda: „Tėve mūsų“

2 skirsnis. „Tėve mūsų, kuris esi danguje“

2777  Romos liturgijoje susirinkusieji švęsti Eucharistijos yra raginami su sūniška drąsa kalbėti „Tėve mūsų“; Rytų liturgijoje yra panašių posakių: „išdrįsti visiškai pasitikint“, „padaryk mus vertus“. Iš degančio krūmo Mozei buvo pasakyta: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus“ (Iš 3, 5). Tą dieviškojo šventumo slenkstį peržengti galėjo tiktai Jėzus, kuris, „nuplovęs nuodėmes“ (Žyd 1, 3), atveda mus priešais Tėvo veidą: „Štai aš ir mano vaikai, kuriuos davė man Dievas“ (Žyd 2, 13):

Savo, kaip vergų, suvokta padėtis verstų mus slėptis po žeme, ir mūsų žemiškasis būvis pavirstų dulkėmis, jei paties mūsų Tėvo galia ir Jo Sūnaus Dvasia neragintų mūsų šaukti: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). [...] Kada gi silpnas mirtingasis išdrįstų Dievą vadinti savo Tėvu, jei žmogaus iš vidaus neįkvėptų dangaus galybė?²¹

2778  Nusakyti Dvasios galiai, kuri mus atveda prie Viešpaties maldos, Rytų ir Vakarų liturgijos vartoja gražų ir ypač krikščionišką žodį: parrhesia, tai yra neapsimestinis nuoširdumas, sūniškas pasitikėjimas, džiugus tikrumas, nuolanki drąsa, įsitikinimas, kad esi mylimas.²²

2779  Kad šis pirmas Viešpaties maldos kreipinys taptų mums savas, turime nuolankiai apvalyti savo širdį nuo kai kurių klaidingų „šio pasaulio“ požiūrių. Nuolankumas leidžia mums suprasti, kad „Tėvo niekas nepažįsta, tiktai Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27), tai yra „mažutėliams“ (Mt 11, 25). Širdį reikia apvalyti nuo mūsų kultūros raidoje ir mūsų pačių suformuotų tėvo ir motinos įvaizdžių, kurie turi įtakos mūsų santykiui su Dievu. Dievas, mūsų Tėvas, neapimamas sukurtojo pasaulio sąvokomis. Šiuo atžvilgiu Jam taikyti ar Jam priešinti mūsų idėjas reikštų kurti stabus, kad jie būtų garbinami arba atmetami. Melstis Tėvui reiškia įžengti į Jo slėpinį: į tai, koks Jis pats yra ir kokį mums Jį apreiškė Sūnus:

Žodžiai „Dievas Tėvas“ niekam nebuvo apreikšti. Net kai Mozė paklausė Dievą, kas Jis esąs, išgirdo kitą vardą. Mums tas vardas buvo apreikštas Sūnuje, nes Sūnaus vardas liepia mąstyti apie naują Tėvo vardą.²³

2780  Mes galime Dievo šauktis: „Tėve!“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, o Jo Dvasia leidžia mums Jį pažinti. Nei žmogus negali suvokti, nei angelų galybės suprasti asmeninio Sūnaus ir Tėvo santykio,²⁴ o Sūnaus Dvasia leidžia jame dalyvauti mums, tikintiems, kad Jėzus yra Kristus ir kad mes esame gimę iš Dievo.²⁵

2781  Kai meldžiamės Tėvui, bendraujame su Juo ir su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi.²⁶ Tada su vis nauja nuostaba Jį pažįstame ir pripažįstame. Pirmasis Viešpaties maldos žodis, prieš tapdamas maldavimu, pagarbina ir pašlovina Dievą, nes Dievui garbė, kad pripažįstame Jį „Tėvu“, tikruoju Dievu. Mes Jam dėkojame, kad apreiškė mums savo vardą, leido tuo tikėti ir mumyse apsigyveno.

2782  Mes galime garbinti Tėvą, nes, mus padarydamas įvaikiais savo vienatiniame Sūnuje, Jis leido mumyse atgimti Jo gyvenimui: Krikštu Jis mus įjungia į savo Pateptojo – Kristaus – kūną, o iš Galvos į narius išsiliejančios savo Dvasios Patepimu mus padaro „pateptaisiais“:

Dievas, iš anksto paskyręs mus tapti įvaikiais, padarė mus panašius į Kristaus garbingąjį kūną. Taip ir jūs, tapę Kristaus [Pateptojo] dalininkais, teisėtai esate vadinami „pateptaisiais“.²⁷

Naujas, atgimęs ir savo Dievui Jo malone sugrąžintas žmogus pirmiausia taria „Tėve“, nes yra tapęs sūnumi.²⁸

2783  Viešpaties malda mums apreiškia mus pačius, apreikšdama mums Tėvą:²⁹

O žmogau, tu nedrįsai veido pakelti į dangų, buvai akis nuleidęs į žemę ir staiga gavai Kristaus malonę: visos tavo nuodėmės tau buvo atleistos. Iš blogo tarno tapai geru sūnumi. [...] Tad pakelk akis į Tėvą, kuris per savo Sūnų tave atpirko, ir tark: „Tėve mūsų!“ [...] Bet nereikalauk sau ypatingų teisių. Ypatingu būdu Jis yra vien tik Kristaus Tėvas, tuo tarpu mes esame Jo kūriniai. Tad ir tu, gavęs malonę, sakyk: „Tėve mūsų“, kad būtum vertas būti Jo sūnus.³⁰

2784  Ta neužtarnauta įsūnystės dovana iš mūsų reikalauja nuolatinio atsivertimo ir naujo gyvenimo. Malda mūsų Tėvui turi išugdyti mumyse du pagrindinius nusiteikimus:

Troškimą ir valią panėšėti į Jį. Buvome sukurti pagal Jo paveikslą, ir per malonę tas panašumas buvo mums grąžintas; mes turime tai pateisinti:

Atsiminkime, kad, vadindami Dievą „mūsų Tėvu“, privalome elgtis kaip Dievo vaikai.³¹

Negalite savo Tėvo vadinti visokio gėrio Dievu, jei jūsų širdis negailestinga ir nežmoniška, nes tokiu atveju jumyse nebėra dangiškojo Tėvo gerumo žymės.³²

Reikia be paliovos kontempliuoti Tėvo grožį ir juo prisodrinti savo sielą.³³

2785  Nuolankią ir pasitikinčią širdį, kuri leidžia mums pasidaryti „kaip vaikams“ (Mt 18, 3), nes Tėvas apsireiškia „mažutėliams“ (Mt 11, 25):

[„Tėve mūsų“] yra žvilgsnis į patį Dievą, kaitri meilės ugnis. Siela joje ištirpsta ir paskęsta šventoje meilėje, ir kalbasi su Dievu kaip su tikru Tėvu labai intymiai ir švelniai, kaip gali tik mylintis vaikas.³⁴

„Tėve mūsų“: tas vardas sužadina mumyse ir meilę, ir karštą maldą, [...] ir viltį gauti, ko prašysime [...]. Ko gi Jis iš tiesų galėtų neduoti savo prašantiems vaikams, jeigu iš anksto jiems leido būti savo paties vaikais?³⁵

2786  Kreipiamės į Dievą: Tėve „mūsų“. Tas įvardis išreiškia ne savastį, o visai naują santykį su Dievu.

2787  Kai sakome Tėve „mūsų“, pirmiausia pripažįstame, kad visus pranašų paskelbtus Jo meilės pažadus įvykdė Kristus Naujoje ir amžinoje Sandoroje: mes tapome „Jo“ tauta, ir dabar Jis yra „mūsų“ Dievas. Tas naujas santykis yra abipusės priklausomybės dovana: į Jėzaus Kristaus mums dovanotą „tiesą ir malonę“³⁶ mes turime atsiliepti meile ir ištikimybe.³⁷

2788  Kadangi Viešpaties malda yra Jo tautos „paskutiniųjų laikų“ malda, įvardis „mūsų“ taip pat išreiškia viltį, kad tikrai išsipildys paskutinis Dievo pažadas: naujojoje Jeruzalėje Jis pasakys nugalėtojui: „Aš būsiu jam Dievas, o jis bus man sūnus“ (Apr 21, 7).

2789  Melsdamiesi „mūsų“ Tėvui, mes asmeniškai kreipiamės į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Mes nedalijame Dievybės, nes Tėvas yra Jos „šaltinis ir pradžia“, o tik išpažįstame, kad Sūnus yra amžinai Jo gimdomas ir kad iš Jo kyla Šventoji Dvasia. Taip pat mes nesuplakame į viena Asmenų, nes išpažįstame, jog mūsų bendrystė su Dievu yra bendrystė su Tėvu ir Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi, jų vienintelėje Šventojoje Dvasioje.Švenčiausioji Trejybė yra vienos prigimties ir nedaloma. Melsdamiesi Tėvui, mes garbiname bei šloviname ir Jį, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią.

2790  Įvardis „mūsų“ reiškia tai, kas bendra daugeliui. Tėra vienas Dievas, ir Jį Tėvu pripažįsta žmonės, kurie, tikėdami Jo vienatinį Sūnų, yra Jame atgimę iš vandens ir Šventosios Dvasios.³⁸ Tą naują Dievo ir žmonių bendrystę įkūnija Bažnyčia; suvienyta su vienatiniu Sūnumi, „pirmgimiu iš daugelio brolių“ (Rom 8, 29), ji yra vienybėje su vienu ir vieninteliu Tėvu vienoje ir vienintelėje Šventojoje Dvasioje.³⁹ Melsdamas „mūsų“ Tėvą, kiekvienas pakrikštytasis meldžiasi šitoje vienybėje: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos“ (Apd 4, 32).

2791  Dėl to, nepaisant tarp krikščionių esamų nesutarimų, malda “mūsų“ Tėvui išlieka bendras lobis ir įsakmus raginimas visiems pakrikštytiesiems. Vienijami tikėjimo į Kristų ir Krikšto, jie turi dalyvauti Jėzaus maldoje už Jo mokinių vienybę.⁴⁰

2792  Pagaliau jei meldžiamės tikrai „mūsų Tėvui“, tai atsisakome individualizmo, nes iš jo mus išlaisvina mūsų priimama meilė. Įvardis „mūsų“ Viešpaties maldos pradžioje ir kiti jo linksniai paskutiniuose keturiuose prašymuose nieko neišskiria. Kad tas „mūsų“ būtų tariamas kaip tiesa,⁴¹ turime įveikti savo nesutarimus ir prieštaravimus.

2793  Pakrikštytieji negali melstis „mūsų“ Tėvui, neprimindami Jam visų žmonių, už kuriuos Jis yra atidavęs savo mylimąjį Sūnų. Dievo meilė neturi ribų, tokia pat turi būti mūsų malda.⁴² Malda „mūsų“ Tėvui mums atveria Kristuje Jo parodytos meilės užmojį: reikia melstis su visais žmonėmis ir už visus, kurie dar Jo nepažįsta, kad jie būtų suburti į vienybę.⁴³ Tas dieviškas rūpestis visais žmonėmis ir visa kūrinija įkvėpdavo visus didžiuosius maldos žmones: jis turi suteikti visa apimančios meilės ir mūsų maldai, kai drįstame tarti: Tėve „mūsų“.

2794  Šie Biblijos žodžiai reiškia ne vietą („erdvę“), bet buvimo būdą; reiškia ne Dievo tolybę, bet Jo didybę. Mūsų Tėvas yra ne „kur kitur“. Jis yra „viršum“ viso to, ką mes galime suvokti apie Jo šventumą. Būdamas triskart Šventas, Jis yra labai artimas nuolankiai ir gailesčio kupinai širdžiai:

Žodžius „Tėve mūsų, kuris esi danguje“ gerai supranta teisiųjų širdys, kuriose Dievas gyvena kaip savo šventovėje. Užtat ir besimeldžiantysis trokšta, kad jame apsigyventų Tas, kurio jis šaukiasi.⁴⁴

„Dangumi“ būti tikrai gali ir žmonės, kurie nešioja dangiškojo pasaulio paveikslą, kuriuose apsigyvena ir su kuriais vaikšto Dievas.⁴⁵

2795  Dangaus simbolis mums primena Sandoros paslaptį, kurią išgyvename, melsdamiesi savo Dievui. Jis yra danguje – tai Jo buveinė, tad Tėvo namai yra ir mūsų „tėviškė“. Iš Sandoros žemės mus ištrėmė nuodėmė,⁴⁶ pas Tėvą, į dangų sugrąžina širdies atsivertimas.⁴⁷ Kristuje buvo sutaikinti dangus ir žemė,⁴⁸ nes pats Sūnus „nužengė iš dangaus“ ir savo Kryžiumi, Prisikėlimu bei Žengimu į dangų leido ir mums drauge su Juo pakilti į dangų.⁴⁹

2796  Kai Bažnyčia meldžiasi: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, ji išpažįsta, jog mes jau esame Dievo tauta, pasodinta danguje su Kristumi Jėzumi,⁵⁰ su Kristumi paslėpta Dieve,⁵¹ ir drauge „dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveine iš dangaus“ (2 Kor 5, 2):⁵²

Krikščionys gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet jų pilietybė – danguje.⁵³

2797  Kas kalba maldą „Tėve mūsų“, tą turi lydėti atviras ir tvirtas pasitikėjimas, nuolankus ir džiugus tikrumas.

2798  Mes galime Dievo šauktis: „Tėve“, nes Jį mums apreiškė žmogumi tapęs Jo Sūnus, į kurį Krikštu įjungti, tapome Dievo įvaikiais.

2799  Viešpaties malda leidžia mums bendrauti su Tėvu ir Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi; drauge ji mums apreiškia mus pačius.⁵⁴

2800  Malda mūsų Tėvui turi išugdyti mumyse ryžtą į Jį panėšėti, taip pat nuolankią ir pasitikinčią širdį.

2801  Sakydami Tėve „mūsų“, mes remiamės Naująja Sandora Jėzuje Kristuje, Švenčiausiosios Trejybės bendryste ir dieviškąja meile, per Bažnyčią apimančia visą pasaulį.

2802  „Kuris esi danguje“: šie žodžiai reiškia ne vietą, bet Dievo didybę ir Jo buvimą teisiųjų širdyse. Dangus, Tėvo namai, yra tikroji tėvynė, kurios mes siekiame ir kuriai jau priklausome.