Antras skyrius. Viešpaties malda: „Tėve mūsų“

1 skirsnis. „Visos Evangelijos santrauka“

2761  „Viešpaties malda iš tikrųjų yra trumpa visos Evangelijos santrauka.“⁷ „Kaip testamentą palikęs mums tą maldos formulę, Išganytojas dar pridūrė: 'Prašykite, ir gausite' (Jn 16, 24). Tad kiekvienas pagal reikalą gali siųsti į dangų įvairias maldas, bet visada pradėti Viešpaties malda, kuri išlieka pagrindinė.“⁸

2762  Šv. Augustinas, išaiškinęs, kad psalmės yra pagrindinis krikščioniškosios maldos penas ir įsilieja į „Tėve mūsų“ prašymus, taip užbaigia:

Net jei ir visas Šventojo Rašto maldas peržiūrėsite, esu tikras, jose nerasite nieko, ko nebūtų apėmusi ir išbaigusi Viešpaties malda.⁹

2763  Visas Senasis Testamentas (Įstatymas, Pranašai ir Psalmės) išsipildė Kristuje.¹⁰ Evangelija yra „Geroji Naujiena“. Ji pirmiausia buvo sutraukta šv. Mato užrašytame Kalno pamoksle.¹¹ Malda į mūsų Tėvą yra to skelbimo centras. Šiame kontekste paaiškėja kiekvienas Išganytojo mums perduotos maldos prašymas:

Viešpaties malda yra tobuliausia malda [...]. Joje mes ne tik prašome visko, ko tik galime teisėtai trokšti, bet ir ta tvarka, kurios privalome laikytis trokšdami. Tad ši malda ne tik mus moko prašyti, bet ir ugdo visus mūsų jausmus.¹²

2764  Kalno pamokslas yra gyvenimo mokslas, Viešpaties malda yra malda, bet ir vienu, ir kitu atveju Viešpaties Dvasia naujai įprasmina mūsų troškimus – mūsų gyvenimą gaivinančius vidinius išgyvenimus. Jėzus savo žodžiais mus moko šio naujo gyvenimo ir moko jo prašyti maldoje. Nuo mūsų teisingos maldos priklausys ir mūsų teisingas gyvenimas Jame.

2765  Tradicinis pavadinimas: „Viešpaties malda“ reiškia, kad „Tėve mūsų“ maldos mus išmokė ir mums ją davė Viešpats Jėzus. Ši iš Jėzaus mūsų gauta malda iš tiesų tokia tėra vienintelė: ji yra „Viešpaties“. Viena vertus, tos maldos žodžiais vienatinis Sūnus mums perduoda Jam Tėvo duotus žodžius¹³ ir yra mūsų maldos Mokytojas. Kita vertus, įsikūnijęs Žodis savo žmogiška širdimi žino, ko reikia Jo broliams ir seserims ir tai mums apreiškia: Jis yra mūsų maldos pavyzdys.

2766  Tačiau Jėzus mums paliko ne mechaniškai kartotiną formulę.¹⁴ Kaip ir kiekvienoje žodinėje maldoje, Šventoji Dvasia Dievo žodžiu moko Dievo vaikus melstis savo Tėvui. Mūsų – įvaikių maldai Jėzus duoda ne tik žodžius, bet ir Dvasią, per kurią jie tampa mumyse „dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63). Dar daugiau: kad įrodytų ir įgalintų mūsų maldą būti Dievo vaikų malda, Tėvas „atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: 'Aba, Tėve!'“ (Gal 4, 6). Mūsų malda išdėsto Dievui mūsų troškimus; „širdžių Tyrėjas“ Tėvas „žino Dvasios troškimus, kad Ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8, 27). „Tėve mūsų“ malda įsijungia į slėpiningą Sūnaus ir Dvasios pasiuntinybę.

2767  Šią nedalomą Viešpaties žodžių ir tikinčiųjų širdyse juos gyvus darančios Šventosios Dvasios dovaną Bažnyčia gavo nuo pat pradžių ir ja gyveno. Pirmosios bendruomenės Viešpaties maldą kalbėdavo „tris kartus per dieną“¹⁵ vietoj žydų liturgijoje buvusių „aštuoniolikos palaiminimų“.

2768  Pagal apaštalinę Tradiciją Viešpaties malda savo esme giliai įaugo į liturginę maldą.

Viešpats mus moko bendrai melstis už visus mūsų brolius. Jis juk nesako „mano Tėve“, kuris esi danguje, bet „mūsų Tėve“, idant mūsų malda taptų tartum vienos sielos malda už visą Bažnyčios kūną.¹⁶

Visose liturginėse tradicijose Viešpaties malda yra sudėtinė didžiųjų Liturginių valandų dalis. Tačiau jos bažnytinis pobūdis akivaizdžiausiai atsiskleidžia trijuose įkrikščioninimo sakramentuose:

2769  Viešpaties maldos perdavimas (traditio) Krikšto ir Sutvirtinimo metu ženklina naują gimimą dieviškajam gyvenimui. Kadangi krikščioniškoji malda yra kalbėjimas Dievui paties Dievo žodžiais, tai „gyvu Dievo žodžiu“ atgimusieji (1 Pt 1, 23) mokosi šauktis savo Tėvo tuo vienu žodžiu, kurį Jis visada išklauso. Dabar jie gali tai padaryti, nes jų širdyse, jų ausyse, jų lūpose, visoje jų – Dievo vaikų – būtyje buvo įspaustas neišdildomas Šventosios Dvasios Patepimo antspaudas. Dėl to daugelis patristinių „Tėve mūsų“ komentarų yra skiriami katechumenams ir naujatikiams. Kai Bažnyčia meldžiasi Viešpaties maldos žodžiais, tai visada meldžiasi ir randa gailestingumą „naujagimių“ tauta.¹⁷

2770  Eucharistinėje liturgijoje Viešpaties malda tampa visos Bažnyčios malda. Tada atsiskleidžia visa jos prasmė ir veiksmingumas. Įterpta tarp anaforos (Eucharistijos maldos) ir komunijos, ji, viena vertus, apima visus epiklezėje išreikštus prašymus ir užtarimus, kita vertus – klabena duris į Dangaus karalystės puotą, iš anksto išgyvenamą sakramentinėje komunijoje.

2771  Eucharistijoje taip pat atsiveria eschatologinis Viešpaties maldos prašymų pobūdis. Tai malda, būdinga „paskutiniesiems laikams“, išganymo metui, prasidėjusiam Šventosios Dvasios išliejimu ir pasibaigsiančiam Viešpaties sugrįžimu. „Tėve mūsų“ prašymai skiriasi nuo Senosios Sandoros maldos, nes remiasi nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje vieną kartą visiems laikams įvykusio išganymo paslaptimi.

2772  Iš to nepajudinamo tikėjimo veržiasi kiekviename iš septynių prašymų slypinti viltis. Jie išreiškia dabartinio – kantrybės ir laukimo – meto dejones, kol „dar nepasirodė, kas būsime“ (1 Jn 3, 2)¹⁸. Eucharistija ir „Tėve mūsų“ sutelkia dėmesį į Viešpaties atėjimą: „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26).

2773  Atsiliepdamas į savo mokinių prašymą (“Viešpatie, išmokyk mus melstis“: Lk 11, 1), Jėzus jiems patikėjo pagrindinę krikščionių maldą – „Tėve mūsų“.

2774  „Viešpaties malda iš tikrųjų yra trumpa visos Evangelijos santrauka“¹⁹, „tobuliausia malda“²⁰. Ji užima centrinę vietą Šventajame Rašte.

2775  Ji vadinama „Viešpaties malda“, nes yra mūsų gauta iš Viešpaties Jėzaus – mūsų maldos Mokytojo ir pavyzdžio.

2776  Viešpaties malda yra tikriausia Bažnyčios malda, sudėtinė didžiųjų Liturginių valandų ir įkrikščioninimo sakramentų – Krikšto, Sutvirtinimo, Eucharistijos – dalis. Įjungta į Eucharistiją, ji atskleidžia „eschatologinį“ savo prašymų pobūdį, su viltimi laukdama Viešpaties, „kol Jis ateis“ (1 Kor 11, 26).