Pirmas skyrius. Malda krikščionio gyvenime

Kas yra malda?

Malda man yra širdies polėkis, tiesus žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šauksmas tiek išmėginimą, tiek džiaugsmą patiriant.¹

2559  „Malda yra sielos pakėlimas į Dievą arba prašymas iš Dievo tinkamų gėrybių.“² Iš kur mes kalbame melsdamiesi? Iš savojo išdidumo ir savivalės aukštybių ar iš nuolankios ir sugrudusios širdies „gelmių“ (Ps 130, 1)? Kas save žemina, bus išaukštintas.³Nusižeminimas yra maldos pamatas. „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8, 26). Norint gauti maldos dovaną, reikia būti nusižeminusiam. Prieš Dievą žmogus yra elgeta.⁴

2560  „Jei tu pažintum Dievo dovaną!“ (Jn 4, 10). Maldos stebuklas pasirodo kaip tik ten, prie šulinių, kur ateiname ieškoti vandens: ten Kristus pasitinka kiekvieną žmogų; Jis pirmas ieško mūsų ir paprašo: „Duok man gerti“ (Jn 4, 7). Jėzus yra ištroškęs, Jo prašymas kyla iš trokštančio mūsų Dievo gelmių. Ar mes tai žinome, ar ne, bet maldoje susiduria ir Dievo, ir mūsų troškulys. Dievas trokšta, kad mes Jo trokštume.⁵

2561  „Rasi pati būtum Jį prašiusi, ir Jis tau būtų gyvojo vandens davęs!" (Jn 4, 10). Mūsų prašomoji malda neįtikimai tampa atsaku: atsaku į gyvojo Dievo skundą: "Mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2, 13); tikėjimo atsaku į nepelnytą išganymo pažadą,⁶ meilės atsaku į vienatinio Sūnaus troškulį.⁷

2562  Iš kur kyla žmogaus malda? Kad ir kokie būtų maldos žodžiai ar gestai, visada meldžiasi visas žmogus. Bet Šventasis Raštas, nusakydamas vietą, iš kurios veržiasi malda, kartais mini sielą arba dvasią, o dažniausiai (daugiau negu tūkstantį kartų) – širdį. Meldžiasi širdis. Jei širdis toli nuo Dievo, malda lieka tuščia.

2563  Širdis yra buveinė, kurioje esu, kurioje gyvenu (semitų ar biblinėje kalboje: į kurią „nužengiu“). Ji yra mūsų slaptasis centras, nesuvokiamas nei mūsų protui, nei kitiems žmonėms; vien tik Dievo Dvasia gali ją ištirti ir pažinti. Tai vieta, kurioje gimsta mūsų giliausių vidinių siekių diktuojami sprendimai; tiesos vieta, kurioje pasirenkame gyvenimą ar mirtį; susitikimų vieta, kadangi, būdami Dievo paveikslas, gyvename ne be santykio su Juo: širdis yra Sandoros vieta.

2564  Krikščioniškoji malda yra Dievo ir žmogaus sandoros Kristuje ryšys. Joje veikia ir Dievas, ir žmogus; ji kyla iš Šventosios Dvasios ir iš mūsų; suvienyta su žmogumi tapusio Dievo Sūnaus žmogiškąja valia, ji visa yra nukreipta į Tėvą.

2565  Naujojoje Sandoroje malda yra gyvas Dievo vaikų ryšys su be galo geru jų Tėvu, su Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir su Šventąja Dvasia. Dievo karalystės malonė yra „visos Švenčiausiosios Trejybės vienybė su visa [žmogaus] dvasia“⁸. Tad maldos gyvenimas yra nuolatinis buvimas Triskart Švento Dievo akivaizdoje ir bendravimas su Juo. Ta gyvenimo bendrystė yra visuomet galima, nes Krikštu mes tapome viena su Kristumi.⁹ Būdama bendrystėje su Kristumi ir plisdama Jo kūne – Bažnyčioje, malda tampa krikščioniška. Ji apima visa, kaip ir Kristaus meilė.¹⁰