Antras skyrius. Krikščionių tikėjimo išpažinimas / Pirmas poskyris. Tikiu Dievą Tėvą / 1 skirsnis. „Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją“

2 skirsnelis. Tėvas

232  Krikščionys yra krikštijami „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Prieš tai jie būna atsakę: „Tikiu“ į trilypį klausimą, ar jie tiki Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią: „Visų krikščionių tikėjimas remiasi Trejybe.“³³

233  Krikščionys krikštijami „vardan“ Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, o ne vardais kiekvieno atskirai,³⁴ nes yra tik vienas Dievas – visagalis Tėvas, Jo vienatinis Sūnus ir Šventoji Dvasia: Švenčiausioji Trejybė.

234  Švenčiausiosios Trejybės paslaptis yra reikšmingiausia krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad ji yra visų kitų tikėjimo paslapčių šaltinis, jas visas nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa tikėjimo „tiesų hierarchijoje“³⁵. „Visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis tikras ir vienintelis Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžiančius nuo nuodėmės žmones.“³⁶

235  Šiame skirsnelyje bus trumpai išdėstyta, kokiu būdu buvo apreikšta Palaimingosios Trejybės paslaptis (I), kaip Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie šią paslaptį (II) ir pagaliau kaip dieviškuoju Sūnaus ir Šventosios Dvasios siuntimu Dievas Tėvas vykdo savo kūrimo, atpirkimo ir pašventinimo „laisvą, grynos meilės nutarimą“ (III).

236  Bažnyčios Tėvai skiria terminus: Theologia ir Oikonomia, pirmuoju pažymėdami triasmenio Dievo vidinio gyvenimo paslaptį, antruoju – visus Dievo darbus, kuriais Jis apsireiškia ir perduoda savo gyvenimą. Per Oikonomia mums apreiškiama Theologia; ir atvirkščiai – Theologia mums nušviečia visą Oikonomia. Dievo darbai apreiškia, kas Jis yra kaip toks; ir atvirkščiai – giliausia Jo Būties paslaptis padeda geriau suprasti visus Jo darbus. Panašiai esti ir su žmogaus asmeniu. Asmuo pažįstamas iš jo darbų, o kuo geriau pažįstame asmenį, tuo geriau suprantame jo elgesį.

237  Trejybė yra tikėjimo paslaptis griežta prasme, viena tų Dieve slypinčių paslapčių, „apie kurias nebūtų galima žinoti, jei jos nebūtų apreikštos iš aukštybių“³⁷. Savo trejybinės Būties pėdsakus Dievas paliko savojoje kūrinijoje ir apsireikšdamas Senajame Testamente, tačiau Švenčiausioji Trejybė, kaip dieviškosios Būties intymiausias gyvenimas, yra protui nesuvokiama paslaptis; ji buvo neprieinama paslaptis ir Izraelio tikėjimui iki Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo.

238  Žodžiu „Tėve“ kreipiamasi į Dievą daugelyje religijų. Dievybė dažnai laikoma dievų ir žmonių tėvu. Izraelyje Dievas buvo vadinamas Tėvu kaip pasaulio Kūrėjas.³⁸ Dar labiau Jis buvo Tėvas dėl to, kad sudarė sandorą su Izraeliu ir davė jam, „savo pirmagimiui sūnui“ (Iš 4, 22), Įstatymą. Jis yra vadinamas ir Izraelio karaliaus Tėvu.³⁹Ypatinga prasme Jis yra „vargšų Tėvas“, su meile globojamų našlaičių ir našlių Tėvas.⁴⁰

239  Tikėjimo kalba, vadindama Dievą „Tėvu“, tai daro ypač dviem atžvilgiais: Dievas yra visa ko pagrindas ir aukščiausias autoritetas, o drauge geras ir rūpestingai mylintis visus savo vaikus. Tėvišką Dievo švelnumą gali reikšti ir motinystės įvaizdis,⁴¹ labiau pabrėžiantis Dievo imanenciją – Jo suartėjimą su savuoju kūriniu. Tad tikėjimo kalba pasinaudoja žmogiška gimdytojų, esančių tam tikra prasme pirmaisiais Dievo atstovais žmogui, patirtimi. Tačiau ši patirtis rodo, kad žmogiškieji tėvai gali klysti ir iškreipti tėvystės ir motinystės atvaizdą. Todėl tenka priminti, kad Dievas pranoksta žmogiškąjį lyčių skirtumą. Jis nėra nei vyras, nei moteris, Jis yra Dievas. Jis iškyla virš žmogiškos tėvystės bei motinystės,⁴² nors yra jų pradžia ir pirmavaizdis:⁴³ niekas nėra toks tėvas, kaip Dievas.

240  Jėzus apreiškė, kad Dievas yra „Tėvas“ visiškai netikėta prasme: Jis yra ne vien Kūrėjas, Jis nuo amžių yra Tėvas santykyje su savo vienatiniu Sūnumi, kuris savo ruožtu nuo amžių yra Sūnus tik santykyje su savo Tėvu: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27).

241  Dėl to apaštalai išpažįsta Jėzų kaip Žodį, kuris „pradžioje [...] buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1), kaip „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kaip „Dievo šlovės atšvaitą ir Jo esybės paveikslą“ (Žyd 1, 3).

242  Išsaugodama apaštalinę tradiciją, Bažnyčia 325 metais pirmajame visuotiniame Nikėjos Susirinkime išpažino, kad Sūnus yra „vienos prigimties“⁴⁴ [homousios, consubstantialis] su Tėvu, tai yra vienas su Juo Dievas. Antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje išlaikė tą nusakymą savajame Nikėjos tikėjimo išpažinime ir išpažino „vienatinį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo, Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, bet ne sukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu“⁴⁵.

243  Prieš savo Velykas Jėzus praneša, kad atsiųs „kitą Parakletą“ (Globėją), Šventąją Dvasią. Dalyvavusi kuriant pasaulį,⁴⁶ kadaise „kalbėjusi per pranašus“⁴⁷, dabar Ji bus su mokiniais ir juose,⁴⁸ kad juos mokytų⁴⁹ ir vestų „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Taip Šventoji Dvasia yra apreikšta kaip kitas dieviškasis Asmuo santykyje su Jėzumi ir su Tėvu.

244  Amžiną Dvasios kilimą apreiškia laike įvykęs Jos siuntimas. Šventąją Dvasią apaštalams ir Bažnyčiai atsiuntė tiek Tėvas Sūnaus vardu, tiek ir pats Sūnus, sugrįžęs pas Tėvą.⁵⁰ To Asmens – Dvasios atsiuntimas Jėzų pašlovinus⁵¹ pilnutinai apreiškia Švenčiausiosios Trejybės paslaptį.

245  Apaštalinį, Dvasią liečiantį tikėjimą išpažino antrasis visuotinis Susirinkimas 381 metais Konstantinopolyje: „Tikime Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją; kylančią iš Tėvo.“⁵² Bažnyčia tuo pripažįsta Tėvą, „visos dievybės šaltinį ir pradžią“⁵³. Tačiau amžinasis Šventosios Dvasios kilimas nėra be ryšio su amžinuoju Sūnaus kilimu: „Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, yra Dievas, vienas ir lygus su Tėvu ir Sūnumi, vienos substancijos ir vienos prigimties. [...] Tačiau nesakoma, kad Ji yra vien Tėvo Dvasia, vien Sūnaus Dvasia, bet drauge Tėvo ir Sūnaus Dvasia.“⁵⁴Bažnyčios Konstantinopolio Susirinkimo Credo išpažįsta: „Su Tėvu ir Sūnumi [drauge] garbinama ir šlovinama.“⁵⁵

246  Lotyniškoji Credo tradicija išpažįsta, kad Dvasia „kyla iš Tėvo ir Sūnaus (filioque)“. Florencijos Susirinkimas 1438 metais paaiškino: „Šventoji Dvasia savo esmę ir savarankišką buvimą gauna kartu iš Tėvo ir Sūnaus ir iš abiejų amžinai kyla kaip iš vieno Pradmens ir tarsi vienu kvėpimu [...]. Ir kadangi visa, kas yra Tėvo, išskyrus pačią tėvystę, Jis gimdymu perdavė savo vienatiniam Sūnui, tad ir Šventosios Dvasios kildinimą Sūnus amžinai gauna iš Tėvo, iš kurio ir pats amžinai gimsta.“⁵⁶

247  Konstantinopolio 381 metų išpažinime teiginio filioque nebuvo, tačiau pagal senovinę lotynų ir Aleksandrijos tradiciją popiežius šv. Leonas jau pripažino jį kaip dogmą 447 metais,⁵⁷ anksčiau negu Roma 451 metais Chalkedono Susirinkime pažino ir pripažino 381 metų simbolį. Ši Credo formulė palengva prigijo lotynų liturgijoje (tarp VIII ir XI amž.). Tačiau į Nikėjos–Konstantinopolio Simbolį lotynų liturgijos įsivestas filioque dar ir šiandien ją skiria nuo ortodoksiškųjų Bažnyčių.

248  Rytų Tradicija itin pabrėžia, kad Tėvas yra Dvasios Pradmuo. Išpažindama Dvasią, „kuri eina iš Tėvo“ (Jn 15, 26), ji tvirtina, kad Dvasia eina iš Tėvo per Sūnų.⁵⁸ Vakarų Tradicija pirmiausia pabrėžia substancinį Tėvo ir Sūnaus bendrumą, tvirtindama, kad Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus (filioque). Ji taip sako „teisėtai ir pagrįstai“⁵⁹, nes pagal amžinąją dieviškųjų Asmenų substancinio bendrumo tvarką Tėvas, būdamas „pradžia be pradžios“⁶⁰, yra Dvasios Pradmuo, tačiau, kaip vienatinio Sūnaus Tėvas, drauge su Juo yra „vienas Pradmuo, iš kurio kyla Šventoji Dvasia“⁶¹. Tokie teisėti, vienas kitą papildantieji požiūriai, jei nėra per daug akcentuojami, nepažeidžia tikėjimo minėta paslaptimi tapatumo.

249  Apreikštoji Švenčiausiosios Trejybės tiesa, ypač Krikšto apeigose, nuo pat pradžių buvo gyvojo Bažnyčios tikėjimo pagrindas. Dėstoma Bažnyčios pamoksluose, katechezėje ir maldoje, ji yra išreiškiama Krikšto tikėjimo formule. Tokių formuluočių randame jau apaštalų raštuose; tai liudija ir šis, į eucharistinę liturgiją įtrauktas pasveikinimas: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13, 13).⁶²

250  Pirmaisiais amžiais Bažnyčia stengėsi išsamiau išdėstyti savo trinitarinį tikėjimą, tiek siekdama pagilinti savo pačios tikėjimo suvokimą, tiek gindamasi nuo jį iškreipiančių klaidų. Tuo rūpinosi pirmieji Susirinkimai, padedami teologinės Bažnyčios tėvų veiklos ir palaikomi krikščioniškosios tautos tikėjimo.

251  Paskelbdama Trejybės dogmą, Bažnyčia turėjo sudaryti tinkamą terminologiją, padedant filosofinėms sąvokoms: „substancija“, „asmuo“ arba „hipostazė“, „santykis“ ir kt. Tai darydama, ji nepajungė tikėjimo žmogiškajai išminčiai, tiktai tiems terminams davė naują, negirdėtą prasmę, kad nuo šiol jie išreikštų nenusakomą slėpinį, „be galo pranokstantį visa, ką mes, kaip žmonės, galime suprasti“⁶³.

252  Bažnyčia vartoja „substancijos“ terminą (kartais pakeičiamą žodžiu „esmė“ arba „prigimtis“) dieviškosios Būties vieniui nusakyti; žodį „asmuo“ ar „hipostazė“ realiam Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tarpusavio skirtumui nusakyti; žodį „santykis“ nusakyti tam, kad jų skirtingumas tėra vienas kito atžvilgiu.

253  Trejybė yra viena, vieninga. Mes išpažįstame ne tris dievus, bet vieną Dievą trijuose Asmenyse: „vienos substancijos Trejybę“⁶⁴. Dieviškieji Asmenys nėra vieną dievystę pasidaliję, bet kiekvienas jų yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas.“⁶⁵ „Kiekvienas trijų Asmenų yra toji tikrovė, tai yra dieviškoji substancija, esmė ar prigimtis.“⁶⁶

254  Dieviškieji asmenys yra realiai skirtingi. „Dievą išpažįstame vieną, bet ne vienasmenį.“⁶⁷ „Tėvas“, „Sūnus“, „Šventoji Dvasia“ nėra paprasti vardai, pažymintys tam tikrą dieviškojo buvimo būdą, nes jie realiai tarpusavyje skiriasi: „Ir Sūnus nėra Tėvas, ir Tėvas nėra Sūnus, ir Šventoji Dvasia nėra nei Tėvas, nei Sūnus.“⁶⁸ Jie yra skirtingi savo kilme: „Tai Tėvas, kuris gimdo, Sūnus, kuris gimdomas, Šventoji Dvasia, kuri kyla.“⁶⁹Dieviškoji Vienybė yra Trejybinė.

255  Dieviškieji Asmenys – santykiaujantys tarpusavy. Realus asmenų skirtumas, nedalydamas dieviškojo vienio, glūdi vien tik jų tarpusavio santykiuose. „Santykius reiškiančiuose Asmenų varduose Tėvas siejamas su Sūnumi, Sūnus su Tėvu, Šventoji Dvasia su vienu ir kitu; dėl tarpusavio santykių jie vadinami trimis Asmenimis, tačiau tikima esant vieną jų prigimtį ar substanciją.“⁷⁰ Iš tiesų „juose viskas yra viena, jeigu santykiai nepriešpastatomi vieni prieš kitus“⁷¹. „Dėl tos vienybės Tėvas yra visas Sūnuje, visas Šventojoje Dvasioje; Sūnus visas yra Tėve, visas Šventojoje Dvasioje; Šventoji Dvasia visa yra Tėve, visa Sūnuje.“⁷²

256  Šv. Grigalius Nazianzietis, kuris dar vadinamas „Teologu“, Konstantinopolio katechumenams davė tokią trinitarinio tikėjimo santrauką:

Pirmiausia „sergėk brangųjį turtą“ (2 Tim 1, 14), dėl kurio aš gyvenu ir už kurį kovoju, trokšdamas, kad jis lydėtų mane, paliekantį šį pasaulį, su juo aš ir visus gyvenimo sunkumus pakeliu, ir visus malonumus niekinu ir tuščiais laikau; turiu mintyje tikėjimą Tėvu, ir Sūnumi, ir Šventąja Dvasia ir jo išpažinimą. Šiandien tau jį perduosiu, kai išpažindamas ir į vandenį tave panardinsiu, ir aukštyn iškelsiu. Duodu tau šį išpažinimą kaip viso gyvenimo palydovą ir globėją; tai viena vienintelė Dievybė ir Galybė, kuri suvienyta Trijuose, o Trys išlieka skirtingi; nei substancija, nei prigimtimi jie nesiskiria, nei pranašumu nepranoksta, nei pavaldumu neatsilieka vienas nuo kito [...]; tai trijų begalinių begalinė vienybė; visi jie yra vienas Dievas, bet aptariami kiekvienas atskirai[...]; Dievas – tie Trys, suvokiami išvien [...]. Vos tik pradedu mąstyti apie Vieną, tuoj visam spindesy prieš mane išnyra Trys. Vos tik pradedu išskirti Tris, vėl esu grąžinamas prie Vieno.⁷³

257  „O šviesos šaltini, palaimingoji Trejybe! O pirmaprade Vienybe!“⁷⁴ Dievas yra amžinoji palaima, nemirtingas gyvenimas, negęstanti šviesa. Dievas yra meilė: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Dievas laisvai nori perduoti savo palaimingojo gyvenimo garbę. Taip Jis „panorėjo [...] nutarti“ (Ef 1, 9) dar prieš pasaulio sukūrimą, mus išsirinkdamas savo mylimajame Sūnuje ir net „iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti Jam įsūniais“ (Ef 1, 5), tai yra „paskyrė tapti panašius į Jo Sūnaus pavidalą“ (Rom 8, 29), nes gavusius „įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 15). Šis nutarimas yra malonė, „dovanota [...] prieš amžinuosius laikus“ (2 Tim 1, 9), kilusi betarpiškai iš trinitarinės meilės. Ji išsiskleidžia pasaulio sukūrime, visoje išganymo istorijoje po nuopuolio, Sūnaus ir Dvasios siuntimuose, kuriuos pratęsia Bažnyčios pasiuntinybė.⁷⁵

258  Visa dieviškoji Ekonomija yra bendras trijų dieviškųjų Asmenų darbas. Būdama vienos ir tos pačios prigimties, Trejybė ir veikia vieningai ir vienodai.⁷⁶„Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra ne trys kūrinijos pagrindai, o vienas.“⁷⁷ Vis dėlto kiekvienas dieviškasis Asmuo bendrą darbą atlieka savitai. Bažnyčia, vadovaudamasi Naujuoju Testamentu,⁷⁸ išpažįsta „vieną Dievą Tėvą, iš kurio yra visa; vieną Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį yra visa; ir vieną Šventąją Dvasią, kurioje yra visa“⁷⁹. Geriausiai dieviškųjų Asmenų savybes parodo dieviškieji siuntimai: Sūnaus Įsikūnijimas ir Šventosios Dvasios padovanojimas.

259  Bendra ir drauge asmeniška dieviškųjų Asmenų veikla, visa dieviškoji Ekonomija supažindina ir su jų savitumu, ir su jų viena prigimtimi. Taip pat visas krikščionio gyvenimas yra bendrystė su kiekvienu dieviškuoju Asmeniu, jokiu būdu jų neišskiriant. Kas garbina Tėvą, daro tai per Sūnų Šventojoje Dvasioje; kas seka Kristumi, seka Juo dėl to, kad Tėvas jį patraukia,⁸⁰ o Šventoji Dvasia veda.⁸¹

260  Galutinis visos dieviškosios Ekonomijos tikslas yra tobulas kūrinių susivienijimas su Palaimingąja Trejybe.⁸² Tačiau esame kviečiami jau dabar tapti Švenčiausiosios Trejybės būstu: „Jei kas mane myli,“ sako Viešpats, „laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

O mano Dieve, mano garbinamoji Trejybe, padėk man visiškai save pamiršti, kad, Tavo palaikoma, būčiau rami ir taiki, lyg mano siela jau būtų amžinybėje; niekas tenedrumsčia mano ramybės ir teneatskiria nuo Tavęs, o mano Nekintamoji, bet kiekviena valandėlė tepanardina mane vis giliau tavojon paslaptin! Nuramink mano sielą. Sukurk joje savo dangų, Tau mielą būstą ir poilsio vietą. Tegu niekada nepaliksiu joje Tavęs vienos, bet būsiu ten visa, budėdama savo tikėjime, visa garbinanti, visa atsidavusi Tavo kuriamajam veikimui.⁸³

261  Švenčiausiosios Trejybės paslaptis yra reikšmingiausia krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tik vienas Dievas gali mums ją atskleisti, apsireikšdamas kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

262  Dievo Sūnaus Įsikūnijimas apreiškia, kad Dievas yra amžinasis Tėvas, kad Sūnus yra vienos prigimties su Tėvu, vadinasi, Jis yra Jame ir su Juo tas pats vienintelis Dievas.

263  „Šventosios Dvasios siuntimas, kai Ją siuntė Tėvas Sūnaus vardu⁸⁴ ir Sūnus „nuo Tėvo“ (Jn 15, 26), apreiškia, kad Ji drauge su jais yra tas pats vienintelis Dievas. „Su Tėvu ir Sūnumi Ji garbinama ir šlovinama.“⁸⁵

264  „Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo kaip iš Pradmens, o būdama Jo amžinoji dovana Sūnui – bendrai iš Tėvo ir Sūnaus.“⁸⁶

265  Krikšto „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“* (Mt 28, 19) malone mes esame kviečiami dalytis Palaimingosios Trejybės gyvenimu, čia, žemėje, tikėjimo tamsoje, o po mirties – amžinojoje šviesoje.⁸⁷

266  „Katalikų tikėjimas yra: garbinti vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę Vienybėje, nesuliejant Asmenų, bet ir nedalijant jų substancijos: nes kitas yra Tėvo Asmuo, kitas Sūnaus, kitas Šventosios Dvasios; bet Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios yra viena dievystė, ta pati jų garbė, vienodai amžina didybė.“⁸⁸

267  Neatskiriami tuo, kas jie yra, dieviškieji Asmenys yra neatskiriami ir tuo, ką jie daro. Tačiau vieningoje dieviškoje veikloje kiekvienas apreiškia, kas jam yra Trejybėje savita; ypač tai matyti dieviškuosiuose Įsikūnijusio Sūnaus ir dovanojamos Šventosios Dvasios siuntimuose.