Pirmas skyrius. „Aš tikiu“ – „Mes tikime“

Pirmas poskyris. Žmogus yra pajėgus pažinti Dievą

27  Dievo troškimas yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus yra sukurtas Dievo ir Dievui; Dievas nuolat traukia žmogų prie savęs, ir tik Dieve žmogus suras tiesą ir laimę, kurių be paliovos ieško:

Žmogaus kilnumo svarbiausias pagrindas glūdi jo pašaukime bendrauti su Dievu. Žmogus jau nuo pat savo egzistavimo pradžios buvo pakviestas į dialogą su Dievu. Jis apskritai egzistuoja tik dėl to, kad, Dievo sukurtas iš meilės, nuolat yra tos meilės palaikomas; jis gyvena ne pagal tiesą, jeigu laisvai nepripažįsta šios meilės ir neatsiduoda kūrėjui.¹

28  Istorijoje iki pat šių dienų savąjį Dievo ieškojimą žmonės išreiškia įvairiais būdais – tikėjimais ir religiniais veiksmais (maldomis, aukomis, apeigomis, meditacijomis ir kt.). Nepaisant dviprasmybių, kurios gali juose glūdėti, tos išraiškos formos yra tokios visuotinės, kad žmogų galima pavadinti religine būtybe:

Iš vienos šaknies Jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes Jame gyvename, judame ir esame (Apd 17, 26–28).

29  Tačiau tą „giliausią ir gyvybinį ryšį su Dievu“² žmogus gali pamiršti, jo neįvertinti ar net aiškiai jį atmesti. Tokių nusistatymų šaltiniai gali būti labai įvairūs:³ maištas dėl blogio pasaulyje, religinis neišprusimas arba abejingumas, susirūpinimas pasauliu ir jo turtais,⁴ blogi tikinčiųjų pavyzdžiai, religijai priešiškos minties srovės, pagaliau nusidėjusio žmogaus polinkis iš baimės slėptis nuo Dievo⁵ ir bėgti nuo Jo, išgirdus Jo kvietimą.⁶

30  „Tedžiūgauja Viešpaties ieškančiųjų širdis“ (Ps 105, 3). Nors žmogus gali Dievą pamiršti ar Jį atstumti, Dievas kiekvieną žmogų nuolat kviečia Jo ieškoti, kad žmogus gyventų ir surastų laimę. Tačiau tas ieškojimas reikalauja visų žmogaus proto pastangų, jo geros valios, „tiesios širdies“ bei liudijimo tų, kurie jį moko ieškoti Dievo.

Didis esi, Viešpatie, ir be galo girtinas, didi Tavo galybė, ir Tavo išminčiai nėra ribų. Ir garbinti Tave nori žmogus, maža Tavo kūrinijos dalelė, tas žmogus, kuris, lydimas savojo mirtingumo, neša su savimi nuodėmės liudijimą ir ženklą, kad Tu priešiniesi išdidiesiems. Ir vis dėlto nori Tave garbinti žmogus, maža Tavo kūrinijos dalelė. Tu pats jį ragini su džiaugsmu Tave šlovinti, nes mus sukūrei sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje.⁷

31  Sukurtas pagal Dievo paveikslą, pašauktas Dievą pažinti ir Jį mylėti, Dievo ieškantis žmogus suranda tam tikrus kelius, kuriais gali prieiti prie Dievo pažinimo. Jie dar vadinami Dievo buvimo įrodymais, ne gamtos mokslų įrodymų prasme, bet darnių ir įtikinamų argumentų, leidžiančių pasiekti patikimą tikrumą, prasme.

Tų artėjimo prie Dievo kelių išeities taškas yra kūrinija: materialus pasaulis ir žmogaus asmuo.

32  Pasaulis: iš judėjimo ir tapsmo, iš pasaulio kontingentiškumo, tvarkos ir grožio galima pažinti Dievą, visatos pradžią ir tikslą.

Šv. Paulius sako apie pagonis: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš Jo kūrinių“ (Rom 1, 19–20).⁸

O šv. Augustinas: „Paklausk gražiosios žemės, paklausk gražiosios jūros, paklausk gražaus – plevenančio ir raibuliuojančio oro, paklausk gražaus dangaus [...], paklausk jų visų, ir visi tau atsakys: žiūrėk, kokie mes esame gražūs. Jų grožis – tai jų liudijimas (confessio). Kas gi tą kintamą grožį sukūrė, jei ne pats Grožis (Pulcher), kuris nekinta?“⁹

33  Žmogus: atviram tiesai ir grožiui, suvokiančiam moralinį gėrį, savo laisvę ir sąžinės balsą, trokštančiam begalybės ir laimės žmogui iškyla Dievo buvimo klausimas. Tuose dalykuose jis pastebi savo dvasinės sielos ženklus. Žmogaus siela, ta „jo nešiojama amžinybės sėkla, kuri nesuvedama į gryną medžiagą“,¹⁰ negali turėti kitos pradžios, kaip tik vieną Dievą.

34  Pasaulis ir žmogus liudija, kad juose pačiuose nėra nei jų buvimo pagrindo, nei galutinio tikslo, o jie patys yra kilę iš Būties, kuri egzistuoja iš savęs, be pradžios ir be pabaigos. Taip įvairiais keliais žmogus gali suvokti egzistavimą realybės, kuri yra visa ko pirmoji priežastis ir galutinis tikslas „ir kurią visi vadina Dievu“.¹¹

35  Žmogaus galios leidžia jam pažinti asmeninio Dievo buvimą. Tačiau kad žmogus galėtų artimai su Juo bendrauti, Dievas panorėjo jam apsireikšti ir suteikti malonę šį apreiškimą priimti tikėjimu. Vis dėlto ir Dievo buvimo įrodymai gali nuteikti tikėti ir padėti suprasti, kad tikėjimas neprieštarauja žmogaus protui.

36  „Šventoji Motina Bažnyčia yra įsitikinusi ir moko, kad Dievas, visų daiktų pagrindas ir tikslas, tikrai gali būti pažintas iš kūrinių prigimto žmogaus proto šviesa.“¹² Be tos galios žmogus nesugebėtų priimti Dievo Apreiškimo. Tą galią žmogus turi, nes yra sukurtas pagal Dievo paveikslą (plg. Pr 1, 27).

37  Istorinėmis žmogaus gyvenimo sąlygomis Dievą pažinti vien tik savo proto šviesa jam sunku:

Nors, kalbant paprastai, žmogaus protas savo prigimtinėmis galiomis ir šviesa iš tikrųjų gali teisingai ir tvirtai pažinti ir vieną asmeninį Dievą, kuris savo Apvaizda palaiko ir valdo pasaulį, ir Kūrėjo mūsų sielose įdiegtą prigimtinį įstatymą, vis dėlto esti nemažai kliūčių šiam protui veiksmingai ir rezultatyviai pasinaudoti ta savo prigimta galia. Mat tiesos, susijusios su Dievu, su Dievo ir žmonių santykiais, visiškai pranoksta juslinių dalykų sritį; skirtos vadovautis jomis gyvenime ir jį tvarkyti, jos verčia mus aukotis ir išsižadėti savęs. Žmogaus protui sunku tas tiesas įsisavinti ir dėl pojūčių bei vaizduotės poveikio, ir dėl gimtosios nuodėmės sąlygoto geismingumo. Todėl su tokiomis tiesomis susidūrę žmonės yra linkę įtikinėti save, kad tai, ko jie nenori laikyti tiesa, yra klaidingi ar bent abejotini dalykai.¹³

38  Tad Dievo Apreiškimas turi apšviesti žmogų ne vien tuo, kas pranoksta jo protą, bet taip pat dėl to, „kad religinės bei moralinės tiesos, kurios savaime nėra nepasiekiamos protu, dabartinėje žmonijos situacijoje galėtų būti visų pažintos nesunkiai, su visišku tikrumu ir be jokios klaidos“.¹⁴

39  Gindama žmogaus proto galią pažinti Dievą, Bažnyčia reiškia įsitikinimą, jog gali kalbėti apie Dievą visiems žmonėms ir su visais žmonėmis. Šis įsitikinimas pagrindžia jos dialogą su kitomis religijomis, su filosofija ir kitais mokslais, taip pat su netikinčiaisiais bei ateistais.

40  Kadangi mes Dievą pažįstame ribotai, ribotai apie Jį ir kalbame. Apie Dievą mes galime kalbėti tik pasiremdami kūriniais ir savo ribotu žmogišku pažinimu bei mąstymu.

41  Visi kūriniai tam tikru būdu yra panašūs į Dievą, ypač žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir į Jį panašus. Įvairios kūrinių tobulybės (tiesa, gėris, grožis) atspindi begalinį Dievo tobulumą. Tad apie Dievą mes galime kalbėti, prisimindami Jo kūrinių tobulybes: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5).

42  Dievas pranoksta kiekvieną kūrinį. Tad reikia nuolat gryninti savo kalbą ir šalinti iš jos visa, kas joje yra ribota, suvaizdinta, netobula, kad „neapsakomo, nesuvokiamo, neregimo, neapčiuopiamo Dievo“¹⁵ nesupainiotume su savo žmogiškais vaizdiniais. Mūsų žmogiški žodžiai niekada nepasieks slėpiningojo Dievo.

43  Taip, kalbant apie Dievą, mūsų žmogiškoji kalba realiai Dievą pasiekia, bet ji niekada negalės išreikšti Jo begalinio vientisumo. Reikia nepamiršti, kad „Kūrėjo ir kūrinio negali apibūdinti jų panašumas, nes kur kas didesnis jų nepanašumas“,¹⁶ ir kad mes „negalime suvokti, koks yra Dievas, o tik koks Jis nėra, ir kokioje situacijoje Jo atžvilgiu atsiduria kitos būtys“.¹⁷

44  Žmogus pagal savo prigimtį ir pašaukimą yra religinė būtybė. Išėjęs iš Dievo, eidamas pas Dievą, žmogus tikrai žmogiškai gyvena tik laisvai su Juo bendraudamas.

45  Žmogus yra sukurtas tam, kad gyventų vienybėje su Dievu, kuriame randa savo laimę. „Kai priglusiu prie Tavęs visa savo būtimi, nebebus man nei sielvarto, nei vargo, ir atgis mano gyvenimas, visas pilnas Tavęs.“¹⁸

46  Klausydamas kūrinių kalbos ir savo sąžinės balso, žmogus gali tikrai suvokti Dievo, visa ko priežasties ir tikslo, buvimą.

47  Bažnyčia moko, kad vienintelį ir tikrą Dievą, mūsų Kūrėją ir Viešpatį, galima tikrai pažinti iš Jo kūrinių žmogaus proto prigimta šviesa.¹⁹

48  Matydami įvairius kūrinių tobulumus, primenančius be galo tobulą Dievą, galime apie Dievą kalbėti realiai, nors mūsų ribota kalba Jo slėpinio atskleisti negali.

49  „Kūriniai be Kūrėjo išnyktų.“²⁰ Dėl to tikintieji jaučiasi Kristaus meilės verčiami nešti gyvojo Dievo šviesą tiems, kurie Jo nepažįsta arba nepripažįsta.