KBK
 
katekizmas.lcn.lt
Išsaugok, pažink ir perduok tikėjimo lobį
www.biblija.lt     Vatikano II Susirinkimo dokumentai     www.lcn.lt   
 
 
Kas yra katekizmas?    Apie 1996 m. „Katalikų Bažnyčios katekizmą“ (KBK)Nuorodos  
 
 
KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMO (KBK) TURINYS:

 
‹‹‹ atgaltoliau ›››  
  

Jonas Paulius II. Apaštalinė konstitucija „Fidei depositum“

Apaštalinė konstitucija
„Fidei depositum“,

kuria oficialiai paskelbiamas
po Antrojo Vatikano Susirinkimo sudarytas
Katalikų Bažnyčios Katekizmas

Garbingiesiems Broliams Kardinolams, Patriarchams, Arkivyskupams, Vyskupams, Kunigams, Diakonams ir visiems Dievo tautos nariams

JONAS PAULIUS II, VYSKUPAS,
Dievo tarnų tarnas,
skelbia visiems laikams

Saugoti tikėjimo lobį yra misija, kurią Viešpats patikėjo savo Bažnyčiai ir kurią ji nuolat vykdo. Antrasis Vatikano visuotinis Susirinkimas, prieš trisdešimt metų mano pirmtako, garbingo atminimo popiežiaus Jono XXIII pradėtas, ketino ir troško paaiškinti apaštalinę bei sielovadinę Bažnyčios misiją ir spindinčia Evangelijos tiesa pakviesti visus žmones ieškoti ir priimti visokį žinojimą pranokstančią Kristaus meilę (plg. (Ef 3, 19).

Popiežius Jonas XXIII Susirinkimui iškėlė svarbiausią uždavinį – atidžiau saugoti ir geriau išaiškinti brangųjį krikščioniškojo mokslo lobį, kad jis būtų lengviau suprantamas Kristų tikintiems ir visiems geros valios žmonėms. Dėl to Susirinkimas turėjo pirmiausia ne smerkti laikmečio klaidas, o stengtis aiškiai parodyti tikėjimo mokslo jėgą ir grožį. „Šio Susirinkimo aiškinimai, – sakė jis, – bus Bažnyčiai [...] dvasinio praturtėjimo šaltinis. Pasisėmusi iš jo naujų jėgų, ji be baimės žvelgs į ateitį.“ Mes turime „džiugiai ir drąsiai imtis darbo, kurio reikalauja mūsų laikmetis, eidami keliu, kuriuo Bažnyčia keliauja bemaž dvidešimt amžių.“1

Dievo padedami, Susirinkimo tėvai per ketverius metus galėjo sudaryti žymų doktrinos dėstymų ir sielovadinių direktyvų rinkinį, skirtą visai Bažnyčiai. Ganytojai ir tikintieji čia randa nurodymų „mąstymui, veiklai, papročiams, moralinei jėgai, džiaugsmui ir vilčiai atnaujinti, o to ir siekė Susirinkimas“2.

Ir užbaigtas Susirinkimas nenustoja gaivinęs bažnytinio gyvenimo. 1985 metais aš galėjau pareikšti: „Man, gavusiam ypatingą malonę jame dalyvauti ir aktyviai bendradarbiauti jo raidoje, Vatikano II visada buvo ir yra, ypač mano pontifikato metais, pastovus išeities taškas mano sielovadinei veiklai, sąmoningai stengiantis jo direktyvas konkrečiai ir ištikimai diegti tiek atskirose Bažnyčiose, tiek ir visoje Bažnyčioje. Prie to šaltinio nuolat reikia grįžti.“3

Su ta mintimi 1985 metų sausio 25 dieną, dvidešimtųjų Susirinkimo užbaigimo metinių proga, sušaukiau neeilinį Vyskupų Sinodą. To susirinkimo tikslas buvo iškilmingai paminėti Vatikano II Susirinkimo malones ir dvasinius vaisius, įsigilinti į jo mokymą, kad visi tikintieji tvirčiau jo laikytųsi ir kad jis būtų plačiau pažįstamas ir taikomas.

Tokiomis aplinkybėmis Sinodo tėvai pareiškė norą, „kad būtų sudarytas viso katalikų tikėjimo ir moralės mokslo katekizmas, arba kompendiumas, kuris būtų tartum žinynas rengiant įvairių kraštų katekizmus arba kompendiumus. Mokslas privalo būti pateiktas laikantis Šventojo Rašto ir Liturgijos, išdėstyta teisingai, bet drauge ir pritaikytas dabartiniam krikščionių gyvenimui“4. Sinodui pasibaigus ir aš to troškau, manydamas, kad „tai tikrai atitinka visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių reikmes“5.

Kaip iš visos širdies nedėkoti Viešpačiui tą dieną, kai mes galime visai Bažnyčiai pateikti „Katalikų Bažnyčios Katekizmą“, šį pavyzdinį tekstą prie gyvųjų tikėjimo šaltinių atsinaujinančiai katechezei!

Atnaujinus Liturgiją ir iš naujo sunorminus Lotynų Bažnyčios kanonų teisę ir Rytų katalikų Bažnyčių kanonus, šis Katekizmas labai prisidės prie viso bažnytinio gyvenimo atnaujinimo, kurio troško ir kurį pradėjo Vatikano II Susirinkimas.

„Katalikų Bažnyčios Katekizmas“ yra labai plataus bendradarbiavimo vaisius; jis brendo šešerius metus, dirbant intensyviai, su nuoširdžiu atvirumu ir karštu užsidegimu.

1986 metais aš pavedžiau kardinolo Juozapo Ratzingerio pirmininkaujamai dvylikos kardinolų ir vyskupų komisijai parengti Sinodo tėvų pageidauto katekizmo projektą. Komisijai dirbti padėjo redakcinis komitetas, sudarytas iš septynių diecezinių vyskupų, teologijos ir katechezės žinovų.

Komisija, įpareigota duoti nurodymus ir domėtis darbo eiga, atidžiai sekė visus devynių teksto variantų redagavimo etapus. Redakcinis komitetas, savo ruožtu atsakingas už rašomą tekstą, įsipareigojo padaryti komisijos reikalaujamus pakeitimus bei nagrinėti daugelio teologų, egzegetų, katechetų ir ypač viso pasaulio vyskupų pastabas tekstui patobulinti. Komitetas vaisingai pasvėrė įvairias nuomones, ir taip praturtėjo teksto turinys, buvo užtikrintas jo darnumas ir vientisumas.

Rengiamą katekizmo projektą plačiai aptarė katalikų vyskupai, Vyskupų Konferencijos ar jų Sinodai, teologijos ir katechezės institutai. Projektą Episkopatas priėmė labai palankiai. Galime teisėtai tvirtinti, kad šis Katekizmas yra viso Katalikų Bažnyčios Episkopato bendradarbiavimo vaisius, kai šis didžiadvasiškai atsiliepė į mano kvietimą atsakingai imtis iniciatyvos, tiesiogiai liečiančios visą bažnytinę bendruomenę. Mane tai labai džiugina, nes visi šie darnūs balsai iš tikrųjų išreiškia tai, ką galima pavadinti tikėjimo „simfonija“. Tad šio Katekizmo rengimas atspindi Episkopato kolegialumą; jis įrodo Bažnyčios visuotinumą.

Katekizmas privalo organiškai ir teisingai išdėstyti Šventojo Rašto, gyvosios Bažnyčios Tradicijos ir autentiško Mokymo mokslą bei dvasinį Bažnyčios tėvų, mokytojų ir šventųjų palikimą, kad būtų galima geriau pažinti krikščioniškąją paslaptį ir pagyvinti Dievo tautos tikėjimą. Jis turi atsižvelgti į to mokslo atskleidimą, kurį amžiams bėgant Šventoji Dvasia nurodydavo Bažnyčiai. Jis taip pat turi tikėjimo šviesa nušviesti naujas situacijas ir problemas, kurios praeityje dar nebuvo iškilusios.

Tad Katekizmas surinko nauja ir sena (plg. Mt 13, 52), tikėjimui liekant tam pačiam, o šviesos šaltiniams nuolat atsinaujinant.

Kad atitiktų tą dvilypį reikalavimą, Katalikų Bažnyčios Katekizmas kartoja senovinį, tradicinį šventojo Pijaus V katekizmo suskirstymą ir visą turinį padalija į keturias dalis: Credo; šventoji Liturgija, o pirmiausia sakramentai; krikščioniška elgsena, išdėstyta pagal įsakymus; ir pabaigoje – krikščioniškoji malda. Tačiau turinys daugeliu atvejų yra pateikiamas nauju būdu, kad atsakytų į mūsų laikų keliamus klausimus.

Visos keturios dalys yra tarpusavy susijusios: krikščioniškoji paslaptis yra tikėjimo dalykas (pirmoji dalis); ji švenčiama ir perteikiama liturginiais veiksmais (antroji dalis); ji apšviečia Dievo vaikus ir tvarko jų elgesį (trečioji dalis); ji yra mūsų maldos, kurią ypatingai išreiškia „Tėve mūsų“, pagrindas ir mūsų prašymų, garbinimo ir užtarimo siekis (ketvirtoji dalis).

Pati liturgija yra malda: tikėjimo išpažinimas yra teisingai įjungtas į kulto apeigas. Kaip malonė, sakramentų vaisius, yra nepamainoma krikščioniškos elgsenos sąlyga, taip ir dalyvaujant Bažnyčios liturgijoje būtinas tikėjimas. Jei tikėjimas nepasireiškia darbais, jis yra miręs (plg. Jok 2, 14–26) ir negali duoti amžinojo gyvenimo vaisių.

Skaitant Katalikų Bažnyčios Katekizmą, galima suvokti nuostabią Dievo paslapties, Jo išganymo plano vienybę, taip pat Jėzaus Kristaus – Vienatinio Dievo Sūnaus, Tėvo Siųstojo, kuris Šventosios Dvasios veikimu Švenčiausioje Mergelėje Marijoje tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų, – centrinę vietą. Miręs ir prisikėlęs, Jis nuolat yra savo Bažnyčioje, ypač sakramentuose; Jis yra tikėjimo šaltinis, krikščioniško elgesio pavyzdys, mūsų maldos mokytojas.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas, kurį aš aprobavau šių metų birželio 25 dieną ir kuriam spausdinti šiandien savo apaštaline galia duodu leidimą, yra Bažnyčios tikėjimo ir katalikų mokslo išdėstymas, kurį patvirtina ir nušviečia Šventasis Raštas, apaštalinė Tradicija ir bažnytinis Mokymas. Aš jį pripažįstu tvirtu tikėjimo pagrindu, tad ir patikima bei galiojančia priemone ugdyti Bažnyčios bendrystei. Tegu jis patarnauja atsinaujinimui, kurio siekti Šventoji Dvasia nuolat kviečia Dievo Bažnyčią (Kristaus Kūną), keliaujančią į niekieno netemdomą Dangaus karalystės šviesą!

Katalikų Bažnyčios Katekizmą patvirtinti ir oficialiai paskelbti priklauso tarnystei, kurią Petro Įpėdinis trokšta teikti Šventajai Katalikų Bažnyčiai ir visoms dalinėms Bažnyčioms, esančioms taikoje ir vienybėje su Romos Apaštalų Sostu: palaikyti ir sustiprinti visų Viešpaties Jėzaus mokinių tikėjimą (plg. Lk 22, 32) ir sutvirtinti to paties apaštalinio tikėjimo vienybės ryšius.

Tad prašau Bažnyčios ganytojus ir tikinčiuosius šį Katekizmą priimti vienybės dvasia ir stropiai juo naudotis atliekant savo misiją – skelbiant tikėjimą ir kviečiant gyventi pagal Evangeliją. Šis Katekizmas jiems yra duotas, kad galėtų juo, kaip tikru ir autentišku žinynu, naudotis, mokydami katalikų mokslo ir ypač sudarydami vietinius katekizmus. Jis taip pat skiriamas visiems tikintiesiems, kurie nori geriau pažinti neišsemiamus tikėjimo turtus (plg. Ef 3, 8). Tiksliai nurodydamas katalikų tikėjimo turinį ir jo darnumą, jis nori paremti ekumeninę veiklą, kurią įkvepia šventas visų krikščionių vienybės troškimas. Pagaliau Katalikų Bažnyčios Katekizmas yra skiriamas kiekvienam žmogui, kuris klausia apie mumyse esančios vilties (plg. 1 Pt 3, 15) pagrindą ir kuris norėtų sužinoti, ką tiki Katalikų Bažnyčia.

Šis Katekizmas neatstoja vietinių katekizmų, tinkamai patvirtintų bažnytinės valdžios, diecezinių vyskupų ir Vyskupų Konferencijų, o ypač aprobuotų Apaštalų Sosto. Jo paskirtis – padrąsinti ir padėti rašantiems naujus vietinius katekizmus, kuriuose būtų atsižvelgta į skirtingas situacijas bei kultūras, bet ir rūpestingai išsaugota tikėjimo vienybė ir ištikimybė katalikų mokslui.

Šio dokumento, pristatančio Katalikų Bažnyčios Katekizmą, pabaigoje meldžiu Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Įsikūnijusio Žodžio Motiną ir Bažnyčios Motiną, savo galingu užtarimu paremti katechetinį Bažnyčios darbą visose jo pakopose tuo metu, kai Bažnyčia yra kviečiama imtis naujų evangelizavimo pastangų.Tegu tikro tikėjimo šviesa išlaisvina žmoniją iš tamsos ir nuodėmės vergijos ir nuveda ją į laisvę, vienintelę vertą šio vardo (plg. Jn 8, 32); į laisvą gyvenimą Jėzuje Kristuje, Šventajai Dvasiai vadovaujant čia žemėje ir Dangaus karalystėje, laimės regėti Dievą veidas į veidą pilnatvėje (plg. 1 Kor 13, 12; 2 Kor 5, 6–8)!

1992 m. spalio 11 d., per trisdešimtąsias Vatikano II Susirinkimo atidarymo metines, keturioliktais mano pontifikato metais.

 

Išnašos

1Jono XXIII kalba, pasakyta pradedant Vatikano II visuotinį Susirinkimą, 1962 m. spalio 11 d.: AAS 54 (1962), p. 788-791.

2 Pauliaus VI kalba, pasakyta uždarant Vatikano II visuotinį Susirinkimą, 1965 m. gruodžio 8 d.: AAS 58 (1966), pp. 7-8.

3 Kalba, pasakyta 1985 m. sausio 25 d.: Osservatore Romano, 1985 01 27.

4 Neeilinio Sinodo baigiamasis pranešimas, 1985 m. gruodžio 7 d., II, B, a, Nr. 4: Enchiridion Vaticanum, t. 9, p. 1758, Nr. 1797.

5 Kalba, pasakyta uždarant neeilinį Sinodą, 1985 m. gruodžio 7 d., Nr. 6: AAS 78 (1986), p. 435.

  
‹‹‹ atgaltoliau ›››  

 
 ^^^ į viršų© Katalikų interneto tarnyba, 2003