Paieškos rezultatai

715214 Dievas, „Kuris yra“, Izraeliui apsireiškė kaip „gailestingas ir maloningas Dievas“ (Iš 34, 6). Šiais dviem žodžiais esmingai išreiškiamas dieviškojo vardo turtingumas. Visais savo darbais Dievas parodo savo palankumą, gerumą, malonę, meilę; drauge ir savo patikimumą, pastovumą, ištikimybę, tiesą. „Dėkoju tavo šventajam vardui už tavo ištikimybę ir gerumą“ (Ps 138, 2). Jis yra tiesa, nes „Dievas yra šviesa ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5); Jis yra „meilė“, kaip praneša apaštalas Jonas (1 Jn 4, 8).

KBK 214 kontekstas

7151965 Naujasis, arba Evangelijos, Įstatymas yra dieviškojo – prigimtinio ir apreikšto – Įstatymo atbaigimas čia, žemėje. Tai Kristaus kūrinys, kuris pirmiausia išreikštas Kalno pamoksle. Tai ir Šventosios Dvasios kūrinys; per Ją jis tampa vidiniu meilės įstatymu: „Aš su Izraelio namais [...] sudarysiu Naują Sandorą [...]. Aš duosiu savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, aš būsiu jiems Dievas, o jie bus man tauta“ (Žyd 8, 8 ir 10).

KBK 1965 kontekstas

762122 „Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“ „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.

KBK 122 kontekstas

762522 Dievo Sūnaus atėjimas į žemę yra toks be galo didis įvykis, kad Dievas jį rengė daugelį amžių. „Pirmosios Sandoros“ apeigomis ir aukomis, vaizdais ir simboliais Jis viską kreipė į Kristų; apie Jį skelbė nenutylančiu Izraelio pranašų balsu. Pagonių širdyse Jis žadino miglotą šito atėjimo lūkestį.

KBK 522 kontekstas

76260 Iš Abraomo kilusi tauta bus patriarchams duotų pažadų saugotoja, išrinktoji tauta, pašaukta vieną dieną suburti visus Dievo vaikus į Bažnyčios vienybę; ji bus šaknis, į kurią bus įskiepyti tikinčiais tapę pagonys.

KBK 60 kontekstas

76284 „Tikėjimo paveldas“ (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. Prie jo „prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas.“

KBK 84 kontekstas

1965459 Žodis tapo kūnu, kad mums būtų šventumo pavyzdys. „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ (Mt 11, 29). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). O Tėvas ant Atsimainymo kalno liepia: „Klausykite jo!“ (Mk 9, 7). Jis iš tiesų yra palaiminimų pavyzdys ir naujojo Įstatymo norma: „Kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Ta meilė reikalauja, Juo sekant, save aukoti.

KBK 459 kontekstas

1965581 Žydų ir jų dvasinių vadovų akyse Jėzus buvo „rabbi“. Jis dažnai įrodinėdavo pasitelkdamas rabinams būdingą Įstatymo aiškinimą. Tačiau Jis galėjo ir užgauti Įstatymo mokytojus, nes nesivaržė aiškinti Įstatymą kitaip negu jie. „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią“ (Mt 7, 29). Tas pats Dievo žodis, kuris aidėjo ant Sinajaus kalno duodant Mozei užrašytą Įstatymą, vėl girdimas iš Jėzaus lūpų ant Palaiminimų kalno. Jis nepanaikina Įstatymo, bet jį įvykdo pateikdamas savo, kaip Dievo, galutinį aiškinimą: „Esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta [...], o aš jums sakau“ (Mt 5, 33–34). Tuo pačiu dievišku autoritetu Jis smerkia kai kuriuos „žmonių papročius“, kurių laikosi fariziejai, „niekais paversdami Dievo žodį“.

KBK 581 kontekstas

1965715 Pranašų tekstai apie tiesioginį Šventosios Dvasios atsiuntimą yra pranašavimai, kuriuose Dievas, pabrėždamas „meilę ir ištikimybę“, kalba savo tautos širdžiai pažadų kalba; Sekminių rytmetį Petras skelbs juos esant ištesėtus. Anot tų pažadų, „paskutinėmis dienomis“ Viešpaties Dvasia atnaujins žmonių širdis įrėždama į jas naują Įstatymą; Ji suburs ir sutaikins išsklaidytas ir atskirtas tautas; Ji perkeis pirmąją kūriniją, ir Dievas Joje gyvens taikoje su žmonėmis.

KBK 715 kontekstas