Paieškos rezultatai

551858 Jėzus yra Tėvo siųstasis. Savo tarnystės pradžioje Jis „pasišaukė, kuriuos pats norėjo [...]. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio“ (Mk 3, 13–14). Nuo to laiko jie bus „pasiuntiniai“ (tokia graikų kalbos žodžio apostoloi reikšmė). Per juos Jėzus tęsia savo misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Jų tarnystė yra Jo misijos tęsinys: „Kas jus priima, tas mane priima“, – pasakė Jis Dvylikai (Mt 10, 40).

KBK 858 kontekstas

551765 Savajai bendruomenei Viešpats Jėzus dovanojo struktūrą, kuri išliks tol, kol Karalystė bus visiškai atbaigta. Pirmiausia Jis išsirinko Dvylika ir jų vadu paskyrė Petrą. Atstovaudami dvylikai Izraelio giminių, jie yra naujosios Jeruzalės pamato akmenys. Dvylika ir kiti mokiniai ne tik dalyvauja Kristaus misijoje, Jo valdžioje, bet ir dalijasi Jo likimu. Visais tais veiksmais Kristus savo Bažnyčiai deda pamatus ir ją stato.

KBK 765 kontekstas

76155 To Apreiškimo nenutraukė mūsų pirmųjų tėvų nuodėmė. „Jiems nupuolus, jis sužadino išganymo viltį, pažadėdamas atpirkimą. Jis ir toliau be paliovos rūpinosi žmonių gimine, kad visiems, kurie, ištvermingai darydami gera, siekia išganymo, suteiktų amžinąjį gyvenimą.“ Kai per neklusnumą jis tavo draugystę prarado, jo nepalikai mirties valdžioje. [...] žmonėms tu sandorą siūlei ne kartą.

KBK 55 kontekstas

762122 „Senojo Testamento išganymo tvarka buvo skirta parengti visą Atpirkėjo Kristaus ir Mesijo karalystės atėjimą.“ „Nors tose knygose yra ir netobulų bei laikinų dalykų“, Senojo Testamento knygos rodo dievišką išganingos Dievo meilės pedagogiją: „jose slypi kilnūs mokymai apie Dievą, išganinga žmogaus gyvenimo išmintis ir įstabūs maldos turtai, pagaliau jose glūdi mūsų išganymo slėpinys“.

KBK 122 kontekstas

762522 Dievo Sūnaus atėjimas į žemę yra toks be galo didis įvykis, kad Dievas jį rengė daugelį amžių. „Pirmosios Sandoros“ apeigomis ir aukomis, vaizdais ir simboliais Jis viską kreipė į Kristų; apie Jį skelbė nenutylančiu Izraelio pranašų balsu. Pagonių širdyse Jis žadino miglotą šito atėjimo lūkestį.

KBK 522 kontekstas

76260 Iš Abraomo kilusi tauta bus patriarchams duotų pažadų saugotoja, išrinktoji tauta, pašaukta vieną dieną suburti visus Dievo vaikus į Bažnyčios vienybę; ji bus šaknis, į kurią bus įskiepyti tikinčiais tapę pagonys.

KBK 60 kontekstas

76284 „Tikėjimo paveldas“ (depositum fidei), esantis Šventojoje Tradicijoje ir Šventajame Rašte, apaštalų buvo patikėtas visai Bažnyčiai. Prie jo „prisiriša visa šventoji tauta, kartu su savo ganytojais ištvermingai besilaikanti apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Vadovams ir tikintiesiems nepaprastai vieningai laikantis perteiktojo tikėjimo, jį vykdant ir išpažįstant, tarp jų užsimezga ypatingas dvasinis bendrumas.“

KBK 84 kontekstas

763541 „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: 'Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!'“ (Mk 1, 14–15). „Kristus, , vykdydamas Tėvo valią, įsteigė žemėje dangaus karalystę.“ O Tėvo valia „yra išaukštinti žmones – padaryti juos dieviškojo gyvenimo dalyviais“. Jis tai vykdo suburdamas žmones apie savo Sūnų Jėzų Kristų. Tas sambūris yra Bažnyčia, Dievo „karalystės ūglis ir pradžia žemėje“.

KBK 541 kontekstas

764543 Visi žmonės šaukiami įžengti Karalystėn. Pirmiausia paskelbta Izraelio vaikams, toji mesijinė Karalystė yra skirta suburti visų tautų žmones. Norint į ją patekti, reikia priimti Jėzaus žodį: Juk Viešpaties žodis prilyginamas į dirvą beriamai sėklai: kas tikėdamas jo klausosi ir priskiriamas Kristaus mažajai kaimenei, tas priima pačią karalystę; paskui sėkla dygsta savo išgalėmis ir auga iki pjūties meto.

KBK 543 kontekstas

7641691 „Krikščioni, pažink savo kilnumą! Tapai dieviškosios prigimties dalininku ir neprarask tos šlovės grįždamas į senąją menkystę. Atsimink, kokios Galvos ir kokio Kūno nariu esi. Nepamiršk, kad buvai išvaduotas iš tamsybių galybės ir perkeltas į Dievo šviesą ir karalystę.“

KBK 1691 kontekstas

7642558 „Didis yra tikėjimo slėpinys.“ Bažnyčia jį išpažįsta Apaštalų tikėjimo simboliu (pirma dalis) ir švenčia sakramentine liturgija (antra dalis), kad tikinčiųjų gyvenimas taptų kaip Kristaus Šventojoje Dvasioje Dievo Tėvo garbei (trečia dalis). Tad šis slėpinys reikalauja, kad tikintieji juo tikėtų, jį švęstų ir gyventų gyvu ir asmenišku ryšiu su gyvuoju ir tikruoju Dievu. Tas ryšys yra malda.

KBK 2558 kontekstas

765551 Savo viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus pasirinko dvylika vyrų, kad būtų su Juo ir dalyvautų Jo misijoje. Jis pasidalijo su jais savo galia ir „išsiuntė Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9, 2). Jie visam laikui liko sujungti su Kristaus karalyste, nes per juos Kristus vadovauja Bažnyčiai: Aš jums skiriu valdyti Karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių (Lk 22, 29–30).

KBK 551 kontekstas

765860 Apaštalams buvo pavesta niekam neperleidžiama užduotis: būti rinktiniais Viešpaties prisikėlimo liudytojais ir Bažnyčios pamatu. Bet iš čia kyla ir jų misijos nuolatinumas. Kristus jiems pažadėjo pasilikti su jais iki pasaulio pabaigos. „Kristaus patikėtoji apaštalams dieviškoji užduotis tęsis iki pasaulio pabaigos, nes Evangelija, kurią jie turi skelbti, kiekvienu metu yra viso Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai pasirūpino [...] palikti įpėdinių.“

KBK 860 kontekstas

766813 Bažnyčia yra viena, nes jos šaltinis vienas: „ukščiausias šio slėpinio pavyzdys ir pradas yra vieno Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybė asmenų Trejybėje.“ Bažnyčia yra viena, nes jos Steigėjas vienas: „Pats įsikūnijęs Sūnus [...] savo kryžiumi visus žmones sutaikino su Dievu, atstatydamas visų vienybę vienoje tautoje ir viename kūne.“ Bažnyčia yra viena, nes viena jos „siela“: „Gyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti visą Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristuje, nes ji yra Bažnyčios vienybės pagrindas.“ Tad Bažnyčios esmė yra būti vienai: O slėpiningasis stebukle! Vienas tėra visatos Tėvas, vienas joje Žodis ir viena taip pat Šventoji Dvasia, ta pati visur. Viena vienintelė tėra nekaltoji Motina, kurią mielai vadinu Bažnyčia.

KBK 813 kontekstas

766610 „Tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), vakarieniaudamas su dvylika apaštalų, Jėzus iškilmingai pareiškė apie savo laisvą auką. Kančios išvakarėse, dar būdamas laisvas, Paskutinę vakarienę su savo apaštalais Jėzus padarė savanoriškos aukos Tėvui dėl žmonių išganymo atminimu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).

KBK 610 kontekstas

7661340 Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas. Juk Jėzaus perėjimui pas Tėvą per savo mirtį ir prisikėlimą, toms naujosioms Velykoms, buvo užbėgta už akių Paskutinės vakarienės metu, ir tai švenčiama Eucharistijoje, kuria užbaigiamos žydų Velykos ir pradedamos galutinių laikų Bažnyčios Velykos dangaus karalystės garbėje.

KBK 1340 kontekstas

766617 „Savo švenčiausia kančia ant kryžiaus medžio Jis mus nuteisino“, moko Tridento Susirinkimas, pabrėždamas Kristaus, esančio amžinojo išganymo priežastimi, aukos vienatinumą. Ir Bažnyčia pagerbia kryžių giedodama: „O Kryžiau, sveikinamas būk, vienintele žmogaus viltie!“

KBK 617 kontekstas

766478 Jėzus per visą savo gyvenimą, savo agonijos ir kančios metu mus visus ir kiekvieną atskirai pažinojo ir mylėjo, ir atidavė save už kiekvieną iš mūsų. Dievo Sūnus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Jis mylėjo mus visus žmogiška širdimi. Dėl to šventoji Jėzaus širdis, perverta mūsų nuodėmių ir dėl mūsų išganymo, „yra laikoma ypatingu ženklu ir simboliu [...] tos meilės, kuria Atpirkėjas nepaliauja mylėjęs savo amžinąjį Tėvą ir visus žmones“.

KBK 478 kontekstas