Paieškos rezultatai

4 Jau labai anksti katecheze pradėta vadinti visas Bažnyčios pastangas rasti sau mokinių, padėti žmonėms įtikėti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, idant įtikėję vardan Jo turėtų gyvenimą, auklėti juos bei mokyti to gyvenimo ir taip statydinti Kristaus Kūną.⁷

8 Bažnyčios atsinaujinimo laikotarpiai sykiu būdavo ir intensyvios katechezės laikai. Matome, kad didžiojoje Bažnyčios tėvų epochoje šventieji vyskupai skyrė jai didelę savo tarnystės dalį. Tai šv. Kirilo Jeruzaliečio, šv. Jono Auksaburnio, šv. Ambraziejaus, šv. Augustino ir daugelio kitų tėvų, kurių raštai tebėra katechezės pavyzdžiai, epocha.

10 Todėl nestebėtina, kad po Vatikano II Susirinkimo, kurį popiežius Paulius VI laikė savotišku didžiuoju mūsų laikų katekizmu, Bažnyčios katechezė vėl patraukė dėmesį. Tai liudija 1971 m. „Bendrasis katechezės vadovas“, Vyskupų sinodai, skirti evangelizacijai (1974) ir katechezei (1977), apaštališkieji paraginimai Evangelii nuntiandi (1975) ir „Catechesi tradendae“ (1979). 1985 metų neeilinėje Vyskupų sinodo sesijoje buvo pageidauta „parengti tiek tikėjimą, tiek ir moralę apimantį viso katalikų mokymo katekizmą, arba santrauką“.¹¹ Šventasis Tėvas Jonas Paulius II šiam Vyskupų sinodo norui pritarė, pripažindamas, kad „šis troškimas atitinka tikrą visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių reikmę“.¹² Jis darė viską, kad įvykdytų šį Sinodo tėvų troškimą.