Paieškos rezultatai

Ieškota: 153, 154, 155, 156, 157, 158, 159, 160, 161, 162, 163, 165, 2087, 2088, 2089 Rasta: 15

163 Tikėjimas tarytum iš anksto leidžia mums patirti palaimingojo regėjimo džiaugsmą ir šviesą, mūsų žemiškosios kelionės tikslą.1088 Tada mes regėsime Dievą „akis į akį“ (1 Kor 13, 12), „tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2). Tad tikėjimas jau yra amžinojo gyvenimo pradžia:

Kai tikėjimo palaimą dabar mes regime tartum atspindį veidrodyje, atrodo, lyg jau būtų mūsų tos nuostabios gėrybės, kuriomis mus pradžiuginti vieną dieną žada tikėjimas.⁴⁰

165 Tada mes turime kreiptis į tikėjimo liudytojus: Abraomą, kuris „nematydamas jokios vilties, [...] patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18); Mergelę Mariją, kuri „žengė tikėjimo taku“⁴¹ ir nuėjo ligi „tikėjimo nakties“⁴², dalyvaudama savo Sūnaus kančioje ir Jo kapo naktyje;⁴³2719 ir į daugelį kitų tikėjimo liudytojų: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų“ (Žyd 12, 1–2).

2087 Mūsų dvasinio gyvenimo šaltinis yra tikėjimas į Dievą, kuris mums apreiškia savo meilę.143 Šv. Paulius kalba apie tikėjimo klusnumą⁶ kaip apie pirmąją pareigą. Pasak jo, „Dievo nepripažinimas“ yra visų moralinių nuopuolių pradas ir paaiškinimas.⁷ Mūsų pareiga Dievui yra į Jį tikėti ir Jį liudyti.

2088 Pirmu įsakymu reikalaujama stiprinti savo tikėjimą, sumaniai ir budriai jį saugoti ir atmesti visa, kas jam priešinga. Tikėjimui nusidedama įvairiai:

157Valingai abejojant tikėjimas nevertinamas ar net atsisakoma laikyti tiesa, ką Dievas yra apreiškęs ir Bažnyčia pateikia tikėti. Nevalingas abejojimas rodo svyravimą tikėjimo atžvilgiu, sunkumus įveikti prieštaras tikėjimui arba jo nepažinimo keliamą nerimą. Sąmoningai puoselėjamos abejonės gali visai aptemdyti dvasią.

2089 162Netikėjimas yra apreikštosios tiesos nevertinimas arba valingas atsisakymas jai pritarti. 817„Erezija vadinamas atkaklus neigimas po Krikšto priėmimo kokios nors tiesos, kurią privalu tikėti dieviškuoju ir katalikiškuoju tikėjimu, ar atkaklus abejojimas ja; apostazija yra visiškas krikščioniškojo tikėjimo atmetimas; schizma – pavaldumo Popiežiui arba bendrystės su jam pavaldžiais Bažnyčios nariais atsisakymas.“⁸

1 2

KBK nuorodos

1631088 „Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą“ – teikti arba perduoti savo išganymo darbą – „Kristus visuomet yra su ja, ypač jos liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje 'dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus', ir ypač eucharistiniais pavidalais. Jis yra savo galia sakramentuose; kam nors krikštijant, krikštija pats Kristus. Jis yra savo žodyje, kai pats kalba, kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas. Pagaliau jis yra drauge, kai Bažnyčia meldžiasi ir gieda, nes pats pažadėjo: 'Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų' (Mt 18, 20).“

KBK 1088 kontekstas

1652719 Kontempliatyvioji malda yra meilės bendrystė, daugybei teikianti gyvybę tiek, kiek sutinkama likti tikėjimo naktyje. Agonijos ir kapo naktys parengia velykinę Prisikėlimo naktį. Jo Dvasia (o ne „kūnas, kuris yra silpnas“) nulemia, kad kontempliatyviąja malda įgyvendintume šiuos tris intensyvius Jėzaus Valandos laikus. Būtina sutikti bent vieną valandą pabudėti kartu su Juo.

KBK 2719 kontekstas

2087143 Tikėjimu žmogus savo protą ir valią visiškai palenkia Dievui. Visa savo esybe žmogus pritaria Dievui Apreiškėjui. Šventasis Raštas tą žmogaus atsaką apreiškiančiam Dievui vadina „tikėjimo klusnumu“.

KBK 143 kontekstas

2088157 Tikėjimas yra tikras, daug tikresnis negu visoks žmogiškas pažinimas, nes remiasi paties Dievo, kuris negali meluoti, žodžiu. Be abejonės, apreikštosios tiesos žmogaus protui ir patirčiai gali atrodyti neaiškios, tačiau „dieviškosios šviesos teikiamas tikrumas yra didesnis negu tas, kurį duoda prigimtinio proto šviesa“. „Dešimt tūkstančių sunkumų nepagimdo net vienos abejonės.“

KBK 157 kontekstas

2089162 Tikėjimas yra Dievo malonės dovana žmogui. Tą neįkainojamą dovaną mes galime prarasti. Šventasis Paulius primena Timotiejui, kad kovotų „gerą kovą“, išlaikytų „tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo“ (1 Tim 1, 18–19). Kad tikėjimu gyventume, augtume ir ištvertume ligi galo, turime jį maitinti Dievo žodžiu; turime melsti Viešpatį, kad sustiprintų mūsų tikėjimą, kuris „veikia meile“ (Gal 5, 6), turi būti vilties palaikomas ir įleidęs šaknis Bažnyčios tikėjime.

KBK 162 kontekstas

2089817 Deja, „vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės“. Kristaus Kūno vienybę pažeidžiantys skilimai (erezijos, apostazijos ir schizmos) neįvyksta be žmonių nuodėmių: Kur nuodėmė, ten skirtumai, ten schizmos, erezijos, nesutarimai. Kur dora, ten sutarimas, vienybė, ir dėl to visi tikintieji būdavo vienas kūnas ir viena siela.

KBK 817 kontekstas

KBK išnašos

40Šv. Bazilijus Didysis, Liber de Spiritu Sancto, 15, 36: SC 17bis, 370 (PG 32, 132); plg. Šv. Tomas Akvinietis, Summa theologiae 2–2, q. 4, a. 1, c, ed. Leon. 8, 44.

41Vatikano II Susirinkimas, Dogm. konst. Lumen gentium, 58: AAS 57 (1965) 61.

42Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris Mater, 17: AAS 79 (1987) 381.

43Jonas Paulius II, Encikl. Redemptoris Mater, 18: AAS 79 (1987) 382–383.

6Plg. Rom 1, 5; 16, 26.

7Plg. Rom 1, 18–32.

8KTK kan. 751.