Paieškos rezultatai

1005624 „Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties“ (Žyd 2, 9). Dievas taip sudarė savo išganymo planą, kad Jo Sūnus ne tik numirtų „už mūsų nuodėmes“ (1 Kor 15, 3), bet ir „paragautų mirties“, tai yra patirtų mirties būvį, kūno ir sielos atsiskyrimą nuo paskutinio atodūsio ant kryžiaus iki Prisikėlimo. Tas mirusio Kristaus būvis yra Jo palaidojimo ir nužengimo į pragarus slėpinys. Tai slėpinys Didžiojo šeštadienio, kai Kristus, paguldytas kape po atlikto žmonių išganymo darbo, kuriuo sutaikino visa, kas yra žemėje ir danguje, primena didįjį Dievo šabo poilsį.

KBK 624 kontekstas

1005650 Bažnyčios tėvai gilinasi į Prisikėlimą remdamiesi dieviškuoju Kristaus Asmeniu; Jame išliko suvienyti ir siela, ir kūnas, kuriuos mirtis buvo išskyrusi: „Vieninga dieviškoji prigimtis išliko abiejose esminėse žmogaus dalyse; dėl to jos ir vėl susivienijo iš naujo. Vadinasi, mirtis suardė sudėtinę būtybę, o Prisikėlimas suvienijo abi perskirtas dalis.“

KBK 650 kontekstas

1006164 Tačiau dabar „mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Kor 5, 7) ir regime Dievą „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, [...] iš dalies“ (1 Kor 13, 12). Apšviestas To, į kurį jis nukreiptas, tikėjimas dažnai esti išgyvenamas tamsoje. Jis gali būti išmėginamas. Pasaulis, kuriame gyvename, dažnai atrodo esąs toli nuo to, ką mums tvirtina tikėjimas; patirtas blogis ir kančia, neteisybė ir mirtis tartum prieštarauja Gerajai Naujienai; jie gali sudrumsti tikėjimą ir tapti jam pagunda.

KBK 164 kontekstas

10061500 Liga ir kančia visada buvo sunkiausi išmėginimai žmogaus gyvenime. Sirgdamas žmogus pajunta savo bejėgiškumą, savo ribas ir savo baigtinumą. Kiekviena liga gali mums priminti mirtį.

KBK 1500 kontekstas

1008401 Po šios pirmosios nuodėmės žemę užgriuvo tikra nuodėmių lavina: Kainas nužudė brolį Abelį; nuodėmė sukėlė visuotinį sugedimą; ir Izraelio gyvenime dažnai reiškėsi nuodėmė, ypač neištikimybė Sandoros Dievui ir Mozės Įstatymo laužymas; net Kristui atpirkus žmoniją, krikščionys irgi įvairiausiai nusideda. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tradicija nuolat primena nuodėmės buvimą ir jos visuotinį išplitimą žmogaus istorijoje: Tai, ką mums atskleidžia Dievo Apreiškimas, patvirtina pati patirtis. Juk, žvelgdamas į savo širdį, žmogus patiria esąs linkęs ir į blogį, pasinėręs į daugelį piktybių, negalinčių kilti iš jo gerojo Kūrėjo. Dažnai atsisakydamas pripažinti Dievą savo pradžia, jis taip pat suardė deramą ryšį su savo galutiniu tikslu, o drauge ir visus santykius su pačiu savimi, su kitais žmonėmis bei visais kitais kūriniais.

KBK 401 kontekstas

1008376 Spindint tai malonei, žmogaus gyvenimas visais atžvilgiais buvo puikus. Kol žmogus artimai bendravo su Dievu, jis neturėjo nei mirti, nei kentėti. Vidinė žmogaus asmens darna, darna tarp vyro ir moters, pagaliau darna tarp pirmosios poros ir visos kūrinijos buvo būklė, vadinama „pirmapradžiu teisumu“.

KBK 376 kontekstas

1009612 Naujosios Sandoros taurę, kurią Jėzus pirma buvo paėmęs per Paskutinę vakarienę save aukodamas, paskui priima iš Tėvo rankų agonijos metu Getsemanėje tapdamas „klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus meldžiasi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė...“ (Mt 26, 39). Taip Jis išreiškia savo žmogiškosios prigimties pasibaisėjimą mirtimi. Toji, kaip ir mūsų, prigimtis yra skirta amžinajam gyvenimui; bet skirtingai nuo mūsų ji tobulai apsaugota nuo nuodėmės, kuri užtraukia mirtį; tačiau pirmiausia ji prisiimta dieviškojo Asmens – „gyvybės Kūrėjo“, „Gyvojo“. Savo žmogiškąja valia sutikdamas, kad įvyktų Tėvo valia, Jis pasitinka mirtį kaip atpirkimą, kad „pats savo kūne“ užneštų „mūsų nuodėmes ant kryžiaus“ (1 Pt 2, 24).

KBK 612 kontekstas

10101220 Šaltinio vanduo simbolizuoja gyvybę, o jūros vanduo yra mirties simbolis. Todėl vanduo gali vaizduoti ir Kryžiaus slėpinį. Tada Krikštas simboliškai reiškia susivienijimą su Kristaus mirtimi.

KBK 1220 kontekstas

10111025 Gyventi danguje reiškia „būti su Kristumi“. Išrinktieji gyvena „Jame“ išlaikydami, tiksliau, atrasdami savo tikrąją tapatybę, savo tikrąjį vardą: Mat gyventi reiškia būti su Kristumi: kur Kristus, ten gyvenimas, ten Karalystė.

KBK 1025 kontekstas

10142676 Tą dvejopą maldos Marijai judėjimą puikiai atskleidžia „Ave Maria“ malda: „Sveika, Marija“ (pažodžiui: „Džiaukis, Marija“). Visa malda prasideda angelo Gabrieliaus pasveikinimu. Pats Dievas per savo angelą sveikina Mariją. Mūsų malda drįstame pakartoti pasveikinimą Marijai, žvelgdami į ją taip, kaip Dievas pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę, ir ja džiaugtis taip, kaip džiaugiasi Dievas. „Malonės pilnoji, Viešpats su Tavimi“: abi šios angelo pasveikinimo dalys paaiškina viena kitą. Marija yra pilna malonės, nes Viešpats yra su ja. Ją pripildžiusi malonė – tai su ja esantis pats visokios malonės Šaltinis. „Krykštauk iš džiaugsmo, [...] dukra Jeruzale! [...] VIEŠPATS yra tavyje“ (Sof 3, 14. 17). Marija, kurioje apsigyvena pats Viešpats, yra įasmeninta Siono dukra, Sandoros skrynia, Viešpaties garbės buveinė: „Dievo padangtė tarp žmonių“ (Apr 21, 3). Būdama „malonės pilnoji“, ji visa yra dovanojusi save Tam, kuris joje apsigyvena ir kurį ji duos pasauliui. „Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas Tavo Sūnus (įsčių vaisius) – Jėzus.“ Po angelo pasveikinimo pakartojame Elzbietos pasveikinimą. „Kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 41), Elzbieta yra pirmoji ilgoje Mariją palaiminta vadinančių kartų eilėje: „Laiminga įtikėjusi...“ (Lk 1, 45); Marija yra „pagirta tarp moterų“, nes patikėjo, kad Viešpaties žodžiai išsipildys. Abraome dėl savojo tikėjimo rado palaiminimą „visos žemės gentys“ (Pr 12, 3). Marija dėl savo tikėjimo tapo tikinčiųjų motina, jos dėka visos žemės tautos gauna Tą, kuris pats yra Dievo palaiminimas: „pagirtas Tavo Sūnus – Jėzus“.

KBK 2676 kontekstas

10142677 „Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus...“ Stebimės drauge su Elzbieta: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Kadangi Marija duoda mums savo Sūnų Jėzų, ji yra ir Dievo, ir mūsų Motina; mes galime jai patikėti visus savo rūpesčius ir prašymus: ji meldžia už mus, kaip meldė už save: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Save patikėdami jos maldai, mes drauge su ja atiduodame save Dievo valiai: „Teesie Tavo valia“. „Melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.“ Prašydami Mariją melsti už mus, prisipažįstame esą vargšai nusidėjėliai ir kreipiamės į „gailestingumo Motiną“, į visų Švenčiausiąją. Jai save patikime „dabar“, šią mūsų gyvenimo dieną. Ir mūsų pasitikėjimas toks didelis, jog jau dabar jai patikime „mūsų mirties valandą“. Tegu tuomet ji būna su mumis, kaip buvo Sūnui mirštant ant kryžiaus, ir mūsų iškeliavimo valandą tegu mus pasitinka kaip mūsų Motina, idant nuvestų pas savo Sūnų Jėzų, į rojų.

KBK 2677 kontekstas